Tarp tautos ir gamtos

GILBONĖ

Mama ne kartą pasakojo, kad cicytė, kuri ją augino, nemokėjo nei skaičiuoti, nei skaityti, bet pinigus kažkokiu stebuklingu būdu suskaičiuodavo. Ne tokio jau stebuklingo to būdo būta. Pasirodo, ji dėdavo vieną monetą ant kitos, pagal dydį nustatydavo jų vertę ir, kadangi tų monetų nebūdavo labai daug, atsimindavo pagal rankų, gal ir kojų pirštus, gal ir brūkšneliais kur nors pasižymėdavo. Aš skaityti ir skaičiuoti moku, savo pinigus, kurie dažniausiai būna popieriniai, o dar dažniau tik paliudyti, kad tiek ir tiek jų yra ar buvo kokioje nors sąskaitoje, suskaičiuoti moku, net savo namų ūkio pajamų ir išlaidų balansą sugebėčiau suvesti, jei netingėčiau. Bet aš nemoku apskaičiuoti, ar mums reikia naujos atominės elektrinės, nes kiekvienas kalbantysis pateikia vis kitokius skaičius. Nemoka apskaičiuoti nei mano draugai bei pažįstami, bet keistu būdu yra pasidaliję į „už“ ir „prieš“. Gal, sakau, jiems sapnų Dievas neramią naktį bus viską išaiškinęs. Aš kietai miegu, sapnuoju tik saldžius sapnus, į buhalterines vingrybes nesileidžiu. Diskusijų metu, norėdama išlikti politiškai korektiška, nes dabar labai madinga, pritariu visiems ir visi lieka labai patenkinti. Tą elektrinę vis tiek pastatys arba nepastatys. Norėčiau, kad neprašautume. Tik jokių referendumų. O ką paskui kaltinsime, jei bus prašauta? Tautą? Vadinasi, ir mane. Juk tauta – tai masės. Visada kartoju Ortegos y Gasseto išvadą tuo klausimu – masės yra tamsios. O tamsuolius lengviausia apkaltinti. Kažkas nusiplaus rankas ir pirštu parodys – jie. O tarp jų būsiu ir aš. Nenoriu. Užtenka man tų kalčių.

Bet daug ko aš noriu. Pavyzdžiui, norėjau, kad neliestų Gedimino prospekto akmenų, kad nesuguldytų jų vietoje to mūsų laikų „stebuklo“ trinkelių, nes žinojau, kad čia tikrai prašaus. Ar manęs kas klausė? Kiek prisimenu, tauta net į „už“ ir „prieš“ nebuvo pasidalijusi, visi džiaugėsi (bus kaip Paryžiuj!), tik aš viena bambėjau, bet niekas net girdėti nenorėjo. Kai trinkelėmis grįstas prospektas pasidarė panašus į kiauras mano miestelio gatves, visi sukruto ieškoti kaltų, o svarbiausia – tų atgyvenų akmenų, kuriuos turgavietėse kažkas papigiai pardavė nežemai sėdintiems asmenims. Aš trinkelių neperku, bet akmenis tikrai būčiau pirkusi, nes jie, kaip ir varnos, daug girdėję, daug išmano. Deja, jokiame turguje jų nepastebėjau, nors tais laikais dažnai lankydavausi. Na, ne visada pavyksta užtikti gerą daiktą. Mano miestelio gatves pradėjo lopyti, nežinau apie kitas, bet manąją tai tikrai. Nors šuns balsas į dangų neina, čia gali būti išimtis, gali mano gatvę tvarkyti ir dėl to, kad žiemą gatves tvarkanti miestelio tarnyba man sumokėjo šiek tiek pinigų už prakirstas padangas, o į įvykio vietą atvykusiems žurnalistams pasakiau, kad mano gatvė primena pačią tiesiausią trasą į pragarą, ir šie tai pakartojo pirmajame dienraščio puslapyje. Bet geriau būtų nepradėję. Kasdien išgręžia po tris skyles ir palieka. Dabar ta gatvės dalis, kuria man tenka važiuoti, primena neįveikiamą kliūčių ruožą, bet aš kol kas įveikiu. Dabar labai madinga lyginti. Palyginsiu ir aš. Kai buvau Amerikoje, pastebėjau, kad gatves ten tvarko naktį. Jokių duobių negręžia. Vieną naktį nugremžia vieną gatvės pusę, kitą naktį ją padengia nauja danga, trečią ir ketvirtą naktį sutvarko kitą gatvės pusę. Mūsų miestelio gatvėse naktį niekas nedirba, nedirba ir rytą, dirbančius gali pamatyti tik piko valandomis, kad darbas būtų akivaizdus: sustoja ilga vingiuota eilė mašinų, jose dažniausiai po kelis žmones, akių dvigubai. Ar gali būti akivaizdžiau?

Visi sako: rinkimai artėja. Man rinkimai jau prasidėjo: mėlynių, žemuogių, voveraičių pilnas miškas – tik rink. Aišku, kažkas pasakys, kad aš arti gamtos, bet nutolusi nuo tautos. Netiesa, myliu motiną tėvynę, meilė drasko man krūtinę, bet aš nežinau, kaip jai geriau – su senuoju juoduoju ar su naujuoju drąsiųjų sąrašu? Įtariu, kad ir vienus, ir kitus bus apsėdusi mitomanija. Ne, neįtariu, tiksliai esu nustačiusi. Labai nesunku nustatyti, kai turi praktikos. Pateiksiu keletą pavyzdžių.

Vaikystėje turėjau draugę, kurios niekas nemylėjo. Bet ji nuolat man pasakodavo apie savo meilės nuotykius su pačiu šauniausiu mokyklos vaikinu. Niekada neteko pastebėti jų kaip nors bendraujančių nei mokyklos koridoriuose, nei pasilinksminimų metu, bet iš jos pasakojimų turėjau suprasti, kad tas bendravimas (ir labai intensyvus) vyksta, tik kažkaip nepatenka į mano žiūros lauką. Kaip įrodymą ji man pateikė to vaikino nuotrauką, sako, kad antrojoje jos pusėje užrašyta „Iruse“ (mano draugės vardas Irena, bet jis mat ją Iruse vadina), o aš matau, kad ten būta kreipinio „Terese“ (to vaikino klasėje mokėsi mergina tokiu vardu, matyt, jis jai kaip klasės draugei ir užrašė tą nuotrauką), tik draugės kitokiu rašalu ištaisyta ir apvedžiota. Nepasipiršo jis jai. Bet Irusė sukūrė mitą, kad vaikinas jai atsibodo.

Dar vieną mitomanę teko pažinti visai neseniai. Ją į mūsų giminės lauką karštą vasarą atvedė vienas jaunas giminaitis. Lengva vasarinė suknelė, ant pečių krintančios garbanos, atviras veidas, akys gaudyte gaudo kiekvieno naujai pasirodžiusio asmens žvilgsnį, ieško kontakto. Jos istoriją papasakojo to giminaičio senelis. Labai turtingų žmonių duktė, neturinti teisės rinktis meilės, turinti pareigą tekėti už nemylimo, bet labai turtingo. Tėvai turi nei daug, nei mažai: „Trijų mergelių“ restoraną Kaune, daug žemės, miškų, dar daugiau ežerų. Ji mokosi Šiaulių universitete, Panevėžyje turi trijų kambarių butą. Gal ir būtų paklususi tėvų valiai, sutikusi tekėti už nemylimo turtingojo, bet susirgo nepagydoma liga, žino, kad gyventi liko nedaug, todėl geriau būsianti su neturtingu mūsų giminaičiu, kurį įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, ir išeidama iš šio pasaulio viską paliksianti jam. Tik viena bėda – tėvas paėmė jos asmens dokumentus ir neatiduoda. Giminaičio senelis sėdi prie lango, vis prisimena kokią nors tos merginos istorijos detalę ir kartoja: bagota, bagota. Pasirodo, jau ir į Kauną buvo nuvažiavę, prie „Trijų mergelių“. Mergina bandė pasišnekėti su tėvu, paprašyti, kad jis negriautų jos, jau ir taip nelaimės ženklu pažymėtos, laimės, atiduotų asmens dokumentus ir palaimintų širdies pasirinkimą. Deja, nieko nepešė, tėvas net į kalbas nesileidęs. Bet ji suradusi kitą išeitį: reikėtų nuvažiuoti pas kunigą, išdėstyti visą istoriją, gal pasigailės, gal sutuoks, juk ne taip svarbu, kaip atrodai prieš ciesorių, svarbu, kaip prieš Dievą… Bet ir kunigas nesileido į kalbas. Taigi turtai panosėj kabo, bet kaip juos paimti?

– O jūs kalbėjotės su tėvu? – klausiu.

– Ne, ji neleido, viena nuėjo pasikalbėti, sakė, kad tėvas baisiai piktas, – paaiškino senelis.

– O tą butą jūs matėte? – tardau toliau.

– Tai buvo privežusi prie namo, bet į vidų nebuvom užėję, ji raktus buvo pas mus palikusi, – atsako.

– Būtų labai panašu į tikrovę, jei nebūtų taip panašu į pasaką, – pabaigiu.

Matau, kad nepatinka, bet tokia jau esu – neskubu laiminti, jei reikalas ne visai aiškus.

Vos pamačiusi mane, mergina iškart apdovanojo šypsena ir klausimu:

– Jūs lietuvių kalbos mokytoja?

– Teko būti, – atsakiau.

– O, tai man diplominį ištaisysite, – pareiškė.

– Na, čia jau derybų objektas, – mestelėjau ir išėjau pašalėn.

Ir mergina iš paskos. Atkreipiau dėmesį į gerokai nukarusią jos krūtinę, bet pagalvojau, kad šioji nukaro dėl įpročio nenešioti liemenėlės. Suprasi tuos jaunus. Ir manęs, kai buvau jauna, nesuprato, daugiausia dėl sijono ilgio: tai per trumpas, tai per ilgas – niekaip nepataikydavau.

Vakare visa giminė susirinko po ąžuolu. Žmonių nemažai, bet merginos akys gaudo manąsias.

– Jūs atostogaujat? – klausia. – Važiuojam prie ežerų, – siūlo.

– Kad mane labiau jūra vilioja, – nepriimu.

– Bet ten privati teritorija, – vilioja.

– Nuosavybės forma ežero nepaverčia jūra, – nesuvilioja.

– Ten man skirtąją dalį matuos, – gundo.

Nesugundė. Išvažiavau prie jūros. Grįžusi merginos neberadau. Pasirodo, paskambino jos sutuoktinis ir paprašė giminaičių greičiau vyti į namus, kiek ji gali valkatauti vaikų pinigus pasiėmusi.

Akivaizdu, kad mitomanija man pažįstama. O mitomanai – spalvingi žmonės. Bet jie nepriartins manęs prie tautos. Geriau jau aš važiuosiu į mišką – ir arčiau gamtos, ir rinkti yra ką. O kai prisirinksiu, gal ir prie tautos priartėsiu. Be mitų. Dėliodama kaip cicytė nuveiktus darbus (ne monetas) vienus ant kitų ir pagal dydį nustatydama jų vertę. O gal ir sapnų Dievas mane aplankys.