Silentium

KOSTAS POŠKUS

Karštą vasaros dieną važiuodamas svetimo miestelio pagrindine gatve pro autobuso langą matai dar išlikusius suklypusius medinukus ar laiko aptrintus plytų ir akmenų statinius, stebi ten stoviniuojančias, aptriušusias sienas ramstančias ir pravažiuojančius tuščiomis akimis lydinčias žmogystas. Ir akimirką pasirodo, kad laikas sustojo lyg vanduo lėto upelio užutėky. Nesusivoki, kuria veiksmažodžio nuosaka ar laiku apibūdintum būseną, į kurią patekai. Čia galioja nedaug žmonių sukurtų taisyklių, o gal jos kuriamos pagal kitokius, tau nesuprantamus dėsnius. Čia tas, kas buvo vakar, gali tik šmėžuoti neaiškioje ateityje, o ateitis jau seniai praėjusi. Bandai visa tai įforminti žodžiais (lyg nuo to pasidarytų paprasčiau ir aiškiau) ir kažkodėl ant liežuvio galo ima suktis lotyniškas žodis silentium. Mano žiniomis, jis reiškia ramybę, bet skirtingame kontekste gali įgauti kitą prasmę. Šiuo atveju – mažuose miesteliuose kai kurių žmonių grupių kuriamą nieko neveikimo, amžino laukimo būseną.

Pietų Lietuvos miesteliai – ypatinga vieta. Nėra tikras miestas, bet tai jau ir ne kaimas, o jų simbiozė. Žmonės kaip žmonės. Dauguma jų daug ir gerai dirba netoliese esančiuose ūkiuose ar važinėja į tarnybą artimesniuose miestuose. Augina ir auklėja vaikus, šie suaugę išsivažinėja. Kai kurie netgi sugrįžta tęsti tėvų darbų. Aplinkinių kaimelių žmonėms miesteliai yra traukos centrai šventadieniais. Nelaimėliai iš aplinkinių miestų žino, kad tai pigiausia ir saugiausia vieta gyventi, nes čia dar užtenka apleistų, nors ir griūvančių būstų, už kuriuos nereikia netgi mokesčių mokėti. Ir bendraminčių nestokoja. Jie dažniausiai sukuria mano minėtą silentium nuotaiką, kuri pasireiškia nieko neveikimu laukiant ir progai pasitaikius čiumpant. Kaip druska maistui suteikia skonį, taip čia jį sukuria (šventadieniais) iš artimiausio kaimo juodu BMW atriaumojantis kelių erelis. Efektingai sustoja prie parduotuvės, su bendraminčiais pakalba apie nieką ir taip pat efektingai, pakelėje pervažiavęs neatsargiai išlindusią vištą, nuvažiuoja.

Kostas Poškus. Ori miestelėno senatvė. 2012. Fragmentas

Važiuodamas į šį miestelį žinau, kad vienas iš nedaugelio man pažįstamų žmonių, kuriuos sutiksiu, bus senoji Kavaliauskienė. Kaip kiti ryte išeina į tarnybą, ji vasarą lygiai aštuntą valandą atsisėda ant laiptelių prie savo durų ilgame aptriušusiame name ir su nedidelėmis pertraukėlėmis ten sėdi iki sutemų. Užkalbinti praeiviai išklauso jos begalinių ligų istorijas, prakeiksmus girtuokliui vyrui, kuris dar neprašvitus susimetė su tokiais pačiais kaip jis kitoje gatvelės pusėje vieno jų troboje. Nepaneigsi – miestelio aikštė rytmečio sutemose kupina tylaus judėjimo. Bežadės žmogystos ją kerta pačiomis įvairiomis kryptimis pirmyn atgal. Kai rytmečio saulė nušviečia aikštės senuosius pastatus, supranti, kad daugumos jų lyg Holivudo filmavimo aikštelėse išlikę tik fasadai. Dviračiu ratus suka besimankštinantis apkūnus vyriškis.

Šiandien vyks miestelio šventė. Kalbama, kad švenčiantiems linksminti, jų širdims graudinti pasamdytas patsai estrados princas! Sutikta Milda pasakoja jau penktą valandą ryto važiavusi į ganyklą melžti karvių. Tarmiška greitakalbe praneša skubanti darytis šukuosenos, nes turėsianti būti šventės vedėja. Iš jos pasakojimų žinau, kad kitados dirbo meno vadove, o dabar – vadybininke. Žinoma, gaila, kad baigusi meno vadovus rengiančią mokyklą nepasiliko sostinėje. Būtų tapusi teatro aktore, bet ką dabar padarysi? Nesigailėk, Milda. Savo aktorinius sugebėjimas gerai panaudoji šiame teatre. Įvairaus lygio artistų čia taip pat užtenka. O aš einu ieškoti savosios scenos, kuri yra visai netoli pagrindinės gatvės.

Už žmogaus ūgio dilgėlėmis ir karklais apžėlusio griovio persenusių vaismedžių paunksnėje į žemę sulindęs mūrinis pastatas su dar išlikusio tinko ploteliais. Sienas remia kitados tinkuoti masyvūs lauko akmenų kontraforsai. Pastogės apvadų medinės lentelės nuo laiko ir drėgmės pajuodusios ir susisukusios. Čia atėjau ne tik dėl jo monumentalaus grožio, bet ir dėl vakarykščio pasakojimo: „Žmonės pasakojo, kad tam name buvo žydo prekių sandėlis metalinėmis durimis. Po karo ten įrengė miestelio pirtį, bet kažkas buvo ne taip… lyg ir kažkokie žmonės smalkėmis apsinuodijo. Niekas nenorėjo eiti praustis, todėl vėliau įrengė gyvenamuosius būstus, bet ir vėl… Gyventojai prasigėrė, pora iš jų pasikorė. Tada užkalė duris ir langus. Taip iki šiol.“

Taip pat išgirdau, kad šalia esančioje dykvietėje seniau buvo žydukų mokykla. Pabandžius joje įkurti pradinę mokyklą, ten taip pat ėmė persekioti nelaimės, kol galiausiai ji sudegė.

Sėdėdamas prie pastato, pastebėjau per kiečius ir dilgėles besibraunantį vyriškį sudžiūvusio obuolio spalvos veidu. Pokalbiui užmegzti paprašęs cigaretės, dar po vieną užsikišo už ausų. Paprašęs kelių litų vynui, pritūpė šalia norėdamas pabendrauti.

– Nori, atnešiu tau pieštuką? Ne, geriau visą dėžę. Turiu gal visą šimtą namie.

Paklaustas, ar namus turįs, pabandė įsižeisti, bet suvokdamas, kad tai beprasmiška, pakeitė pokalbio temą – ji taip pat netrukus išseko. Tada, prižadėjęs grįžti su vyno buteliu, aišku, ne itališko, dingo visiems laikams piktžolių džiunglėse.

Kai po poros metų važiuodamas pro šį miestelį užsukau pasižiūrėti pastato, atvirai pasakius, nusivyliau. Dangus taip pat tvoskė karščiu kaip ir tada, bet viskas buvo pasikeitę. Nebuvo griovio, dykvietės vietoje švietė smaragdo žalumo veja su kompozicija iš dažytų vežimų ratų ir kabančių atvežtinių gėlių. Užrašas ant aptvaro įspėjo, kad namus saugo piktas šuo. Apnuogintas senasis pastatas priminė pusiau luptą šunį. Žinojau, kad senosios moters, pasakojusios istoriją apie šią šiurpią vietą, nėra jau pusmetis. Neabejojau, kad nėra ir mano tuometinio pašnekovo. Pasirodo, klydau – jį iš karto atpažinau iš sulaužytos nosies dviejų džentelmenų draugijoje miestelio skverelyje. Prie žalio plastikinio butelio pokalbis nebuvo labai rišlus, bet, matyt, svarbus, nes aplinkinis pasaulis jiems neegzistavo. Šis tuo metu turtėjo spalvomis ir garsais. Skubėjau, nes mane priėmę žmonės su jauduliu laukė svečių iš laikinosios sostinės. Svečiai atvažiavo vienos damos, paties garsiausio balso savininkės, dukros firmos mikroautobusu. Būdamas kitoje patalpoje pirmiausia išgirdau garsiai paskelbtą žinią, kad atvažiavusios dvarininkaitės (!). Ne kiekvieną dieną sutinki visą tuntą dvarininkaičių, todėl, vedamas visai suprantamo smalsumo, kyštelėjau nosį pasižiūrėti. O mano Dieve, tai juk sena pažįstama, viena pirmųjų Lietuvos feminisčių, kurios klausydamasis stebiesi sugebėjimu viską apversti aukštyn kojomis.

Antra vertus, mane sunku nustebinti, kažkodėl prisiminiau prieš savaitę savo namų balkone netyčia nugirstą pokalbį. Anglijoje gyvenantys gretimo buto šeimininkai išnuomojo jį atvykėliams iš kažkurio miestelio. Taigi, pastarieji po dviejų parų gimtadienio šventimo balkone gurkšnodami alų šnekučiavosi įvairiomis kosmogoninėmis temomis. Kalbėjosi du vyrai:

– Žinai [pypt, pypt pypt], pasakojo, kad jų kaime televizoriuje [pypt] vaidenasi.

– Nu [pypt].

– Koroče, boba [pypt] įsijungė [pypt] televizorių, o ten jos miręs senis [pypt] ekrane. Sako, kurva, ar pašėrei gyvulius?

– [Pypt, pypt!]

Po šio išsamaus parapsichologinio pokalbio, matyt, kažką įtardama, į manąją balkono pusę kyštelėjo firminiais „Fielmann“ akiniais aprėminta žavi moteriška galvutė. Pokalbis nutrūko.

Čia teliktų ta pačia maniera pridėti: „Tipo… aaa… Tipo [pypt]… kliedesiai kokie.“

Kažkodėl jie man priminė provincijos – dvasinė provincija egzistuoja nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, aplinkos ir socialinio statuso – veikėjų kliedesius. Galbūt chrestomatinis taps atvejis, kai save iškiliu menininku laikantis vieno miestelio dailės mokytojas kultūros laikraščio keliuose numeriuose nagrinėjo šių dienų pasaulio dailės avangardo reiškinius. Ypatingą dėmesį jis skyrė ruso… artefaktams, kai tasai ant viešojoje erdvėje susirinkusių nelauktai išpildavo talpyklą žmogaus išmatų. Šios idėjos, matyt, turi nemaža sekėjų, nes apžvalgų autorius buvo kviečiamas jų skaityti publikai. Ir štai – beskaitant paskaitą į patalpą įėjo svečios šalies pilietis, lydimas pagalbininkės (-o), ir apipylė kibiru žmogšūdžių lektorių ir klausytojus – šie vienbalsiai nusprendė, kad tai neturi nieko bendro su menu, o yra šlykštus chuliganizmas. Kol dalis klausytojų plovėsi artimiausioje upelėje, kita dalis fiziškai susidorojo su akcijos sumanytojais. Bet čia jau kita tema. Pavyzdžiui, „Tuščiagarbiškumas ir kvailumas mene“.

Tuo metu aikštėje griaudi vinguriuojantis estrados princo balsas: „Ačiūūū!“

Laukdamas, kada galėsiu lėkti į namus, pasišneku su vienu kitu užėjusiu pasižiūrėti mano piešinių. Truputį nejaukiai pasijuntu, kai piešinį apžiūrinėja posausis vyriškis. Iš baltos apykaklaitės atpažįstu dvasininką, o aš piešinyje impulsyviai leidau sau laisvai pacituoti literatūros klasiką: „Ankstyvą rytą tuščiomis miestelio gatvėmis ėjo apygirtis klebonas ir kažkodėl dainavo rusišką dainą – jamščik ne goni lošadei, net mne kuda s toboi toropitsia.“ Vėliau abu sode rūkydami kalbėjome apie rūkymo žalą ir jis pareiškė labai sumažinęs surūkomų cigarečių skaičių.

Galiausiai mano silentium baigėsi ir grįžau į namus. Čia galėjau leisti sau šūktelėti: Vita brevis, vita pulchra est! („Gyvenimas trumpas, gyvenimas gražus!“)