At­spin­džiai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ

X: Būk ge­ras, su­rask ma­no aki­nius.

Y: Ta­vo aki­nius? Ne­ga­liu.

X: Ko­dėl?

Y: To­dėl, kad ne­pa­jė­giu at­si­sto­ti. Man žvė­riš­kai ge­lia de­ši­ni­ą­ją pė­dą.

X: No­rė­jai pa­sa­ky­ti – są­na­rį?

Y: Ne, pė­dą. Į ją su­smi­go daug šu­kių.

X: Iš kur pas mus na­muo­se šu­kės?

Y: Ne­ži­nau. Rei­kė­tų grįž­ti ma­no pėd­sa­kais ir pa­žiū­rė­ti.

X: Bet kaip­gi tu įžiū­rė­si? Juk pa­me­tei sa­vo aki­nius.

Y: Aš pa… Aš ne­ne­šio­ju aki­nių.

X: Mes abu ne­ne­šio­jam aki­nių. Mes pa­me­tėm sa­vo aki­nius.

Y: Tai tu pa­me­tei. Aš nie­kad ir ne­tu­rė­jau.

X: O aš jau ra­dau.

X: Pri­si­me­ni, kai tą­dien pa­pra­šiau su­ras­ti ma­no aki­nius, ži­no­ma, kad pri­si­me­ni, taip pat pri­si­me­ni ir tai, kad su­si­pjaus­tei pė­dą į kaž­ko­kias du­že­nas, pa­ma­nei, kaip ne­įpras­ta, mū­sų na­muo­se šu­kės, pa­ma­nei, gal tai ma­no aki­niai su­du­žo, bet aš ra­dau sa­vo aki­nius, svei­kut svei­ku­tė­liai gu­lė­jo ant sta­lo, jo­kių du­že­nų, jo­kių įbrė­ži­mų, o vė­liau tu pra­ra­dai są­mo­nę, tie­są sa­kant, ma­niau, kad mir­si, ne, man ne­bu­vo liūd­na, tik vis gal­vo­jau, iš kur tos šu­kės, ta­da nu­žings­nia­vau rau­do­nais pėd­sa­kais, bet pri­ėjus di­džiau­sią krau­jo ba­lą ša­li­mais jo­kių šu­kių ne­bu­vo, su­pran­ti, jų pa­pras­čiau­siai ne

Y: Ga­lė­tum sa­ky­ti, kad vi­sai iš­pro­tė­jau, tik­rai, aš ne­pri­eš­ta­rau­čiau, gal net­gi pri­tar­čiau, ka­dan­gi tą die­ną, kai aš su­si­ža­lo­jau pė­dą, o tu pa­me­tei aki­nius, ar pa­me­ni, ne­abe­jo­ju, kad pa­me­ni, tą die­ną ma­niau, kad tai ta­vo aki­nių du­že­nos, kad jos ma­ne su­ža­lo­jo, bet tu ra­dai sa­vo aki­nius, grį­žai pas ma­ne, pa­ma­nei, kad pra­ra­dau są­mo­nę, bet tai te­bu­vo trum­pa­lai­kis nuo­al­pis, ta­da nu­se­kei krau­jo pėd­sa­kais, no­rė­jai pa­ma­ty­ti, kas tai per šu­kės, į ku­rias su­si­pjaus­čiau pė­dą, tuo­met aš at­si­mer­kiau, pa­si­vi­jau ir ap­len­kiau ta­ve, su­kli­ja­vau vi­sas pa­bi­ru­sias šu­kes tar­si su­dė­tin­gą dė­lio­nę, tvar­kin­gai ir tiks­liai, pa­ma­čiau, kad tai veid­ro­dis, abu žiū­rė­jom į veid­ro­dį, bet ta­vęs ja­me n e ­b u ­v o