Grįžtant
RŪTA JAKUTYTĖ
Anksčiau jausdavau, kad kažką turiu, ir būdavo malonu. Didžiavausi, kad dar galiu švaistyti dienas ir vis tiek man jų bus likę daugiau nei kokiems vėžininkams su vamzdeliais nosy. Jei sugalvočiau staiga išmokti mandingų kalbą ar iš komos tik po kokių septynerių metų atsibusčiau. O dabar gaila, gaila turiningai skaityti knygas susirietus nepatogiai ant sofos, gaila gerti nelegaliai parke, neatrodo, kad ims ir liks dar tų dienų viskam gyvenime perversti, gal net nesugebėčiau.
Jasiro Arafato našlė prašo ekshumuoti jo palaikus, sako radijas. Tik mums tai visiškai nesvarbu. Šiandien bus nuo dvidešimt iki dvidešimt šešių laipsnių šilumos, su jumis radijo stotis „Lietus“, o gaila, kažkokia beviltiška lietuviška popsūcha iš karto po žinių. Kaišiadorys už šešių kilometrų. Pro langą matau, kaip ant karvių lyja lietus, o karvės neturi kur pabėgt, tai ir guli žolėje kaip kokie mėsos gabalai. Šalia sėdinti mergina, atrodo, užmigo, norėčiau ją nupiešti, tačiau nedrįstu, dar ims ir atsimerks, ir supyks. Tai tik žiūriu ir gėriuosi, va žandikaulis koks ryškus, čia prie akių toks melsvas šešėlis, smakras smarkiai išlenktas. Geras veidas, akademijoj po du litus susimestų, jei sutiktų išstovėt kokias tris valandas. Jai ant kelių kompiuteris, įdomu, nukris ar ne. Vairuotojas, atsirėmęs alkūne į vairą, atrodo, nuobodesnės autostrados dar nėra matęs.
Šiandien nieko nevalgiau, tik gėriau vandens iš čiaupo. Kas nors šiandien irgi nieko nevalgė, kažkas valgė austres, kažkas valgė ką nors iš konteinerio. Taip visada būna. Gal turguj nusipirksiu kokią riebaluotą bandelę iš senučiukės su spurgų vežimėliu. Nors alkis visai geras jausmas, taip iš tikrųjų kažką jauti.
O, koks gražus geltonas laukas, dar gražiau, kad nė nenutuokiu, kokie čia augalai, bet vis tiek nuobodu. Ką daryt su tokiais gražiais dalykais? Nufotografuoti, nupiešti, išsivolioti tam lauke ar priskinti puokštę savo mergaitei, vis tiek neužtenka. Vis tiek liks to pasigėrėjimo, kuris kažkaip verčia širdį sunerimt neaišku dėl ko. Dažnai sunerimstu, tai ir dairytis nustojau, nėra čia ko širdį varginti, ir taip malasi kaip koks tarakonas bate.
Gal paprašyt, kad sustabdytų, ir išlipti čia? Būtų nuotykis, o aš ir nelabai noriu grįžti namo, graudu kažkaip, mama taip džiaugiasi, o mano veidas visad surauktas kaip karvės užpakalis, kaip kokio Brežnevo. Gaila net, praleidau tiek progų džiaugtis, o ir toliau kaip keistas kareivis laikaus, saugau, kad tik nepasiduočiau paprastai laimei, reikia kažko daugiau, ei, kažko daugiau, o va tokia neaiški idėja apie tą „daugiau“, kaip medis rūke. Kvailystė vaikiška. O gal nusispjaut ir pagaliau vaistų paprašyt, vaistininkė duotų ką, kaip tiems, iš kurių su sese visada juokiamės, paaugliai nelaimingi.
Taip, 24-as važiuoja į Romainius, norisi pasakyt porelei, kuri kalbasi už nugaros. Aš juos visus atmintinai žinau, juk autobuse užaugau. Kažin, kai emigruosiuosi, ar irgi prisiminsiu net iš miegų pakelta tuos pavadinimus. „Skalsa“, Romainiai, Slabotkė. Sunku ištrūkti.
Pavojingas ruožas. O jeigu taip dabar kur įsirėžtumėm, viskas sustotų. Išlėktų oran visi svarbumai, kur aplink galvą dabar sukasi, kaip žvaigždutės iš komikso. Kartais, kai paklausau, kaip skamba iš šalies mano mintys, nejauku pasidaro. Kaip kokia tiksinti bomba, tik kad sėdi ramiai ir laukia rankas sudėjusi.
Pakelėj lentelė – Salomėjos Nėries muziejus už kelių kilometrų. Mano močiutė sako, kad ji kekšė. Aš nežinau, bet šiaip linksma, kai močiutė keikiasi. Daug pykčio seni žmonės savy laiko, būčiau labiau suaugusi, turbūt nesijuokčiau. Gal kartu nuo savęs kokį pagiežingą žodelį pridėčiau, nes jau labiau širdis sukietėjusi būtų. Toks beveik pustitnagis.
Mano ausinukas išsikrovęs, o vairuotojas radijo stoties „Lietus“ mėgėjas turbūt. Vargšai žmonės. Rimtais veidais nesąmonių apie meilę klauso. „Širdis širdis, su tavim su tavim, o-ooo, m-mm.“ Man tie žmonės visai nerūpi, tik šiaip liūdna.
Jau tuoj tuoj sustosim, paskutinius žodžius kaip su vištos koja skrebenu. Ir vėl praėjo laikotarpis, ir vėl nieko neatsitiko. Kiti juokiasi, turbūt galvoja: žmogau, tu lauki kokių žaliažmogių nusileidžiančių, tokius vaikystėj piešėm, su dviem antenom ir mažom gleivėtom rankytėm. Kad tik gyventi dabar nereikėtų, o vis paskui, paskui. O gal kada tie ateiviai ir ateis arba šiaip saulė iš tikrųjų sukaliotis pradės, ne tik tokiose kvailose dainose apie saulėlydžius, kur per radiją leidžia. Ar dar kas nors.
Prieš mane prie durų jau prasispraudė kažkoks nekantrus vyras sulaižyta kasyte, ir jo blauzda prisilietė prie mano kojos. Bet manęs tai visai nenervina. Visai nieko, šilta toj vietoj, ir aš kojos nepatraukiu.
Ne visada šitaip, kai baigs lyti ir susitiksiu su kokiais vienkartiniais pažįstamais bare, pavalgysiu, nusiprausiu, vėl juoksiuos, visada taip būna. Bet aš juk žinau, kad niekas niekur nepradings. Viskas gerai, laikas lipt į lietų.
Kažkodėl baugokai atrodo, kai pro šalį taip staiga prašvilpia autobusas, važiuojantis į garažą. Taip greitai greitai, ignoruodamas stoteles su tokiais paskutinio autobuso laukėjais kaip aš. Jau vakaras, ir mažai kas dar stabteli priimt kokį keleivį.
Kitoj gatvės pusėj stovi kažkoks debilas su vėliavos spalvos marškinėliais ir spokso. Nors nėra čia kuo stebėtis, aišku, kad ir vėl pamiršau neišsiskėsti, kai sėdžiu su trumpa suknele. Bet aš nekalta, maniau, karšta bus.
Anksčiau, kai likdavo dešimt minučių iki paskutinio autobuso, visad skubėdavau į kitą stotelę. Kad tik būtų kur skubėti. Dabar kiurksau stiklinėj būdelėj ir negaliu pasijudinti, tik jaučiu, širdis daužos, lyg vis dar bėgčiau.
Šiandien po ilgo laiko vėl nuėjau į savo barą. Kur užaugau ar, greičiau, išpaauglėjau. Kadangi vasaros vidurys, tik kažkoks neišsivadėjęs keptos duonos kvapelis, lyg namie išsidrėbę treninginiai. O kažkada net raštu prie durų buvo įspėta – jokių treningų, ir tada jų nebuvo nė juostelės.
Kampe sėdi du girti menininkai ir bando suvokti, kur jie čia dabar atsidūrę, lyg šventąją mergelę akim nulydi padavėją. Paauglystės metais vieną iš jų vos ne įsimylėjusi buvau, tokios gražios nešukuotos garbanos. O dabar tas girtumas iš akių neišnyksta jau niekad, nėr jau jam vilčių atsipeikėti. Atsimenu, vieną kartą kartu laukėm prie tualeto, ir ranką man pabučiavo. Nieko nesakė, turbūt ir liežuvis sunkiai vartėsi, o aš, kvaišelė, ilgai dar tą prisiminimą laikiau. Paskui prisiverčiau galvą išsikratyti, kad ištuštėtų, kaip mama iš mano kuprinės slapčia visokias šiukšles iškrato. Tik kad dabar ten visko per mažai, beveik jokių naujų prisiminimų. Gal supižonėjau, kad viskas taip nesvarbu atrodo, neverta laikyt galvoj.
Šalia toks senis atsisėdo ir man į kojas žiūri. O aš kažkodėl manau, kad skaito, ką rašau, ir slepiuosi parimusi kiek į šoną. Juokingai taip atrodom, turėtų mus kas dabar nupiešti. Paskutinis autobusas tuoj nusineš mane ir mano kojas, ačiū Dievui, jau matau, atsuka. Šiuo laiku nieko nebus viduj, ir atsisėsti gausiu. Namo, bet tik trumpam. Atrodo, aš jau net ne čia.