Tarp reportažo ir režisūros

Vy­tau­to Au­gus­ti­no fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je

VIDAS POŠKUS

1937 me­tais Pa­ry­žiu­je vy­ko tarp­tau­ti­nė pa­ro­da „Me­nas ir tech­ni­ka šian­die­nos pa­sau­ly­je“. Jo­je de­biu­ta­vo lie­tu­vių fo­to­gra­fai – ir ne vie­nas ar ke­li, o vi­sas tuo­me­ti­nis jų žie­das: P. Ba­bic­kas, B. Bu­ra­čas, V. Ga­vė­nas, S. Ko­lu­pai­la, O. Na­ru­še­vi­čius ir ki­ti. Jie su­lau­kė ne tik tarp­tau­ti­nio dė­me­sio, bet ir pri­pa­ži­ni­mo – pa­ro­do­je da­ly­va­vę fo­to­me­ni­nin­kai pel­nė auk­so me­da­lį. Tais me­tais Lie­tu­vos eks­po­na­tai įver­tin­ti net 58 pre­mi­jo­mis. Tai bu­vo san­ty­ki­nai daug net ir ly­gi­nant su kur kas gran­dio­ziš­kes­niu So­vie­tų Są­jun­gos pa­vil­jo­nu bei eks­po­zi­ci­ja, su­si­šla­vu­sia 270 įvai­raus ka­lib­ro ap­do­va­no­ji­mų.

Tarp pre­mi­juo­tų Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų bu­vo ir Vy­tau­tas Au­gus­ti­nas (1912–1999) iš Le­liū­nų, tuo­met jau gy­ve­nęs Kau­ne ir dir­bęs iš pra­džių fir­mo­je „Vis­kas fo­to­gra­fi­jai“, pas­kui po­li­ci­jo­je ir ben­dra­dar­bia­vęs su spau­da – lei­di­niais „Nau­jo­ji Ro­mu­va“, „Jau­no­ji kar­ta“, „Tri­mi­tas“, „Ži­di­nys“. Šis fo­to­gra­fas jau bu­vo pla­čiai ži­no­mas sa­va­ja­me kraš­te – V.  Au­gus­ti­nas gar­sė­jo kaip pei­za­žo (ur­ba­nis­ti­nio ir kai­miš­ko) ir re­por­ta­žo žan­rų spe­cia­lis­tas. Kaip ir ki­ti to lai­ko­tar­pio na­cio­na­li­nės fo­to­gra­fi­jos asai, fo­to­me­ni­nin­kas pa­li­ko iš­ti­są Lie­tu­vos vie­to­vių ga­le­ri­ją, ku­rio­je ma­to­mi ir svar­biau­si lai­ki­no­sios sos­ti­nės frag­men­tai (po 1939-ųjų taip pat in­ten­sy­viai fik­suo­tas Vil­nius), ir įvai­riau­si mies­tai bei mies­te­liai, kai­mai, gam­tos vaiz­dai.

Vytautas Augustinas. Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai Kaune. 1937

Fo­to­gra­fuo­da­mas mies­tų ar­chi­tek­tū­rą, V. Au­gus­ti­nas ne­si­sten­gė ieš­ko­ti ko­kių nors la­bai su­dė­tin­gų ir įman­trių ra­kur­sų. Jis tie­siog kū­rė to pa­sta­to, prieš ku­rį sto­vė­da­vo en fa­ce, „por­tre­tą“, sa­vo­tiš­ką do­ku­men­ti­nę nuo­trau­ką, ku­rio­je svar­bu „at­pa­žįs­ta­mu­mas“ ir gi­liau pa­slėp­ti, ta­čiau sub­ti­lios akies pa­ste­bi­mi vi­di­niai bruo­žai. Kar­tais to­kiais ele­men­tais tap­da­vo, re­gis, at­si­tik­ti­nės de­ta­lės – pra­ei­vis, skel­bi­mo da­lis, ga­lop – už kad­ro pa­si­slė­pu­sio ob­jek­to še­šė­lis (sta­ti­nių tvo­ra La­ba­no­ro baž­ny­čios nuo­trau­ko­je). Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad tur­būt kai­miš­ka V. Au­gus­ti­no kil­mė lė­mė sa­vo­tiš­ką pan­teis­ti­nį po­jū­tį, ku­ris ur­ba­nis­ti­nė­se fo­to­gra­fi­jo­se iš­ryš­kė­da­vo įvai­riais na­tū­ra­lios gam­tos, me­tų lai­kų kai­tą at­spin­din­čiais ele­men­tais. Jie pa­si­tel­kia­mi (ar­ba juos taip ga­li­ma in­ter­pre­tuo­ti) kaip tam tik­ri sim­bo­liai, at­spin­din­tys pa­ties au­to­riaus ar jo fo­to­gra­fuo­ja­mos vie­tos dva­si­nę bū­se­ną. Ypač cha­rak­te­rin­ga yra Vil­nių 1941 me­tų žie­mą įam­ži­nu­si nuo­trau­ka. Į Ka­ted­rą žvelgia­ma nuo da­bar­ti­nės Šven­ta­ra­gio gat­vės – to­lu­mo­je re­gi­mos per aikš­tę ei­nan­čių žmo­nių fi­gū­rė­lės (ano­ni­mi­nės, su­si­gū­žu­sios). Grės­mės įspū­dį su­ku­ria ba­ri­ka­diš­kai su­krau­ti le­do lui­tai – tai sub­ti­li užuo­mi­na į vyks­tan­tį ka­rą. Ki­ta ver­tus, vil­ties nuo­tai­kas išreiškia snie­ge skaid­riai at­si­spin­din­ti sau­lė, bal­ta­ka­mie­niai ber­žai ir vie­no iš jų vir­šū­nė­je įkel­tas in­ki­las.

Bū­tent į šias V. Au­gus­ti­no fo­to­gra­fi­nes ypa­ty­bes at­kreip­tas dė­me­sys ren­kan­tis jo dar­bus Pa­ry­žiaus pa­ro­dai: tiks­liai ži­no­ma, kad čia „da­ly­va­vo“ vie­nas jo dar­bas – įam­žin­ti tuo­me­ti­niai Lie­tu­vos tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos ir Sei­mo rū­mai (da­bar Kau­no vals­ty­bi­nė fil­har­mo­ni­ja), pa­sta­ty­ti 1925–1929 me­tais pa­gal E. A. Fry­ko pro­jek­tą. Pa­sta­tas nu­fo­tog­ra­fuo­tas nau­do­jant ti­piš­ką V. Au­gus­ti­no for­mu­lę – iš prie­kio, iš­ryš­ki­nant ver­žlu­mą ir di­dy­bę, kar­tu ati­duo­dant duok­lę ir gam­tos sti­chi­joms – kom­po­zi­ci­ją rė­mi­na pir­ma­ja­me pla­ne į kad­rą pa­te­ku­sių me­džių la­pai, o apa­čio­je telk­šo ba­la, per ku­rią žen­gia tuš­čia gat­ve sku­ban­ti mo­te­ris.

Vytautas Augustinas. "Jaunosios Lietuvos" sąjungos sąskrydis Kaune. 1937 m. birželio 24-26 d.

Mė­gi­nant su­vok­ti V. Au­gus­ti­no ir ap­skri­tai Lie­tu­vos fo­to­gra­fi­jos sta­tu­są 4-aja­me de­šimt­me­ty­je, pra­var­tu at­kreip­ti dė­me­sį į tą pa­čią 1937 me­tų Pa­ry­žiaus pa­ro­dą ir lie­tu­viš­ko (tiks­liau – Bal­ti­jos ša­lių, nes Es­ti­ja, Lat­vi­ja ir Lie­tu­va bu­vo įsi­kū­ru­sios vie­na­me, A. Nürn­ber­go pro­jek­tuo­ta­me, sta­ti­ny­je) pa­vil­jo­no kon­cep­ci­ją. Idė­jiš­kai ji bu­vo vi­siš­kas kon­tras­tas pa­grin­di­nei to įvy­kio ašiai – vie­nas su ki­tu mas­te­liu, ar­chi­tek­tū­ra ir skulp­tū­ri­nio de­ko­ro iko­nog­ra­fi­ja kon­ku­ruo­jan­tiems Tre­čio­jo Rei­cho ir So­vie­tų Są­jun­gos pa­sta­tams. Pa­ro­da bu­vo sa­vo­tiš­kas dvie­jų to­ta­li­ta­ri­nių Eu­ro­pos vals­ty­bių pro­pa­gan­di­nis „ap­siuos­ty­mas“. Ka­ro nuo­jau­tos ir pro­pa­gan­di­niai ak­cen­tai ne­ap­len­kė ir ki­tų ša­lių eks­po­zi­ci­jų. Lie­tu­vos pa­vil­jo­nas, ku­rio pa­grin­di­niai taš­kai bu­vo J. Mi­kė­no rel­je­fas fa­sa­de (spar­nuo­ta mū­za su tri­mis Bal­ti­jos se­sė­mis – pa­brėž­ti­nai ma­žo­mis), V. Ka­šu­bos iš­drož­tas Rū­pin­to­jė­lis in­ter­je­ro cen­tre ir A. Gal­di­ko pa­no, vaiz­duo­jan­tis pa­sto­ra­li­nį Lie­tu­vos kraš­to­vaiz­dį, rep­re­zen­ta­vo ne tik tur­tin­gas lie­tu­vių liau­dies kul­tū­ros tra­di­ci­jas, bet ir tai­kią, neut­ra­lią šios jau­nos vals­ty­bės po­li­ti­ką.

Ben­dro­je mi­li­ta­ri­zuo­to­je ar­tė­jan­čio pa­sau­li­nio ka­ro nuo­jau­to­mis gy­ve­nan­čios pa­ro­dos at­mos­fe­ro­je Lie­tu­vos pa­vil­jo­nas bu­vo ki­toks – lyg sa­vo­tiš­ka ra­my­bės oazė, ku­rio­je dau­giau­sia dė­mesio su­telk­ta į am­ži­ną­sias, žem­dir­biš­kos pa­sau­lė­jau­tos per­smelk­tas ver­ty­bes. Eko­no­mi­kos, ūkio pro­gre­so te­ma čia bu­vo do­mi­nuo­jan­ti. Ją iš­reiš­kė ir ūki­nin­ko so­dy­bos ma­ke­tas, ir kraš­to ge­ro­vę de­monst­ruo­jan­čios sche­mos ir, ga­lop, fo­to­gra­fi­jos. Simp­to­miš­ka, kad prie eks­po­nuo­ja­mų nuo­trau­kų ne­bu­vo nu­ro­dy­tos au­to­rių pa­var­dės – jas at­sto­jo vaiz­duo­ja­mus ob­jek­tus žy­min­čios eti­ke­tės. Žiū­ro­vams bu­vo pri­sta­to­ma gam­ta, liau­dies me­nas ir tra­di­ci­jos (kry­žiai ir skulp­tū­ros, tra­di­ci­niai dar­bai), ar­chi­tek­tū­ri­nio pa­vel­do ob­jek­tai, pro­gre­suo­jan­tis že­mės ūkis (kles­tin­čių vals­tie­čių so­dy­bų vaiz­dai), mo­der­nios ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­džiai. Daug sa­ko ir tai, kad da­lis fo­to­gra­fų tarp­tau­ti­niu lyg­me­niu de­biu­ta­vo ne su tais kū­ri­niais, iš ku­rių bu­vo at­pa­žįs­ta­mi sa­vo tau­tie­čių ar taip pat ver­ti­na­mi šian­dien. Ka­žin ar V. Au­gus­ti­no nu­fo­tog­ra­fuo­ti ir eks­po­nuo­ti Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos rū­mai bu­vo ir yra tai, kas rep­re­zen­tuo­ja jo fo­to­gra­fi­jų vi­su­mą. Taip – šio­ji nuo­trau­ka at­lik­ta ne­pri­ekaiš­tin­gai pro­fe­si­niu po­žiū­riu, bet jo­je pa­ties V. Au­gus­ti­no yra la­bai ma­žai. Iš da­lies tai su­pran­ta­ma – pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je bu­vo pri­sta­to­ma vi­sa Lie­tu­va ir jos pa­sie­ki­mai, ne at­ski­ri me­ni­nin­kai. Iš fo­to­gra­fų rei­ka­lau­ta ne di­de­lių me­nų, ne ko­kių nors tech­niš­kų, in­di­vi­do iš­skir­ti­nu­mą liu­di­jan­čių efek­tų de­monst­ra­vi­mo, o vaiz­do dėl pa­ties vaiz­do, tai yra tie­siog iliust­ra­ci­jų.

Vytautas Augustinas. Videniškių kaimo vieškeliu. Apie 1942

Tuo tar­pu V. Au­gus­ti­nas bu­vo kur kas įvai­ria­pu­siš­kes­nis au­to­rius, pa­si­žy­mė­jęs sa­vi­tais, in­di­vi­du­a­liais spren­di­mais, lai­kui bė­gant ne tik ne­pra­ran­dan­čiais me­ni­nės ir is­to­ri­nės reikš­mės, bet ir at­virkš­čiai – jos vis la­biau įgyjan­čiais. Iš­skir­ti­nės yra šio fo­to­gra­fo pei­za­ži­nės-pa­no­ra­mi­nės kom­po­zi­ci­jos. Jos su­konst­ruo­tos dar C. Lor­rai­no su­for­muo­tu kla­si­ki­niu, ta­py­bi­niu prin­ci­pu: fo­to­gra­fuo­ja­ma iš ko­kio nors aukš­tes­nio taš­ko, šiek tiek iš vir­šaus, iš­ryš­ki­nant pir­mą­jį pla­ną, ta­čiau dau­giau­sia dė­me­sio su­tel­kiant į nu­si­drie­ku­sią už jo pla­čią pa­no­ra­mą, kar­tu ne­pa­mirš­tant dan­gaus – šis kie­ky­biš­kai už­ima be­veik pu­sę pei­za­žo. Daž­niau­siai gied­ru pa­ros me­tu įam­žin­tas dan­gus yra fo­nas, pa­brė­žian­tis že­miš­ko­jo pa­vir­šiaus tur­tin­gu­mą ir įvai­ro­vę. Pa­pras­tai že­mę į ke­lias da­lis da­li­na ra­miai te­kan­ti upė ar bent koks srū­van­tis upe­lis, jei­gu ne­bū­na nei vie­no, nei ki­to, pa­si­ten­ki­na­ma vieš­ke­liu, lau­kuo­se žmo­nių iš­min­tu ta­ku ar­ba tie­siog pėd­sa­kais (to­kius, iš­nyks­tan­čius be­veik prie žiū­ro­vo, ga­li­ma pa­ma­ty­ti 4-aja­me de­šimt­me­ty­je nu­fo­tog­ra­fuo­to­se Ni­dos ko­po­se).

Ki­ta V. Au­gus­ti­no sri­tis – re­por­ta­žas. Šių su­kur­ta daug ir įvai­rių, fik­suo­jan­čių ne­pri­klau­so­mos ir jau oku­puo­tos (tiek so­vie­tų, tiek na­cių) Lie­tu­vos kas­die­ny­bę ir ofi­cia­lų­jį gy­ve­ni­mą (vis­gi fo­to­gra­fas gau­da­vo už­sa­ky­mų iš val­džios). V. Au­gus­ti­no ka­me­ra yra įam­ži­nu­si ne vie­ną Lie­tu­vos po­li­ci­jos ir ka­riuo­me­nės gy­ve­ni­mo epi­zo­dą, ypač daug kad­rų de­di­kuo­ta jau­na­lie­tu­viams ir skau­tams. Chres­to­ma­ti­niai ta­pę Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės žy­gio į Vil­nių 1939 me­tų spa­lio 27 die­ną epi­zo­dai (už­kar­dos pjo­vi­mas, ka­rei­vių su­ti­ki­mas ir pa­ra­das Ka­ted­ros aikš­tė­je, ei­ty­nės Ge­di­mi­no pro­spek­tu, mi­šios Auš­ros Var­tų kop­ly­čio­je). Prieš pat ga­lu­ti­nę Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją, bir­že­lio 9–10 die­no­mis, V. Au­gus­ti­nas nu­fo­tog­ra­fa­vo pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną (tai pas­ku­ti­nės šio nuo­trau­kos Lie­tu­vo­je) – vie­ną ir su le­gen­di­niu krep­ši­nin­ku Pra­nu Lu­bi­nu (taip pat šio žmo­na ir vie­nuo­lė­mis ka­zi­mie­rie­tė­mis – toks keis­tas val­di­nin­kų, spor­ti­nin­kų ir vie­nuo­lių de­ri­nys). Ga­lop jis bu­vo pri­vers­tas (o ir pats tur­būt su­vo­kė is­to­ri­nę net ir ne pa­ties džiaugs­min­giau­sio is­to­ri­nio įvy­kio reikš­mę) ste­bė­ti ir do­ku­men­tuo­ti pir­mo­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos far­są (mi­tin­gus, de­monst­ra­ci­jas, vie­ną pir­mų­jų pro­tes­to ak­ci­jų – 1940 me­tų rug­pjū­čio 14–15 die­no­mis). Na­cių ir so­vie­tų ka­ro me­tais V. Au­gus­ti­nas fo­to­gra­fa­vo Bir­že­lio su­ki­li­mo, lie­tu­viš­kų sa­vi­sau­gi­nin­kų gy­ve­ni­mo aki­mir­kas. „Ofi­cia­lu­sis“ as­pek­tas bū­din­gas ir trem­ties lai­ko­tar­piu – ke­liau­jant Vo­kie­ti­jos ke­liais, gy­ve­nant per­kel­tų­jų as­me­nų (DP) sto­vyk­lo­se. V. Au­gus­ti­no ko­lek­ci­jo­je ga­li­ma ap­tik­ti ir Va­sa­rio 16-osios mi­nė­ji­mo Fiš­be­ko DP sto­vyk­lo­je, ir mi­šių Špa­ken­ber­go baž­ny­čio­je epi­zo­dus.

Kas bū­din­ga ofi­cia­lioms re­por­ta­ži­nėms V. Au­gus­ti­no fo­to­gra­fi­joms? Pir­miau­sia – dau­gia­fi­gū­riš­ku­mas. Ma­si­nių ren­gi­nių ka­me­ra bū­da­vo „dis­lo­kuo­ja­ma“ taip, kad ap­rėp­tų kuo dau­giau vei­kė­jų (pa­vyz­džiui, Kau­ne 1936 me­tų ge­gu­žę vy­ku­sios Ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­nės su­ar­tė­ji­mo šven­tės me­tu už­si­ropš­ta į Ka­ro mu­zie­jaus var­pi­nę). Jei da­ly­vių bū­da­vo ne­daug, steng­ta­si kie­ky­bės įspū­dį su­kur­ti. To­kiais at­ve­jais fo­to­gra­fuo­ta kla­si­ki­niu pro­pa­gan­di­niu ra­kur­su iš apa­čios (ba­ro­ki­nė­je ta­py­bo­je tai va­din­ta sot­to in su efek­tu). Že­ma­ū­gis A. Sme­to­na tuo­met pa­si­ro­dy­da­vo di­din­ges­nis, nei bu­vo iš tik­rų­jų, o de­monst­ra­ci­jų ir ei­ty­nių sta­tis­tai – skau­tai, jau­na­lie­tu­viai, ka­riai, po­li­ci­nin­kai ar spor­ti­nin­kai – tik­ri tar­pu­ka­rio Eu­ro­po­je kles­tė­ju­sio jė­gos ir fi­zi­nės svei­ka­tos kul­to įsi­kū­ni­ji­mai. Ne žmo­nės, o me­cha­niz­mai ar bent šiuo­lai­kiš­kais ap­da­rais ap­reng­tos (ir gy­vos) an­ti­ki­nės skulp­tū­ros. Tar­pu­ka­rio fo­to­gra­fi­jo­je toks po­žiū­ris į re­por­ta­žą, į ma­si­nių sce­nų per­tei­ki­mą bu­vo ma­din­gas vi­so­je Eu­ro­po­je – pri­si­min­ti­nas tiek na­cių pro­pa­gan­dos vei­kė­jas H. Hof­fman­nas, tiek so­vie­ti­nio fo­to­me­no meist­rai (A. Rod­čen­ka, B. Ig­na­to­vi­čius, I. Ša­gi­nas).

Šios ofi­cia­lios, ne­abe­jo­ti­nai su­re­ži­suo­tos – tik jau ne pa­ties V. Au­gus­ti­no, o ko­kio ki­to vi­sus tuos ren­gi­nius or­ga­ni­za­vu­sio vei­kė­jo (ar jų gru­pės) – fo­to­gra­fi­jos tu­ri is­to­ri­nę reikš­mę. Jos at­spin­di ir tuo­me­ti­nės val­džios sko­nį, ir vi­suo­me­nės mąs­ty­mo ypa­ty­bes. Ta­čiau žvel­giant iš lai­ko per­spek­ty­vos ypač įdo­mios ir iš­kal­bin­gos tam­pa to­kios de­ta­lės, apie ku­rias anais lai­kais gal­būt ne vi­suo­met ir pa­gal­vo­ta. Pa­vyz­džiui, nuo­trau­ko­se, ku­rio­se V. Au­gus­ti­nas įam­ži­nęs ka­riuo­me­nės ma­nev­rus Gai­žiū­nų po­li­go­ne (1938), į akis krin­ta ar­klių tem­pia­mos pa­tran­kos (iš­kal­bin­ga tech­ni­nio ne­pa­si­ruo­ši­mo mo­der­niam ka­rui de­ta­lė). Ar­ba prie lau­ko vir­tu­vės iš­si­ri­kia­vę mo­ky­mų ir karš­čio nu­a­lin­ti ka­rei­viai – taip, ma­ty­ti, kad jie mai­ti­na­mi so­čiais ka­riš­kais pie­tu­mis, ta­čiau pa­tys vy­rai yra to­kie ti­piš­ki kai­mo ber­nai (lė­ti, kiek­vie­ną ju­de­sį ra­miai ap­gal­vo­jan­tys ūki­nin­kai, ku­riems prie ran­kų la­biau lim­pa žag­rė ir dal­gis, o ne ka­ra­bi­nas), kad jų ga­li­my­bė­mis gin­klu ap­gin­ti Tė­vy­nę (nė kiek ne­men­ki­nant jų pa­trio­tiš­ku­mo) rei­kė­tų ge­ro­kai su­abe­jo­ti.

Re­por­ta­ži­nės fo­to­gra­fi­jos sri­ty­je ga­li­ma skir­ti dvi V. Au­gus­ti­no „gul­bės gies­mes“. Vie­na jų yra skir­ta žy­giui į Vil­nių 1939 me­tų spa­lio 27–29 die­no­mis. Ki­ta – 1940 me­tų įvy­kiams. Sa­vo nuo­tai­ko­mis tai vi­siš­kai skir­tin­gi įvy­kiai. Ta­čiau „Sta­li­no sau­lės“ par­ve­ži­mo is­to­ri­ja, už­fik­suo­ta V. Au­gus­ti­no fo­to­ob­jek­ty­vo, re­gi­si ypač dra­ma­tiš­ka. Čia ir­gi daug ką pa­sa­ko de­ta­lės: kaip keis­tas kon­tras­tas – ma­rio­ne­ti­nis mi­nist­ras pir­mi­nin­kas (aiš­ku, kad J. Pa­lec­kis) per mi­tin­gą Uk­mer­gė­je kal­ba per fir­mos „Telefunken“ gar­sia­kal­bį (tei­gia­ma apie nau­jas, ta­ria­mai so­cia­lis­ti­nes ver­ty­bes, ki­to­kį, esą ge­res­nį gy­ve­ni­mo bū­dą, ta­čiau nau­do­ja­ma­si ka­pi­ta­lis­ti­nio – „blo­go“ pa­sau­lio prie­mo­nė­mis). Ar­ba su­tri­kę (per­fra­zuo­jant ži­no­mą posakį – lyg į mil­tus pri­dir­bu­sių ka­ti­nų fi­zio­no­mi­jo­mis) pre­zi­diu­mo na­riai (pra­de­dant tuo pa­čiu J. Pa­lec­kiu, bai­giant, re­gis, ne­ži­nan­čiu kur dė­tis A. Venc­lo­va) Lie­tu­vos mo­ky­to­jų su­va­žia­vi­me, kai mo­ky­to­jai vie­toj In­ter­na­cio­na­lo už­gie­do­jo „Tau­tiš­ką gies­mę“. Vi­siš­kai ab­sur­diš­kas re­gi­si to pa­ties ren­gi­nio me­tu Kau­no ha­lė­je pa­ka­bin­tas šū­kis: DĖKOJAM DRG. STA­LI­NUI UŽ LAI­MIN­GĄ VAIKYSTĘ (nors vy­res­nė kar­ta už tai tu­rė­jo dė­ko­ti Ni­ko­la­jui II, o jau­nes­nė – A. Sme­to­nai). Aki­vaiz­džiai ma­ty­ti, kad šių nuo­trau­kų V. Au­gus­ti­nas ne­re­ži­sa­vo (re­ži­sie­riai čia vėl bu­vo stam­bes­nio ka­lib­ro – iš Mask­vos), kad jis dir­bo kaip re­por­te­ris, ir čia sly­pi ne­abe­jo­ti­na šios dar­bų se­ri­jos sėk­mė.

Tar­pi­ne gran­di­mi, jun­gian­čia pei­za­žo ir re­por­ta­žo žan­rus, rei­kė­tų lai­ky­ti tas V. Au­gus­ti­no fo­to­gra­fi­jas, ku­rio­se žmo­nių fi­gū­ros yra „įkli­juo­ja­mos“ į kraš­to­vaiz­dį ir ja­me ne­iš­tirps­ta, o bū­da­mos pir­ma­ja­me pla­ne, už­fik­suo­tos ar­ti­mu pla­nu, su­tei­kia pa­pil­do­mų pra­smių fo­nui ir at­virkš­čiai. Tai ga­li­ma pa­va­din­ti por­tre­tu pei­za­že. Di­džio­ji da­lis šių nuo­trau­kų ne­abe­jo­ti­nai yra su­re­ži­suo­tos – toks yra po­li­ci­nin­kas Kau­no Lais­vės alė­jo­je (vos ne pa­gal ko­man­dą „Ra­miai!“ su­stin­gęs gat­vės per­spek­ty­vo­je), tokie yra avis ir kar­ves ga­nan­tis pie­me­nu­kas pa­ne­mu­nės šlai­tuo­se ar­ba nuo žiū­ro­vo tols­tan­čios ir link Vi­de­niš­kių Šv. Lau­ry­no baž­ny­čios ei­nan­čios mer­gai­tės, toks yra ir Anykš­čių baž­ny­čios fo­ne sto­vin­tis An­ta­nas Vie­nuo­lis (žiū­rint į šią fo­to­gra­fi­ją be­veik gir­dė­ti pa­ties V. Au­gus­ti­no bal­sas, pra­šan­tis ra­šy­to­jo su­sto­ti ir vos vos pa­si­suk­ti). Ši­tos nuo­trau­kos taip pat su­da­ro fo­to­gra­fo auk­so fon­dą, nes jo­se ma­ty­ti ir me­ni­nin­ko kaip re­ži­sie­riaus (ku­rian­čio sce­na­ri­jų), kom­po­zi­to­riaus (su­ka­lan­čio tvir­tą kom­po­zi­ci­nį kar­ka­są) ir ta­py­to­jo (ypač daug dė­me­sio ski­rian­čio ap­švie­ti­mui) ga­lios.

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je šim­to­sioms fo­to­me­ni­nin­ko gi­mi­mo me­ti­nėms ir jo de­biu­to pa­sau­li­nė­je sce­no­je – 1937 me­tų Pa­ry­žiaus pa­ro­do­je (vėl rei­kia pa­brėž­ti, kad de­biu­ta­vo ne pats V. Au­gus­ti­nas, de­biu­ta­vo vi­sa tuo­me­ti­nė Lie­tu­vos fo­to­gra­fi­jos mo­kyk­la ir iš jos rei­ka­lau­ta la­bai ne­daug – tie­siog vaiz­do kaip iliust­ra­ci­jos) – 75 me­tų su­kak­čiai de­di­kuo­to­je pa­ro­do­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti šio šiek tiek pri­mirš­to, bet vie­no svar­biau­sių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos fo­to­gra­fi­jos at­sto­vų nuo­trau­kų bran­duo­lį – Vil­niaus ir Kau­no ar­chi­tek­tū­ros, ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės šven­čių ir bui­ties, oku­pa­ci­jų dra­mų vaiz­dus. Mu­zie­ju­je sau­go­ma dau­giau nei du tūks­tan­čiai eks­po­na­tų – dar 1996 me­tais į Lie­tu­vą su­grį­žęs V. Au­gus­ti­nas Tė­vy­nei pa­do­va­no­jo ne­ga­ty­vų ar­chy­vą, už­pil­dan­tį di­de­les is­to­ri­jos ir kul­tū­ros spra­gas.

Vy­tau­to Au­gus­ti­no fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da „Tė­vy­nė Lie­tu­va“ vyks­ta Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je (Ar­se­na­lo g. 1, Vil­niu­je).