Jei dOCUMENTA (13) pa­dė­tų

BI­RU­TĖ PAN­KŪ­NAI­TĖ

Kai pas­ku­ti­nis ki­ta­dos gar­sios ir tur­tin­gos gi­mi­nės pa­li­kuo­nis De­ze­sen­tas ima bo­dė­tis sa­vo lai­ko vi­suo­me­ne, jis su tar­nais įsi­ku­ria ato­kia­me už­mies­čio na­me ir pa­ny­ra į es­te­ti­nius ma­lo­nu­mus. Kū­ri­ny­je „At­virkš­čiai“ (À re­bours), va­di­na­ma­me ro­ma­nu be siu­že­to, pran­cū­zų de­ka­dan­so ra­šy­to­jas Jo­ri­sas-Kar­las Hu­ys­man­sas (1848–1907) su pa­si­mė­ga­vi­mu ir švel­nia iro­ni­ja ap­ra­šo sa­vo he­ro­jaus po­mė­gius. Itin sod­ria kal­ba de­ta­liai pa­sa­ko­ja­ma, kaip kruopš­čiai jis ren­ka­si sa­vo nau­jos bu­vei­nės sie­nų spal­vas, kad jos de­ra­mai at­ro­dy­tų ap­švies­tos lem­pų, ko­kias kny­gas mėgs­ta skai­ty­ti, ko­kio­mis gė­lė­mis gro­ži­si, ko­kius pa­veiks­lus per­ka ir vė­liau kon­tem­pliuo­ja ir t. t. Kiek­vie­nam po­mė­giui kny­go­je ski­ria­mas at­ski­ras sky­rius ir vien iš to ji su­si­de­da.

Julio Gonzalez. Kairėje - Gotikinis žmogus. 1937. Dešinėje - Plokščia galva. 1930. "Documenta II" ekspozicijos vaizdas. 1959

Tech­niš­kai de­ka­dan­so de­ka­den­tiš­ku­mą le­mia san­ty­kis su kla­si­ki­niu sti­liu­mi. Jis – to­les­nė kla­si­kos rai­da ar spe­cia­li­za­ci­ja. Kla­si­ki­nis sti­lius ža­vus tuo, kad ja­me at­ski­ras da­lis val­do vi­su­ma, o de­ka­dan­se vi­su­ma pa­ti pa­klūs­ta su­de­da­mo­sioms da­lims. Jei ro­mė­niš­ką ar­chi­tek­tū­rą lai­ky­si­me kla­si­ki­ne, tai jos bi­zan­tiš­ką plė­to­tę – jau de­ka­den­tiš­ka. Anks­ty­vo­ji go­ti­ka yra kla­si­ki­nė, o vė­ly­vo­ji jau yra de­ka­den­tiš­ka ir pan. Pa­sak de­ka­dan­so te­ori­jos ty­ri­nė­to­jų, vi­sas me­nas yra nuo­la­ti­nis ban­ga­vi­mas tarp šių dvie­jų kraš­tu­ti­nu­mų. So­cia­li­nis or­ga­niz­mas pa­ny­ra į de­ka­dan­są tuo­met, kai jo da­lių in­di­vi­du­a­lus gy­ve­ni­mas ne­be­pa­klūs­ta vi­su­mai, ne­be­pri­klau­so nuo jos. Kla­si­ka mėgs­ta na­tū­ra­lius da­ly­kus, o tai, ką va­di­na­me de­ka­dan­su, sie­kia to, kas yra jau ana­pus gam­tos, jai prie­ši­na­si.

Ko­dėl dOCUMENTA (13) ku­ra­to­rė Ca­ro­lyn Chris­tov-Ba­kar­giev prieš pra­si­de­dant me­ga­pa­ro­dai nu­ro­dė šią kny­gą? Gal­būt įžvel­gė sim­bo­li­nes jos ir mū­sų lai­kų ana­lo­gi­jas? No­rė­da­ma kar­tu per­spė­ti ir apie me­no em­pa­ti­jos uto­piz­mą: Hu­ys­man­so ro­ma­no he­ro­jus pa­bai­go­je su­ne­ga­luo­ja ir po griež­to gy­dy­to­jų nuosp­ren­džio, mir­čiai pa­žvel­gus į akis, yra pri­vers­tas keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą ir grįž­ti į Pa­ry­žių, į vi­suo­me­nę – me­nas ne­iš­gelbs­ti ir ne­ga­li su­teik­ti prie­bė­gos nuo gy­ve­ni­mo. dOCUMENTA (13) ma­si­na, vi­lio­ja, įtrau­kia, bet ji ne­ga­li bū­ti iš­si­gel­bė­ji­mas. Ji pa­de­da at­ver­ti akis, bet ne­pa­sle­pia skau­du­lių. Gal­būt.

Omer Fast. Tęstinumas. 2012. Karlsaue parkas

Pa­ro­dos veiks­mas pra­si­de­da pir­mo­je Fri­de­ri­cia­nu­mo mu­zie­jaus („Do­cu­men­tos“ pa­grin­di­nės eks­po­zi­ci­jos nuo pat 1955 me­tų) sa­lė­je. Šį­kart pir­mo­ji pa­tal­pa be­veik vi­siš­kai tuš­čia: di­de­lė bal­ta erd­vė – tai Ry­a­no Gan­de­rio „Man rei­kia ko­kios nors pra­smės, ku­rią ga­lė­čiau pri­si­min­ti (Ne­ma­to­ma trau­ka. 2012)“ ar­ba „leng­vas vė­je­lis, ne­šan­tis žiū­ro­vus po mu­zie­jaus sa­les“. Sa­lė­je iš­ties dvel­kia švel­nus skers­vė­jis, įsi­kū­ny­da­mas ro­man­tiš­ku au­to­riaus įvar­di­ji­mu, pa­ly­di­mu iš gre­ti­mos sa­lės sklin­dan­čia gar­so ins­ta­lia­ci­jos me­lo­di­ja. Šio­je be­veik tuš­čio­je įžan­gos erd­vė­je – vie­nin­te­lis po stik­lu sau­go­mas Kai Alt­hof­fo pa­ro­dos ku­ra­to­rei ran­ka ra­šy­tas laiš­kas, ku­ria­me jis pri­si­pa­žįs­ta iš­gy­ve­nan­tis sun­kų lai­ko­tar­pį, ne­ži­nan­tis, ką da­ry­ti su sa­vo gy­ve­ni­mu, tu­rin­tis ki­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų ir ne­ga­lin­tis te­sė­ti pa­ža­do su­kur­ti ką nors dOCUMENTA (13). Dar kar­tą leng­viau at­si­kvė­piau. Pa­si­ro­do, dO­CU­MEN­TA (13) – ne čem­pio­nų la­vi­na, ko bū­tų ga­li­ma ti­kė­tis. Jo­je erd­vu, daug pau­zių ir gai­vaus oro. Jo­je au­to­riai pri­si­pa­žįs­ta ne­ži­ną, ne tik aš.

Bal­to­sios įžan­gi­nės sa­lės su­kel­tas įspū­dis ly­di vi­sus vė­les­nius eks­po­zi­ci­jos įspū­džius.

Be pavadinimo (Šonu sėdinti princesė). 2500-1500 pr. Kristų

Ma­žu­tės „Bak­trų prin­ce­sės“ – fi­gū­rė­lės, sie­kian­čios 3 tūkst. pr. m. e. pab.– 2 tūkst. pr. m. e. pr., ras­tos va­ka­ri­nė­je Cen­tri­nės Azi­jos da­ly­je (da­bar­ti­nė­je Tur­kmė­ni­jo­je, Uz­be­ki­jo­je, Šiau­rės Af­ga­nis­ta­ne). Ma­žos ne­ma­ty­tos gra­ci­jos iš pa­sau­li­nio kul­tū­ros pa­vel­do. Is­pa­nų abst­rak­cio­nis­to An­to­ni Cu­mel­los gla­zū­ruo­ti mo­lio dir­bi­niai – ban­dy­mai per ke­ra­mi­ką at­ras­ti me­no eta­lo­ną, ide­a­lią for­mos ir tu­ri­nio jung­tį (XX a. 6 deš.). Jau kla­si­ka ta­pęs ita­lų ar­te po­ve­ra me­ni­nin­ko Alig­hie­ro Bo­et­ti 1971 m. siu­vi­nė­tos teks­ti­lės dar­bas „Map­pa“, ge­o­po­li­ti­nis pa­sau­lio že­mė­la­pis, per tuos me­tus pri­tvin­kęs is­to­ri­nės pra­smės. Pa­kar­to­ti­nis Ju­lio Gonzále­zo pa­si­ro­dy­mas dOCUMENTA (13) su sa­vo ku­bis­ti­ne skulp­tū­ra (pir­mas kar­tas sie­kia 1959 m., 2-ąją „Do­cu­men­tą“, kai bu­vo re­flek­tuo­ja­mas „Me­nas po 1945“, de­konst­ruk­ci­jos me­tų at­gi­mi­mas). Kam­bo­džos ta­py­to­jo Vann Nat­ho pa­veiks­lai, nai­viu sti­liu­mi dra­ma­tiš­kai at­spin­din­tys tra­giš­ką tau­tos li­ki­mą. Kvan­ti­nės fi­zi­kos pre­zen­ta­ci­ja, nau­jai api­brė­žian­ti re­a­ly­bę (au­to­rius – pro­fe­so­rius dr. An­to­nas Zei­lin­ge­ris). Ša­lia – per vi­są sie­ną iki lu­bų – at­vi­ru­ki­niai obuo­lių pie­ši­niai. Juos pa­li­ko Da­chau kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą iš­gy­ve­nęs Ba­va­ri­jos kai­mo šven­ti­kas Aig­ne­ris, prie­ši­nę­sis na­cio­nal­so­cia­lis­ti­niam re­ži­mui. La­ge­rio są­ly­go­mis jis vei­sė nau­jas obe­lų veis­les ir pa­va­di­no jas KZ-1, KZ-2, KZ-3, KZ-4 pa­gal vo­kiš­ką „kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­los“ trum­pi­nį.

Tai tik ke­le­tas dar­bų iš Fri­de­ri­cia­nu­mo, ku­ris at­lie­ka pla­čiai iš­pli­tu­sios pa­ro­dos ašies funk­ci­ją. Nau­jų­jų įtai­sų ger­bė­jai čia ne­ras sau ar­ti­mų kū­ri­nių. Ku­ra­to­rė Chris­tov­-Ba­kar­giev įžan­gi­nia­me žo­dy­je, be kit­ko, pa­brė­žia ne­ti­kin­ti eko­no­mi­kos pro­gre­so idė­ja. Su „iPad“ ir „iPhone“ čia su­si­jęs vos vie­nas ki­tas dar­bas ki­to­se erd­vė­se. Ki­ta ver­tus, me­no ri­bos ple­čia­mos, už­grie­biant kuo įvai­riau­sias sri­tis ir pa­lie­čiant moks­lus. Nes, ro­dos, tei­gia­ma, kad prie­mo­nės ne­svar­bu ir nė vie­na nė­ra vy­rau­jan­ti. Kad ne­va­lia už­si­mirš­ti, ko­kias ga­li­my­bes jos tei­kia.

Alighiero Boetti. Mappa. 1971. Siuvinėta tekstilė, atlikta Afganistane.

Si­te-spe­ci­fic klau­si­mas čia iš­spręs­tas la­bai pa­pras­tai – mil­ži­niš­ka­me ba­ro­ki­nia­me Karl­saue par­ke pri­sta­ty­ta eko­lo­giš­kų na­mu­kų, ku­riuo­se eks­po­nuo­ja­mi at­ski­ri kū­ri­niai. Kiek­vie­nas jų įgy­ja sa­vo erd­vę ir vei­ki­mo lau­ką. Kiek­vie­nu at­ve­ju ku­bo erd­vė in­di­vi­du­a­liai su­lau­žy­ta, bet iš­lie­ka at­skir­ta. Vie­na­me jų – Rai­mun­do Ma­la­šaus­ko pro­jek­tas. Rai­mun­das dOCUMENTA (13) ne tik at­li­ko ku­ra­to­rės pa­grin­di­nės gru­pės agen­to, bet ir au­to­riaus vaid­me­nį. Kas­dien į na­me­lį Nr. 105 re­gist­ruo­ja­si lan­ky­to­jai, pa­si­ry­žę bū­ti už­hip­no­ti­zuo­ti ir pa­ma­ty­ti jų pa­gei­dau­ja­mą me­no kū­ri­nį, pa­tir­ti są­mo­nės ir pa­są­mo­nės ri­bas. Mar­co­so Lu­ty­en­so žo­džių ir Sis­sel To­la­as su­kom­po­nuo­tų kva­pų ly­di­mi, jie pa­ny­ra į ne­są­mo­nin­gą bū­se­ną. Eks­tre­ma­lus me­ni­nių po­jū­čių me­džio­to­jo šou. Ar­ba „pa­ro­da, ku­ri vyks­ta tik jū­sų są­mo­nė­je“.

Ap­skri­tai, kaip mėgs­ta sa­ky­ti ap­žval­gi­nin­kai, čia vy­rau­ja kū­ri­nių įvai­ro­vė. Ins­ta­lia­ci­joms ant­ri­na ob­jek­tai ir vi­de­o­me­no dar­bai, pas­ta­rie­ji pa­pras­tai yra me­di­ta­ty­vaus po­bū­džio. Jie pa­pil­do eks­po­zi­ci­ją tam­siais ku­bais ir spal­vo­tais vaiz­di­niais. Ste­ri­liems, abst­rak­čiai es­te­tiš­kiems kū­ri­niams ant­ri­na po­li­tiš­kai an­ga­žuo­ti ir kri­tiš­ki. Daug kas su­in­ten­sy­vė­ja gre­ti­nant, kom­po­nuo­jant, žai­džiant kon­teks­tais.

Pa­ro­do­je dOCUMENTA (13) ne­sun­ku už­si­mirš­ti ir pa­kliū­ti į po­no De­ze­sen­to si­tu­a­ci­jos spąs­tus. Pa­nir­ti į es­te­ti­nius po­ty­rius ir lauk­ti iš­ri­ši­mo. Už­mirš­ti vi­sas bū­tas ir ne­bū­tas kal­tes ir at­ra­dus vie­ną su­bli­muo­tą re­a­ly­bę tuoj pat ieš­ko­ti ki­tos – už ki­tos lau­ky­mės, ki­to po­sū­kio ar ki­tų du­rų. Tik šiuo­lai­ki­nis me­nas yra at­vi­ras pa­sau­liui ir ap­skri­tai at­vi­ras – ja­me fik­suo­ta ir tik­ro­vė. To­dėl ne­pri­skir­čiau jo nei prie kla­si­kos, nei prie de­ka­dan­so, jis – kaž­kas ki­ta. Ta­čiau la­bai nau­din­ga tai dar kar­tą pa­ma­tuo­ti.

Anks­čiau apie me­no ko­ky­bę spręs­da­vau iš to, ar jis at­si­ve­ria ir at­ve­ria: jei taip – va­di­na­si, tik­ras. To­kių kū­ri­nių dO­CU­MENTA (13) yra. Nie­kaip iš at­min­ties ne­iš­tri­nu pir­mų­jų pa­ro­dos įspū­džių – vė­je­lio ir laiš­ko.

Pa­ro­da dOCUMENTA (13) Ka­se­ly­je, Vo­kie­ti­jo­je, vyks­ta iki rug­sė­jo 16 d.