ANONIMINIS AUTORIUS. Eilės

Iš Doloresos knygos

Stasei

tušti krantai tačiau net jie kažin kur dingo
per daug per daug mirties nostalgiškų spalvų
nel mezzo del cammin di nostra vita sielon sminga

ir galbūt
todėl šventasis tėvas kyla lėktuvu
viršum stačių italijos kalvų

taip ilgu pameni kažko taip ilgu
sapnuojasi sapnai neramūs jeigu numanu
kodėl laukai rudens raudoni reikalavo pilko
teneišnyks be ženklo tai kas tarsi uodas zyziantis visiems
prailgo

ir galbūt galbūt
kaip tik todėl šventasis tėvas kyla lėktuvu
viršum stačių italijos kalvų

§

Pasaulyje dingus daiktams, pradings ir
erdvė, ir laikas.

Albert Einstein

Tiek pradžiose
Tiek epiloguose
Mes esame mirę

Todėl tikėti yra tikėti
Į dievą Tėvą
Ir Sūnų
Ir Šventąją Dvasią

Štai nemirę mes esame mirę

noriu melstis ing tuštumą
noriu melstis ing tuštumą
nenoriu kaip nors priklausyti

niekada nenorėjau

dviese
ugninės planetos krantais
jie ar ne jie

pradžią ištverki
ir pabaigą
moters širdies
nenorėk
nukariauti

Danutei

tikrą poeziją
nuodėmių žemėj šitoj
suvokusi buvo
tik pamaldi
panaši į Žemaitę
Užupio moteris

nuo visko užsi

dengusi
blakstienom

helderlinas kalbina
johanesą bobrovskį

johanesas bobrovskis
kalbina paulį celaną

niekieno neprisimenama tarme
susišneka poetai
mažos lietuvos
skripka ir karalius

Keturi paskyrimai

Dievo nelieka
Akimirksniu
Būna tokių valandų
Prieš įsigalint sieloj
Apytuštei žiemai
Štai kada
Horizontais keliais
Iš tinklainės iškopia
Federiko Garsijos Risa

mano
gyvenimo viso
puslapius vartanti Risa

III

rašysiu laišką Risai į Kauną
rašysiu laišką Risai į Kauną
rašysiu laišką Risai į Kauną
rašysiu laišką Risai į Kauną
rašysiu laišką Risai į Kauną

po Donu
gulial
kazak
molodoj

visą amžių
miegojusi
lovoje savo
Risa Riselė
Risužė
Hado šunis susapnavo

žemė yra idealus keturkampis
keturios tobulos sienos
be kurių neįsivaizduojamas kristus

niekada niekada Mieželaitis
nebepasakys
nekenčiu komunizmo
ir būdamas gyvas nesakė

Sigitui

draugų jau pasauly nelieka
pabodo galvot apie nieką
vijono pragaišusį sniegą
iššvaisčius sielovaizdžio jėgą
kajuch anei smėlio nei slieko

ir visas gražumas už dėkui
mylėjau dainas pašlemėkų
nebėr mylimos per arielką
draugų jau pasauly nelieka
draugų jau pasauly nelieka
ir jeigu ne didelis jeigu
bešlovinčiau smėlį ir slieką

už ką
labiau
nemirtingos
mirtys
poetų
tikrų

gale
mano
amžiaus
paniekintas
žodis
eiliuotas
labiau
nemirtingas

Alfonsui

vienas plaukais sidabriniais
ir antras plaukais sidabriniais
du arabai
velykų antrąją dieną
išimti iš degtukų dėžutės

vienas plaukais sidabriniais
ir antras plaukais sidabriniais
atiduoda man pasą arabai
ir juokiasi pilvus susiėmę

išimti iš degtukų dėžutės
velykų antrąją dieną

viršum baltos kolonėlės
labai keistame danguje
viršum baltos kolonėlės
labai keistame danguje
labai mažų daiktų skraidymas
viršum baltos kolonėlės

kaip eina keliu
susikibę už rankų
kaip nebijo mirties

veltui praeina gyvenimai
ieškojusių vien tik skaistumo

net priešai
gali apsikabinti
mes tik
po žeme

ekscelencija pragaištie
pasiimki jį tučtuojau
ešelonų kažkelintųjų poetą