Fi­lo­lo­gi­nės kro­ni­kos

KOSTAS SNORAS

Po­nia Fi­lo­lo­gė, ap­si­žval­giusi triuš­te­lė­ju­siam vo­nios kam­ba­ry, nu­si­me­ta cha­la­tą ir vi­sai at­si­tik­ti­nai pa­ste­bi kaž­ką pa­na­šaus į spjū­vių žy­mes. „Keis­ta, – gal­vo­ja ji, – juk aš to­bu­la ir ma­no ins­tink­tai yra to­bu­li. Prie­šin­gai nei tų, ku­riems ky­la min­tys su­nio­ko­ti bal­tą ma­no cha­la­tą. Ja­me juk dar tiek daug tuš­čių ki­še­nė­lių tiems, ku­rie nė­ra to­bu­li.“

Po­nia Fi­lo­lo­gė dar ne­spė­ja nė pra­ver­ti bur­nos, o Die­vas jau pa­gau­na ją iš pu­sės žo­džio. Jis pa­ima jos ma­žas put­lias ran­ke­les ir įke­lia į nau­ją kny­gą, ku­rią ji per pas­ta­rą­sias ke­lias sa­vai­tes pa­ga­liau pa­ti pa­ra­šė (ku­rią – vi­sai ne­svar­bu), ta­čiau ku­rios dar nė sy­kio ne­per­skai­tė, nes ir taip vis­ką ži­no at­min­ti­nai, na, be­veik. Taip ra­miau, tik­rai taip žy­miai ra­miau. Vie­na tik ap­mau­du – kad jos pa­var­dė su­si­de­da ne iš vi­sų ide. pro­kal­bės abė­cė­lės rai­džių. Ta­da Die­vas iš­ties ga­lė­tų jai pa­vy­dė­ti, kaip da­bar be­veik pa­vy­di šven­tu­mo.

Tik­ras var­gas, kai Po­niai Fi­lo­lo­gei nu­tin­ka už­snūs­ti po bu­ku prie­mies­ty­je, kur am­ži­nai kas nors tam­po skie­di­nį, ce­men­to mai­šus, spjau­do šlykš­čias nuo­rū­kas ir ne­nor­mi­ne lek­si­ka nuo­lat re­ziu­muo­ja ozo­no sluoks­nio re­tė­ji­mą, ir su­sap­nuo­ti Oks­for­do ge­be­nes, ku­rios gos­liai ran­go­si, kol ima lįst pra­kirp­tėn (taip PF nuo pa­aug­lys­tės va­di­na iš­kirp­tę). Vis­kas, kas iš „p“ rai­dės, jai yra ta­bu ir ke­lia mir­ti­ną pa­si­bai­sė­ji­mą, di­džio­ji da­lis ki­tų rai­džių taip pat, ta­čiau: ji no­ri, kad kas­dien vi­si ma­ty­tų, koks ne­pri­ekaiš­tin­gai šva­rus, aki­na­mo do­ru­mo yra jos cha­la­tas su ki­še­nė­lėm, o šios, be ki­ta ko, ir­gi bal­tos.

Po­niai Fi­lo­lo­gei la­bai ne­pa­tin­ka mu­sės. Ža­lios, rau­do­nos, vi­sos. Ne­pa­tin­ka ir žvir­bliai, ba­lan­džiai, ka­tės, šu­nys ir ki­ti dvi­ko­jai. Bet ypač rau­do­nos mu­sės, kaip du van­dens la­šai pa­na­šios į mi­to­lo­gi­nius ja­po­nų die­vus. Ne­pa­tin­ka ir por­nog­ra­fi­niai fil­mai, ta­čiau ji ne­si­lan­ko, bent jau sten­gia­si ne­si­lan­ky­ti to­se vie­to­se, kur juos ro­do. Ne vi­sa­da pa­si­se­ka. Kar­tais ji ap­lai­žo di­džiu­lį ką tik nu­si­pirk­tą xxx veis­lės obuo­lį ir nuož­miai pa­gal­vo­ja kaip do­ra vals­tie­tė: na štai, ir vėl ne­pa­žiū­rė­jau jo­kio por­no­fil­mo. Esu iš­ties do­ra.

– Ar esu ka­da nors pra­ra­du­si mei­lę? – gar­siai pa­gal­vo­ja Ha­lės tur­gu­je Po­nia Fi­lo­lo­gė, pirk­da­ma rau­gin­tus ko­pūs­tus, ant­re­ko­tus, mo­te­riš­kas pėd­kel­nes ir stab­tel­da­ma ties kve­pa­lų bu­te­liu­kais. Ki­taip ne­ga­li, nes tur­gu­je vi­si vis­ką siū­lo. Ir stai­ga su­trin­ka: ar žo­dis „mei­lė“ kar­tais nė­ra iš „p“ rai­dės? Hm. Pa­skam­bi­na ne­pa­ke(i?, n?)čia­mai ka­ted­ros sek­re­to­rei p. Ci­buls­kie­nei (pa­var­dė ir re­pu­ta­ci­ja pa­keis­ta, re­dak­ci­jai ži­no­ma) ir klus­te­li. Ne, sek­re­to­rė ne­at­sa­ko. Vis dėl­to iš „p“ – nu­spren­džia Po­nia Fi­lo­lo­gė ir dau­giau nie­kam nie­ko nu­ta­ria apie sa­ve ne­be­pa­sa­ko­ti.

Sy­kį vie­nas dar be­barz­dis stu­den­tas ar pro­fe­so­rius, ji ne­pa­me­na, at­siun­tė jai SMS ži­nu­tę: „Krū­tys.“ Po­nia Fi­lo­lo­gė su­tri­ko. Ži­no­ma, jei tai bū­tų bu­vęs koks pro­fe­so­rius, ji lais­vai (net ir be cha­la­to) bū­tų per­kė­lu­si jį (ar­ba p. Ci­buls­kie­nei lie­pu­si per­kel­ti) iš ka­ted­ros xxx į ka­ted­rą xxxx, ta­čiau jei koks be­barz­dis stu­den­tas – bū­tų jį iš­tar­džiu­si apie pra­ne­ši­mo stra­te­gi­jas ir kul­tū­ri­nių veiks­mų pla­nus. Ma­ža ką. Niek­šas. Seg­re­ga­to­rius. Mu­ži­kas. Fa­lo­cen­tris­tas. Abor­to lie­ka­na. Mer­gi­šius. Ma­čo. Mei­lu­žis. Kiau­lė. Cha­mui­la. Na­tū­ri­nių in­dust­ri­jų au­ka.

Po­nas Fi­lo­lo­gas yra sudėtinga būtybė. Kar­tais jis ran­go­si kaip bib­li­nis žal­tys. Bet nie­kas jo ne­įkal­bin­tų lįs­ti iš­kirp­tėn, juo­lab pra­kirp­tėn. Tie­są sa­kant, vi­sa­da, o ypač per po­sė­džius, bet pa­li­ki­me tai tarp mū­sų: žal­čiai, ne­ga­vę pie­no ir ne­pa­glos­ty­ti pa­au­siuos, ypač kai­rė­je, ne­re­tai suž­vė­rė­ja, o ta­da tai nie­kam ne­iš­ei­na į nau­dą. Ypač te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams, pri­vers­tiems ste­bė­ti, kaip jie ran­go­si, tar­si niež­tė­tų ne­pa­sie­kia­mą kū­no vie­tą. Ir ne­bū­ti­nai la­bai pa­do­rią ar pro­tin­gą.

Po­nas Fi­lo­lo­gas sa­vi­gar­bą ver­ti­na la­biau už bet ką, tad ret­sy­kiais, re­tą nu­si­mi­ni­mo va­lan­dė­lę, mėgs­ta pri­merk­ti ko­kiam nors at­spin­dy akį, vyp­tel­ti ir pa­drą­sin­ti sa­ve pro­fe­so­riš­ku stuk­te­lė­ji­mu sau per pe­tį ar gnyb­te­lė­ji­mu į šo­ną. Ži­nia, iš ša­lies tai at­ro­do kaip pro­vin­cia­lus aš­tuo­nio­lik­to am­žiaus Šv. Vi­to šo­kio va­rian­tas, ta­čiau kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad net ir da­bar sos­ti­nė­je ne­ga­li to­kio su­šok­ti. Sa­ky­kim, pa­vė­luo­tos per­ga­lės prieš Kry­žiuo­čių or­di­ną pro­ga.

Po­nas Fi­lo­lo­gas la­bai mėgs­ta šva­rius, ož­kos pie­no bal­tu­mo marš­ki­nius, ta­čiau nuo ta­da, kai jo žmo­na pa­vel­dė­jo sa­vo ma­mos bu­tą ir jį pa­li­ko, PF gy­ve­na vie­nas su kny­go­mis. Tik­riau – de­rė­tų sa­ky­ti – su dul­kė­mis, nes jų šio­je erd­vė­je dau­giau nei kny­gų su rai­dė­mis, o marš­ki­niai, ku­riuos at­sai­niai iš­spjau­na skal­byk­lė šeš­ta­die­nio va­ka­rą, ge­riau­siu at­ve­ju pri­me­na ba­lin­tos ara­bi­kos spal­vą ar­ba daug­syk iš­skalb­tą Či­lės vė­lia­vą. Ką gi, re­vo­liu­ci­nius ide­a­lus kar­tais ir­gi de­ra per­žiū­rė­ti ar­ba nu­neš­ti į va­lyk­lą.

Jei gat­vė­je su­tik­tas Po­nas Fi­lo­lo­gas nepa­si­svei­kins (ir vi­sai ne dėl to, kad jis ne­ne­šio­ja skry­bė­lės), ne­nu­steb­ki­te, jis sva­jo­ja. Jei pa­žvelg­si­te jam į akis, iš­vy­si­te ten de­be­sų tu­mu­lus. Kai kas sa­ko, kad už vis­ką la­biau jam rū­pi gry­nie­ji. Ne­ti­kė­ki­te. Kai iš­ėjo žmo­na, jis kas­dien įmes­da­vo gū­žin po 800 g tau­ti­nės auk­si­nės, ta­čiau vė­liau su­si­tvar­dė, pa­me­di­ta­vo ir nu­ta­rė už­si­im­ti vien sa­vi­gar­ba. Kuo čia dė­ti gry­nie­ji? Ir ku­rio ga­lo, ger­bia­mie­ji, svei­kin­tis su de­be­si­mis?

Ne­tie­sa, kad jis mėgs­ta in­tri­gas. Ne­tie­sa, kad ap­gau­di­nė­ja sa­vo drau­gus, kad jais nau­do­ja­si. Ne­tie­sa, kad mėgs­ta, kai jam pa­tai­kau­ja. Po­nas Fi­lo­lo­gas yra iš pa­čių oriau­sių gy­vių, o tai, kad jo ju­de­siai pri­me­na ne­pa­kaus­ty­tos blu­sos ke­lio­nę iš Pe­ter­bur­go į Vil­nių, te­ro­do ste­bė­to­jų re­gė­ji­mo klai­dą. Šiurkš­ti op­ti­nė ap­gau­lė. Jei kam rei­kia, p. Ci­buls­kie­nė mie­lai už­ant­spau­duos pa­žy­mą. Ir net­gi be VSD ar Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo.

Po­nas Fi­lo­lo­gas, skai­ty­da­mas sa­vo bro­šiū­rą apie di­le­tan­ty­bės ir dmit­ri­jų ap­si­šau­kė­lių pli­ti­mą kaž­ku­rio ten nio­lik­to am­žiaus did­mies­čiuo­se (ar prie­mies­čiuo­se), sy­kį taip su­si­jau­di­no, jog nu­spren­dė, kad jis nie­kad ne­pra­neš (ir ne­pra­si­tars) tau­tai net­gi sek­ma­die­nį per TV apie sa­vo as­me­nį. O jis ga­lė­tų, ga­lė­tų iš­gel­bė­ti bet ku­rį mo­ra­lės ba­lon įkri­tu­sį sub­jek­tą ar iš­ti­sus jų jun­gi­nius. Ret­sy­kiais jį iš­tik­da­vo pa­sau­lio gel­bė­ji­mo ma­ni­ja, bet ją įveik­da­vo į vaiz­do leis­tu­vą įsi­mes­da­mas fil­mu­ką apie Ar­chan­gels­ko su­vi­rin­to­jus.

Po­nas Fi­lo­lo­gas vai­kys­tė­je au­gi­no triu­šius. Jis skai­ty­da­vo jiems pa­skai­tas, kaip va­ly­tis dan­tis, kaip iš­mok­ti klo­tis lo­vą, kaip su­ras­ti pi­ni­gų tė­čio ki­še­nė­je ir ma­mos pi­ni­gi­nė­je, kol sy­kį pa­ga­liau bu­vo nu­tver­tas už au­sies, o tė­vai triu­šius kaž­kam ati­da­vė. At­ro­do, bon­zai pra­si­gė­rė­liui kai­my­nui ir be­dan­čiam paš­ti­nin­kui, vai­kys­tė­je sva­jo­ju­siam ka­ro me­tu per­bėg­ti vo­kie­čių pu­sėn. Tiek ide­a­liz­mo nu­ė­jo per­niek!

Po­nas Fi­lo­lo­gas bu­vo ve­dęs. Tuo fak­tu jis ne­si­di­džiuo­ja, nes bu­vu­si jo žmo­na, Po­nia Fi­lo­lo­gė, ir­gi tuo nie­ka­da ne­si­di­džia­vo. Na ką ga­li ži­no­ti, gal ne­bent slap­ta. Jis, tarp mū­sų, mer­gi­nų, šne­kant, gal ir bū­tų di­džia­vę­sis, bet kaž­kaip nie­kad ne­be­lik­da­vo tam lai­ko, o be to, daž­niau­siai tą jaus­mą sa­vy­je ap­tik­da­vo moks­li­nė­je bib­lio­te­ko­je, prieš pat jos už­da­ry­mą. „Be­vai­sės įsčios, ak, be­vai­sės įsčios“, – pri­si­min­da­vo Maž­vy­dą.

Po­nas Fi­lo­lo­gas tu­rė­jo įgim­tą so­cia­li­nės tei­sy­bės jaus­mą, tad kai pen­ki po­li­ci­nin­kai jo aki­vaiz­do­je pen­kiais pirš­tais pa­gra­sė vie­nam ber­niu­kui gat­vė­je, užuot at­vi­rai pa­sa­kę, kad šio­je vie­to­je sal­dai­nius val­gyt griež­tai drau­džia­ma, PF ne­dels­da­mas įstei­gė par­ti­ją „Mes do­va­no­si­me Jums vis­ką“ ir pa­te­ko į Sei­mą. Tie­sa, vė­liau apie vis­ką ne­bu­vo pa­gal­vo­ta. Juk po­li­ci­nin­kai jam nė­kart net ne­stuk­te­lė­jo, ką jau kal­bė­ti apie elek­tros­vai­džio pa­nau­do­ji­mą ar ko­kią mo­ko­mą­ją gra­na­tą… Na, gal dėl to, kad ne­bu­vo gir­ti, tik įkau­šę.

Po­nas Fi­lo­lo­gas la­bai ne­mė­go in­tri­gų, ta­čiau kaž­ko­dėl tu­rė­jo daug prie­šų, o drau­gus nu­si­pirk­da­vo. Ar­gi sun­ku vie­ną ki­tą ver­tin­ges­nį eks­po­na­tą įsi­gy­ti, juk ne­ži­nia ka­da ga­li pra­vers­ti. Taip da­ry­da­mas jis in­ves­tuo­da­vo į sa­vo ša­lies ir ypač jau­ni­mo at­ei­ties pra­mo­nę. O jau­ni­mą, jei ką, jis la­bai mė­go.

Po­nas Fi­lo­lo­gas net ne­klau­sia­mas mie­liau­siai pa­tar­da­vo p. Ci­buls­kie­nei, ku­riuos pa­žy­mius stu­den­tams, jo gal­va, ver­ta su­ma­žin­ti ir be de­ka­no lei­di­mo. „Cane de­ka­ne, cane…“ – mėg­da­vo pro­gies­miu niū­niuo­ti PF. Keis­ta, bet ten­ka pri­pa­žin­ti – jis nie­kad ne­ma­žin­da­vo pa­žy­mių Po­nios Fi­lo­lo­gės stu­den­tėms. Gal­būt dėl to, kad da­bar bu­vo jos ei­lė mo­kė­ti už bu­tą. O sau­sis – žiau­ro­kas mė­nuo net ir ne dy­ky­nė­je.

Po­nas Fi­lo­lo­gas ge­rai iš­ma­nė ar­chy­vus, ta­čiau vi­siš­kai nie­ko ne­su­vo­kė apie mo­te­riš­kus kve­pa­lus, ką jau kal­bė­ti apie pa­pras­čiau­sias ne­plyš­tan­čias pėd­kel­nes. Po­nia Fi­lo­lo­gė ge­rai ži­no­jo, kur pi­giau ga­li nu­si­pirk­ti si­jo­ną ar ba­tus, ta­čiau vi­siš­kai nie­ko ne­su­vo­kė apie dan­giš­kus kū­nus ir kū­di­kių vys­ty­mą. Štai dėl ko šioms dviem nie­kad ne­su­si­ti­ku­sioms sie­loms rei­ka­lin­ga p. Ci­buls­kie­nė, ku­ri at­maz­gy­da­vo Gor­di­jo maz­gus, o la­bai pa­pra­šy­ta su­ras­da­vo de­šimt skir­tu­mų.

Po­nia Fi­lo­lo­gė ne­mėg­da­vo de­rė­tis tur­gu­je. Jai at­ro­dė, kad tie žmo­nės, ap­tū­pę suo­lus, iš­si­ki­šę virš pre­kys­ta­lių ir bru­kan­tys sa­vo pre­kes, yra to­bu­les­ni už Po­ną Fi­lo­lo­gą. Jie bent jau tu­ri sa­vo nuo­mo­nę ir sa­vo aist­rą, ką ir kal­bė­ti apie iš­si­pil­dan­tį iš­li­ki­mo džiaugs­mą, tuo tar­pu Po­nas Fi­lo­lo­gas – tik sa­vo ar­chy­vų ur­vus, in­tri­gų liz­dą ir tau­ti­nę.

Jie ga­lė­tų bū­ti vi­sai ne­blo­ga po­ra, sy­kį pa­mąs­tė p. Ci­buls­kie­nė, bet pas­kui pri­si­mi­nė, kad jie jau bu­vo sy­kį su­si­tuo­kę. Gai­la, pa­gal­vo­jo ji, juo­du kaip du ap­va­lia­šo­niai lie­tu­viš­ki obuo­liai be ša­kos. Ne­gai­les­tin­gas li­ki­mas!