Som­nam­bu­las

EG­LĖ ŠVED­KAUS­KAI­TĖ

Su­ti­kau jį nak­tį ne­to­li Ka­ted­ros. Jis ėjo grei­tai, su­si­ki­šęs ran­kas į ki­še­nes, su­si­gū­žęs ir trūk­čio­da­mas pe­čiais. Įdo­mus man pa­si­ro­dė iš pir­mo žvilgs­nio, to­dėl ty­liai bė­gau pas­kui jį. Marš­ru­to su­pras­ti ne­ga­lė­jau – jis ėjo ra­tais, įlįs­da­vo į kiek­vie­ną skers­gat­vį, bet nie­kur ne­su­sto­jo. Tu­rė­jo pa­jus­ti, kad se­ku, bet ne, tik ėjo, ėjo, ėjo. Bu­vo­me kaž­kur prie Tau­ra­kal­nio, ne­be­su­gau­džiau kva­po, o jis ėjo kaip ėjęs. Stai­ga man pa­si­da­rė be­pro­tiš­kai juo­kin­ga – vi­sas tas lė­ki­mas nak­ti­nė­mis gat­vė­mis be jo­kio tiks­lo, jo si­lu­e­tas ir ner­vin­gai trūk­čio­jan­tys pe­čiai. Ėmiau kva­to­ti. Jis su­sto­jo. Ma­no juo­kas skli­do gat­vė­je at­si­muš­da­mas į sod­riai mė­ly­ną dan­gų ir kris­da­mas ant mū­sų, o jis net neat­si­grę­žė. Su­si­tvar­džiau ir pri­ėjau. Jis bu­vo jau­nas, net­gi, sa­ky­čiau, gra­žus. Iš­ba­lęs vei­das ir už­merk­tos akys.

– Ei, – kvėp­te­lė­jau.

Ne­at­sa­kė. Prunkš­te­lė­jau ir pa­dė­jau ran­ką jam ant pe­ties.

– Tu sap­nuo­ji? – pa­klau­siau.

Jis ne­at­si­mer­kė, bet ty­liai ta­rė:

– Ne. Čia juk ta­vo sap­nas.

Vis­kas bu­vo taip te­at­ra­liš­ka ir ver­ta pa­šai­paus juo­ko, be­trū­ko tik su­griau­džian­čio or­kest­ro ir iš už už­dan­gos su­bė­gan­čių sta­tis­tų. Bet aš sto­vė­jau tar­si įbes­ta į ša­li­gat­vį ir ne­ga­lė­jau pra­tar­ti nė žo­džio.

– Ne­bi­jok, sap­nai su­lig nak­tim vi­sa­da bai­gia­si, – suš­nibž­dė­jo jis.

Aš už­si­mer­kiau. Prieš akis pra­lė­kė daug keis­tų vaiz­di­nių, kaž­ka­da ma­ty­tų ir ne, tik vi­sur, vi­sur bu­vo jo vei­das. Som­nam­bu­las.

At­si­mer­kiau. To­lu­mo­je gir­dė­jo­si tro­lei­bu­sų gaus­mas, me­džiuo­se šiū­ra­vo vė­jas.

At­ėjo ry­tas.

___

Bal­to­sios nak­tys

Po ko­jo­mis dus­liai šno­pa­vo ne­pa­žįs­ta­mo mies­to gat­vės. Žmo­nės, iš­ny­ran­tys ir vėl pra­nyks­tan­tys, pa­lai­min­gai šyp­so­jo­si ar­ba ty­liai, it ber­da­mi už­kei­ki­mus, kuž­dė­jo­si sa­vą­ja kal­ba. Ma­no akys go­džiai gė­rė šiuos re­gi­nius ir bu­vo taip šil­ta krū­ti­nėj jau­čiant, kad esu vi­so to da­lis. Va­ka­ras siū­ra­vo žo­lė­mis ap­au­gu­siuo­se griu­vė­siuo­se ir ne­at­ro­dė, kad ka­da nors at­eis ki­ta die­na. Pri­sė­dau ant ša­li­gat­vio, nu­me­čiau ša­lin kup­ri­nę ir iš­tie­siau pa­var­gu­sias ko­jas. Ne­ži­no­jau, kur da­bar tu­rė­čiau ei­ti, kaž­kas kuž­dė­jo, kad rei­kia leis­ti vis­kam sro­ven­ti sa­va va­ga ir ne­stab­dy­ti kaž­kur ne­šan­čių ko­jų.

Pa­ma­čiau iš to­li į ma­ne be­si­ar­ti­nan­čią fi­gū­rė­lę, ma­žą, su­lin­ku­sią. Tai bu­vo se­nu­kas, bal­tap­lau­kis, lė­tai dė­lio­jan­tis ko­jas, bet dar go­džiai į sa­ve trau­kiantis gy­ve­ni­mą. Jau­čiau, kad jis ma­ne už­kal­bins. Jam pri­ėjus pa­ma­čiau, kad ran­ko­je jis lai­ko ne­di­de­lę mė­ly­ną ar­mo­ni­ką. Se­nu­kas pri­sė­do ša­lia ir kau­lė­tais pirš­tais pa­ža­di­no in­stru­men­tą. Jo dre­ban­tis, bet ža­vus bal­sas ne­šė ma­ne virš mies­to, su­po ir liū­lia­vo bal­to­je nak­ty­je. Jau­čiau pirš­tais nu­bė­gan­čią pra­ei­tį, sa­vo ir jo, ir tai bu­vo it sal­du­mas, už­plūs­tan­tis, kai la­bai skau­da. Man to rei­kė­jo, nes ki­taip ar­gi bū­tų bu­vęs tik­ras ta­sai skam­bė­ji­mas?

Se­nu­kas ati­trau­kė pirš­tus nuo kla­vi­šų, pa­spau­dė man ran­ką ir nu­ė­jo to­lyn, pa­leng­va ves­da­ma­sis iš pas­kos švie­są ir leis­da­mas ma­no akims kiek pail­sė­ti. Šyp­so­da­ma­si už­si­me­čiau kup­ri­nę ir nu­žings­nia­vau bokš­tų link.

___

Aš esu tu, jis ir ji

Taip bū­na la­bai re­tai. Daž­niau­siai po pras­to fil­mo, bjau­rios ka­vos iš au­to­ma­to, pu­siau­svy­ros ne­iš­lai­ky­mo po­sū­kį da­ran­čia­me au­to­bu­se, su­du­žu­sio stik­lai­nio su me­du­mi ar­ba po gi­mi­mo die­nos. Pa­si­jun­ti lyg ne­sa­vas, ap­ima leng­va pa­ni­ka ir tuo­met sė­di pri­kaus­ty­tas prie kė­dės (ar­ba gu­li ant au­to­bu­so grin­dų) ir vi­du­je ver­di, sprogs­ti, šim­tą kar­tų sa­ve kei­ki ir tei­si­ni.

Taip at­si­ti­ko va­kar, kai ėjau mies­tu po la­bai pras­to fil­mo. Kaž­kas apie mei­lę ir pi­ni­gus, žo­džiu, to­bu­la ba­na­ly­bė. Die­va­ži, ko­dėl aš iš­vis jį žiū­rė­jau? Na, bet bu­vo jau per vė­lu, aš sliū­ki­nau gat­ve ti­kė­da­ma­si pa­ma­ty­ti ko­kį mie­lą, pa­žįs­ta­mą vei­dą, bet tik sve­ti­mi žmo­nės bū­riais trau­kė į ro­tu­šę įžieb­ti Ka­lė­dų eg­lu­tės. Su­lig kiek­vie­nu žings­niu vis la­biau ner­vi­nau­si: pir­ma tas klai­kus fil­mas, da­bar ma­kab­riš­ka Ka­lė­dų karšt­li­gė. Pa­sau­lis nu­spren­dė ma­ne pri­baig­ti. Su­sto­jau ir pa­ju­tau, kaip riks­mas, gi­męs kaž­kur pil­ve, ky­la aukš­tyn ir gra­si­na iš­si­verž­ti. Tuoj, tuoj, TUOJ. Bet nie­ko ne­at­si­ti­ko. Aš pra­vė­riau bur­ną ir tuoj pat už­si­čiau­piau. Din­go. Šauks­mas. Pa­ni­ka tvy­ro­jo ore ir skver­bė­si į ma­ne pa­ra­ko kva­pu.

– Jums vis­kas ge­rai?

Kaž­kas nu­spren­dė ma­ne iš­trauk­ti iš vai­duok­ly­no.

– Taip, – ta­riau pa­ti sa­vim ne­ti­kė­da­ma. Į ma­ne žvel­gė su­si­rū­pi­nu­sios pa­gy­ve­nu­sio vy­riš­kio akys.

– Jūs sė­dit vi­du­ry ša­li­gat­vio, šian­dien gruo­džio de­šim­ta. Šal­ta.

Aš link­te­lė­jau gal­vą ir at­si­sto­jau. Gal­va svai­go ir ga­lė­jau pri­siek­ti, kad kaž­kas tuoj sprogs. Vy­ras dar kiek pa­sto­vė­jo ir nu­pė­di­no sa­vo ke­liu. Ėmiau bėg­ti.

Juk sa­kiau.

Taip bū­na la­bai re­tai.

Ir vis ki­tam mies­te.