Pa­vė­luo­tas pri­sis­ta­ty­mas

MA­RIUS PLEČ­KAI­TIS

Taip jau at­si­ti­ko, kad „Šiau­rės At­ėnai“, nie­ka­da ne­bu­vę sno­biš­ko aka­de­miš­ku­mo lop­šiu, šių me­tų ba­lan­džio dvi­de­šimt sep­tin­tą­ją ėmė ir su­kū­rė to­kį jau­nat­viš­kai ko­ky­biš­ką pus­la­pį „Šiau­rės kam­pas“. Nie­kas pris(is)ta­ty­mo dar ne­ra­šė, tad pa­mė­gin­siu pa­da­ry­ti tai da­bar.

Kny­gų re­cen­zi­jos – rim­tas da­ly­kas. Jos puo­šia tiek ero­ti­nius žur­na­lus, tiek po­pu­lia­riuo­sius dien­raš­čius, tiek įvai­rius kontr­kul­tū­ri­nius leidinukus. O į rim­tus da­ly­kus rei­kia žiū­rė­ti ne vien me­to­do­lo­giš­kai tiks­liai (kiek tai ap­skri­tai įma­no­ma), bet ir kū­ry­biš­kai bei iš­ra­din­gai.

Idė­ja su­bur­ti jau­nų, skai­tan­čių ir ra­šan­čių žmo­nių ko­man­dą ne­nau­ja, bet vis dar sil­pnai įgy­ven­di­na­ma. Nau­jos min­ties for­mu­la­vi­mas iš­va­di­na­mas sa­vi­tiks­le kul­tū­ri­ne anar­chi­ja, mąs­ty­mas ki­tu kam­pu – ne­rei­ka­lin­gu „per am­žius“ ka­no­nų lau­žy­mu.

Vis dėl­to nau­ji vė­jai at­ne­ša mums šį tą gar­daus: jau­nų, dar iš es­mės ne­su­ga­din­tų as­me­nų re­flek­si­jas, pa­ste­bė­ji­mus ir re­mar­kas, per­skai­čius už­sie­nio, lie­tu­vių ar tarp­tau­ti­nius teks­tus.

Ko­man­da čia ne­bus sta­cio­na­ri ir ne­kin­tan­ti. Rašys ne­ma­žai au­to­rių. Už­si­sto­vė­jęs van­duo su­gen­da, ak­muo yra pra­ta­šo­mas, tad sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mi vie­nas ar du as­me­nys, vie­ni pa­tys per mė­ne­sį ap­žvel­gian­tys dvi­de­šimt kny­gų. Be to, ra­šant įtar­ti­nai daug, sun­ku iš­veng­ti gra­fo­ma­ni­jos.

Ne­ži­nau, kiek ga­liu rep­re­zen­tuo­ti vi­sus esa­mus ir bū­si­mus „Šiau­rės kam­po“ au­to­rius, bet vie­na es­mi­nių šio pus­la­pio idė­jų yra pa­teik­ti ne­nu­obo­džias, pul­suo­jan­čias, kvie­čian­čias dis­ku­tuo­ti kny­gų ap­žval­gas. Vis dėl­to tu­rė­tų iš­lik­ti ir tra­di­ciš­kes­nių, aka­de­miš­kes­nių re­cen­zi­jų, tad ne­lai­ky­ki­me šio teks­to „pa­mink­lų išniekinimo“ at­si­šau­ki­mu.

Pa­ža­da­me gai­vaus, skal­bi­niais kve­pian­čio vė­jo, pu­čian­čio kaž­kur iš Šiau­rės, iš Šiau­rės kam­pų. Kas ži­no, gal po ke­le­to me­tų šis pus­la­pis (šie pus­la­piai) taps sa­vo­tiš­ka re­cen­zi­jų gai­re. O gal pūs ir pra­pūs, ir liks tik dū­mas, blaš­ko­mas vė­jo.