Škac, mintie, škac

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

Tak­si lauk­ti ne­rei­kė­jo. Pa­slau­gus die­du­kas ati­da­rė du­ris, ba­ga­ži­nės gi­lu­mo­je at­gu­lė la­ga­mi­nas, pa­me­nu, ku­rį lai­ką dar ne­su­pra­tau, kas vyks­ta, kol ga­liau­siai iš­le­me­nau, kad ga­ben­tų ma­ne į oro uos­tą, ir su­smu­kau ant už­pa­ka­li­nės sė­dy­nės. Die­ni­nės Sa­ra­je­vo spūs­tys, bir­že­lio pra­džios karš­tis, šo­ko­la­do dė­me­lė ant rie­šo – vi­sa tai ma­nęs ta­ry­tum ne­lie­tė, va­žia­vau į oro uos­tą, na­mų Lie­tu­vo­je link, o už tak­si lan­go nors ir ma­ras, esu lais­va. Lais­va?

Sa­ra­je­ve žo­dis „lais­vė“ man aso­ci­juo­ja­si su vie­nu gat­vės šo­kė­ju, su jo is­to­ri­ja. Vi­du­ti­nio am­žiaus pli­kis mies­to cen­tre šo­ka kaip pa­kvai­šęs, ant ra­tų sto­vi jo mag­ne­to­fo­nas, ply­šau­jan­tis šo­kio rit­mu, o vy­ru­kas in­ten­sy­viai iš­si­rie­čia į prie­kį, ta­da iš­tie­sia ran­kas, pa­ke­lia vie­ną ko­ją, ran­kos su­si­pi­na, pa­ke­lia ki­tą ko­ją, ran­kos iš­si­tie­sia, šis ju­de­sys kar­to­ja­mas dau­gy­bę sy­kių, ste­bė­ti­nai tiks­liai, kaip ae­ro­bi­kos tre­ni­ruo­tė­je, tik ne­pa­ly­gin­ti grei­čiau. Ne­pri­si­me­nu šo­kė­jo var­do, ga­lų ga­le, jis ir ne­svar­bus. Ži­nau, kad šo­kė­jas gi­mė Sa­ra­je­ve, sa­vo tė­vų taip ir ne­pa­ži­no. Vis­ką, ką tu­ri, už­si­dir­bo sa­vo­mis ran­ko­mis. O tu­ri daug. Ar­ba ne­tu­ri nie­ko. Pri­klau­so nuo to, kaip įver­tin­tu­me vi­siš­ką lais­vės jaus­mą ir daž­nai sun­kaus Sa­ra­je­vo dan­gaus sky­dą virš gal­vos. Mie­ga in­ter­ne­to ka­vi­nė­se ant grin­dų. Bos­niš­kai su­pra­tin­gi sa­vi­nin­kai lei­džia jam pa­si­nau­do­ti in­ter­ne­tu, ki­taip ta­riant, tam­pa pir­šliais, ši­taip pri­si­de­dan­čiais prie šo­kė­jo nuo­ta­kos pa­ieš­kų. O sun­kaus dar­bo ne­bi­jan­tis, ko­mu­ni­ka­bi­lus vy­riš­kis iš­pūs­tų rei­ka­la­vi­mų ne­ke­lia – tie­siog ieš­ko gi­mi­niš­kos sie­los.

Autorės nuotrauka

Iš kur vi­sa tai ži­nau? Sa­ra­je­vas ne Niu­jor­kas ir net­gi ne Vil­nius. Tarp aukš­tų kal­vų įsi­sprau­dęs, kal­vo­mis ko­pian­tis mies­tas ne­tu­ri jo­kių pa­slap­čių. Ne­nu­steb­čiau, jei vie­ną ry­tą pa­bu­du­si ant ša­li­gat­vio ras­čiau krei­de­lė­mis už­ra­šy­tą tiks­lią sa­vo die­not­var­kę. Kai­my­nai Sa­ra­je­ve nė­ra tik kai­my­nai. Jie vis­ką ma­to, gir­di, net ne­sek­da­mi ži­no. Pa­tys ne­ži­no, kaip ir iš kur ži­no. Štai ir aš, tik­ra sa­ra­je­vie­tė. Ga­min­da­ma pus­ry­čius, tru­pu­tį pra­ve­riu vir­tu­vės lan­gą. Mū­sų na­mas se­nos sta­ty­bos ir, ma­nau, iš­ken­tęs ne tik tą, pas­ku­ti­nį, ka­rą. Kaip ba­na­liai, bet, ko ge­ro, tei­sin­gai sa­ko­ma, jei­gu ši­tie mū­rai ga­lė­tų kal­bė­ti, pa­pa­sa­ko­tų jie la­bai daug. O man vi­sai ir ne­įdo­mu, ką kal­bė­tų mū­rai. Ma­no žvilgs­nį pri­kaus­to kregž­dė, nar­dan­ti taip že­mai, jog ne­su­si­lai­kau ne­pa­grū­mo­ju­si kumš­čiu, kad tik ne­nau­dė­lė lie­taus ne­pri­šauk­tų. Bet jai vi­sai ne­įdo­mus lie­tus. Pir­mas na­mo aukš­tas aki­vaiz­džiai ap­leis­tas, bet gy­ve­na­mas. Kregž­dė purp­te­li pro įski­lu­sį stik­lą, ir štai ji jau na­mie, ma­no au­sis pa­sie­kia šai­žus čirš­kė­ji­mas, ma­tyt, ma­žy­liai ne­pa­si­da­li­na vabz­džių. Po aki­mir­kos kregž­dė ir vėl iš­skris, tą jos ri­tu­a­lą ste­biu kiek­vie­ną ry­tą. Bet tai ne vie­nin­te­lis ry­ti­nis ri­tu­a­las mū­sų na­me. An­tra­me aukš­te gy­ve­na mo­ky­to­ja. Kol aš plau­nu in­dus, ji tai­so kon­tro­li­nius. Kai van­dens la­še­liai var­va nuo ma­no lėkš­čių kraš­te­lių, ži­nau, kad mo­ky­to­ja už­ver­čia pas­ku­ti­nį są­siu­vi­nį ir tuoj iš­eis iš sa­vo vir­tu­vės. Skal­bia­mo­sios ma­ši­nos dis­kas jos bu­te ku­rį lai­ką dar suk­sis lyg vel­nio ra­tas, o ta­da ru­das van­duo iš ma­ši­nos šaus į vo­nią, o ši, kaip ir vi­sos Sa­ra­je­vo vo­nios, ne­at­lai­kys to­kio spau­di­mo ir už­si­kimš. Kar­tais man at­ro­do, kad ga­liu gir­dė­ti, kaip gur­gu­liuo­ja van­duo to­je, ko ge­ro, iki švy­tė­ji­mo iš­bliz­gin­to­je kai­my­nų vo­nio­je. O ta­da at­eis jis. Mo­ky­to­jos vy­ras. At­si­sės ant kė­dės, nu­ga­ra į ma­ne, ir ry­mos, bent pus­va­lan­dį. Mes pa­val­gy­si­me prieš­pie­čius, ma­nęs lauks nau­jas in­dų kal­nas, o jis vis dar žiū­rės į vie­ną taš­ką grin­dy­se. Daž­nai spė­lio­ja­me, ką kai­my­nas įžvel­gia to­se grin­dy­se. Kai ką nors šven­čia­me ir šiek tiek pa­dau­gi­na­me, ta­da lei­džia­mės į svai­čio­ji­mus, ne­va po grin­di­mis yra slėp­tu­vė, o jo­je – kar­tais pi­ni­gai, o kar­tais al­bu­mas su se­no­mis pa­gel­tu­sio­mis ju­gos­la­viš­ko­mis nuo­trau­ko­mis. Kai šven­čia­me itin il­gai, iš­si­aiš­ki­na­me, kad ta­me al­bu­me yra vie­nin­te­lė iš­li­ku­si per ka­rą žu­vu­sio sū­naus nuo­trau­ka. Iš­trauk­ti jos iš al­bu­mo, gu­lin­čio slėp­tu­vė­je, kai­my­nas ne­ga­li, to ne­lei­džia me­lan­cho­liš­ka Sa­ra­je­vo at­min­tis. To­dėl jis tik sė­di ir ste­bi grin­dis, kol jo žmo­na, ener­gin­ga mo­ky­to­ja, ban­do at­kimš­ti vo­nią, kart­kar­tė­mis rie­biai nu­si­keik­da­ma. Bos­ni­jo­je kei­kia­si vi­si, tik mo­te­rys ty­liau. Ver­si­ją apie žu­vu­sį sū­nų pa­aiš­ki­na ir tai, kad se­nu­kas vi­suo­met vil­ki juo­dą kos­tiu­mą. Ki­to­kiais rū­bais vil­kin­čio jo ne­su ma­čiu­si. Ap­si­vil­kęs pi­ža­mą, jis tie­siog ne­be­eg­zis­tuo­ja, vai­duok­liš­kai iš­nyks­ta iš bu­to, po pa­žas­ti­mi ne­ši­nas nuo­trau­kų al­bu­mu, ku­ria­me – vie­nin­te­lė mi­ru­sio sū­naus nuo­trau­ka. Se­nu­kui iš­ėjus, vis­kas nuš­čiū­va. Tik kregž­dė vis dar nardo, itin že­mai, sa­ky­tum, lie­tų pra­na­šau­ja.

Kai ly­ja, la­še­liai bar­be­na į stog­lan­gius. Ta­da ma­no my­li­ma­sis mie­ga, o aš su­kuo­si vir­tu­vė­je. Ar­ba sė­džiu pa­to­giai ant so­fu­tės, ge­riu ka­vą ir skai­tau. Bū­na to­kių die­nų, kai ly­ja, man ne­rei­kia į pa­skai­tas, ži­nau, kad mies­to as­fal­tas su­drėks­ta, bet kai­my­no vai­kas vis tiek ieš­ko slie­kų. Ta­da gir­džiu šai­žius bal­sus, jų lie­tus kaž­ko­dėl ne­slo­pi­na. Kar­tais už­da­rau lan­gą, tai vie­nin­te­lė efek­ty­vi prie­mo­nė no­rint ap­si­sau­go­ti nuo ne­san­čios mer­gai­tės. Nes net ir triukš­mau­da­ma, kal­bin­da­ma ma­mą, ma­žo­ji kai­my­nė ne­pa­si­ro­do. Ne­ma­čiau jos nei aš, nei ma­no sve­čiai. Sto­ru­lis dė­dė Ja­ka, kimš­da­mas avie­nos kot­le­tus ir vis la­biau grimz­da­mas į mū­sų minkš­tą fo­te­lį, kar­tą net pa­šo­ko, ma­ža­jai kai­my­nei su­šu­kus, ati­da­rė lan­gą ir dai­rė­si tol, kol bu­vo su­val­gy­ti vi­si kot­le­tai. Ir ne tik jie, bet ir bul­vių ko­šė su bu­ro­kė­lių sa­lo­to­mis. Va­ka­rie­nė bu­vo šluo­te nu­šluo­ta, nu­rin­kus in­dus, ant sta­lo ne­li­ko nė žen­klo, kad va­ka­rie­niau­ta, ir tik su­ap­va­lė­ję pil­vai teiš­da­vė bu­vu­sią puo­tą. Va­ka­rie­nės ne­li­ko kaip ir ma­žo­sios kai­my­nės, vie­nin­te­lis skir­tu­mas, pa­ver­čian­tis šį pa­ly­gi­ni­mą me­lu, yra tai, kad va­ka­rie­nė ka­dai­se bu­vo, o ma­žo­sios kai­my­nės nie­kas nė­ra ma­tęs, nors vi­si gir­dė­jo­me jos bal­są. Kar­tais man at­ro­do, kad ži­nau, kaip ji at­ro­do. Ma­no vaiz­duo­tė­je ji vil­ki ro­ži­nę striu­kę, mū­vi bal­tas sto­ras pėd­kel­nes ir avi tam­siai mė­ly­nus bo­tus. Gel­to­ni, pe­čius sie­kian­tys, šiek tiek ban­guo­ti plau­kai raus­vo­mis gu­my­tė­mis su­riš­ti į dvi už au­sų be­si­sle­pian­čias uo­de­gė­les. Ne­su tik­ra dėl striu­kės nei dėl pėd­kel­nių, nei dėl bo­tų. Bet tvir­tai ži­nau, kad jei­gu ma­žo­ji kai­my­nė iš tie­sų eg­zis­tuo­ja, jei­gu ji nė­ra dar vie­na vė­lė, su­grį­žu­si iš ka­ro, tuo­met jos plau­kai tik­rai gel­to­ni, be­veik bal­ti. Tai iš­duo­da mer­gy­tės bal­sas.

Autorės nuotrauka

Ži­no­da­ma, kad ne tik aš ste­biu kai­my­nus, bet ir kai­my­nai ste­bi ma­ne, sten­giuo­si bū­ti ge­ra šei­mi­nin­kė. Bent jau ne­pa­lie­ku ne­plau­tų in­dų, o ka­vi­nu­kas vi­sa­da bliz­ga. Re­tai juo nau­do­juo­si, tik to­mis die­no­mis, kai ly­ja, kai my­li­ma­sis mie­ga, o man ne­rei­kia į pa­skai­tas, bet die­vi­nu tą bos­niš­ką tra­di­ci­ją ger­ti ka­vą. Siurb­čio­ti iš ma­žy­čių puo­de­lių, to­kių, ko­kiuo­se pa­tiek­da­vau ar­ba­tą sa­vo vai­kys­tės lė­lėms. Kar­tais iš­ge­riu ka­vos per daug, ta­da ne­ga­liu nak­ti­mis mie­go­ti. Iš­plės­to­mis aki­mis ste­biu prieš sa­ve esan­čią sie­ną, ir kiek­vie­nas įski­li­mas at­ro­do pa­slap­tin­gas. Kar­tais no­rė­čiau pa­kil­ti iš lo­vos ir pri­glaus­ti au­sį prie vie­no iš jų. Bet ta­da, kai šven­čių ne­bū­na, o pro­tas vei­kia dau­giau ma­žiau blai­viai, ži­nau, kad, pri­glau­du­si au­sį, ge­riau­siu at­ve­ju iš­gir­siu tik kai­my­nės knar­ki­mą. O pi­kan­tiš­kes­nės de­ta­lės ma­nęs ir ne­do­mi­na. To­dėl ir vėl už­mer­kiu akis, bet ka­vos pri­kel­tas pro­tas ir įaud­rin­ta vaiz­duo­tė ne­lei­džia už­mig­ti. Ap­si­ver­čiu ant ki­to šo­no ir ban­dau su­vai­din­ti, kad jau da­bar ap­ima ta bū­se­na, kai tik­ro­vė dar su­vo­kia­ma, bet sap­nas jau trau­kia į sa­ve ir tik­rai ne­be­pa­leis. De­ja, sa­ve ap­gau­ti yra dar sun­kiau nei nuo­la­tos ste­bin­čius kai­my­nus.

O ta­da jau tiks­liai ži­nau, kiek va­lan­dų. Stai­gus, ne­ly­gi­nant gat­vės šo­kė­jo mos­tas, yra tas pa­si­kei­ti­mas. Lau­ke dar bū­na tam­su, kai iš Sa­ra­je­vo me­če­čių pa­si­girs­ta vie­na, ben­dra, ne­su­lai­ko­ma gies­mė. Ta­da lau­kiu, kol pa­si­girs ir ki­ti gar­sai, ka­da su­kils kai­my­nai, ka­da pra­dės trink­sė­ti du­rys ir ba­tų kauk­šė­ji­mas nu­slys laip­tais, ke­lios po­ros ko­jų nu­skuos į me­če­tės kie­mą, kris ant ke­lių kar­tu su ki­tais, ir­gi vil­kin­čiais juo­dus kos­tiu­mus, ir įvyks ben­dra mal­da. Ti­kiu, kad bent jau iš­gir­siu, kaip su­girgž­dės spin­tos du­rys, kaip nu­kris ant že­mės ki­li­mė­lis ir kris­da­mas iš­si­vy­nios pats. Vie­na sce­na kei­čia ki­tą, bet aš taip ir ne­be­iš­girs­tu nie­ko, kas pri­min­tų mal­dą. Už sie­nos tin­giai knar­kia kai­my­nė, o ma­no akys ne­nu­mal­do­mai mer­kia­si. Ta­da jau ne­be­no­riu už­mig­ti, bet mie­gas yra stip­res­nis už ma­ne. Akys už­si­mer­kia, ran­ka, lai­kiu­si ant­klo­dės kraš­tą, nu­rims­ta, o už lan­go, ša­li­mais esan­čia­me mi­na­re­te, įsi­vy­rau­ja ty­la. Tuo tar­pu ma­no sap­nuo­se juo­dais kos­tiu­mais vil­kin­tys vy­riš­kiai klum­pa ant ke­lių, ma­tau tarp jų ir sa­vo my­li­mą­jį, jis kaž­ko­dėl pa­klau­sia ma­nęs, kur­gi ta Me­ka, kur rei­kia gręž­tis, o aš at­sa­kau, kad ten, kur lei­džia­si lėk­tu­vai. Taip, ten, kur lei­džia­si lėk­tu­vai, kaž­kas pa­kar­to­ja ma­no žo­džius, bal­sas sklin­da iš gat­vės pu­sės, to­dėl tu­riu at­si­gręž­ti, no­rė­da­ma įžiū­rė­ti, kas gi man ant­ri­na. Ten, gat­vės vi­du­ry­je, sto­vi vi­du­ti­nio am­žiaus plik­te­lė­jęs vy­riš­kis, į žvar­bą iš­ėjęs tik su marš­ki­nė­liais. Ša­lia jo ant ra­tu­kų sto­vi mag­ne­to­fo­nas, vis­kas jau pa­ruoš­ta šo­kiui. Pa­gau­nu sa­ve gal­vo­jant, kad tas šo­kis bus pas­ku­ti­nis, ir ta­da gar­siai iš­ta­riu: škac, min­tie, škac, kai kaž­kas ma­nęs tie­siai į au­sį pa­klau­sia, ką gi čia kal­bu. Pra­mer­kiu akis ir ma­tau, kad jau ry­tas. La­ga­mi­nai jau su­krau­ti, my­li­ma­sis lau­kia ir de­monst­ra­ty­viai žvel­gia į ka­vos in­de­lį, sto­vin­tį ant nak­ti­nio sta­le­lio. Taip, aš iš­vyks­tu na­mo, bet ma­no pa­rei­gos iš­lie­ka. Ry­ti­nė ka­va, o prieš už­kai­čiant van­de­nį rei­kia ati­da­ry­ti vir­tu­vės lan­gą ir įsi­ti­kin­ti, kad vis­kas sa­vo vie­to­se. Kregž­dė vis dar nar­do, kai­my­nė var­to są­siu­vi­nius, my­li­ma­sis ne­mie­ga, to­dėl ne­ly­ja, ir ma­žo­ji mer­gai­tė ne­ieš­ko slie­kų. Prieš iš­vyk­da­ma į oro uos­tą, tu­riu už­suk­ti į uni­ver­si­te­tą, bet lei­džiu sau pa­da­ry­ti iš­im­tį ir ši­taip dar kar­tą įkvėp­ti Sa­ra­je­vo lais­vės. Kol kas esu mies­te, jis ma­no, tu­riu tei­sę į jo lais­vę. O už­tren­ku­si tak­si du­ris ją pra­ra­siu trims sa­vai­tėms – tiek truks ma­no vieš­na­gė Lie­tu­vo­je. Ne­ži­nau, ar grį­žu­si vis dar ra­siu kai­my­nę, ko ge­ro, ji ne­be­tai­sys są­siu­vi­nių, nes va­sa­rą mo­kyk­lo­se atos­to­gos. Ne­ži­nau, ar juo­dą kos­tiu­mą vil­kin­tis kai­my­nas dar sė­dės žiū­rė­da­mas į vie­ną taš­ką. Ar lie­tui ly­jant ma­žo­ji mer­gai­tė dar ieš­kos slie­kų. Gat­vės šo­kė­jas gal­būt pa­šoks į orą dar kar­tą, ir jo ko­jos nu­si­leis ki­ta­me mies­te, vi­siems lai­kams, o iš­skės­tos ran­kos pa­grobs Sa­ra­je­vo lais­vę ir, paėmu­sios į glė­bį, pa­do­va­nos ją ki­tam mies­tui…

Bet ne, taip ne­bus.

Škac, min­tie, škac.