Sėdžiu prie sodžu

LEVUTIS MALINAUSKAS

Sodžu – tai tradicinė korėjietiška degtinė, ištikima užstalės kompanijų bičiulė. Sakoma, jai būdingas salsvas skonis ir maždaug dvidešimties laipsnių stiprumas, nors kartais jis gali siekti iki keturiasdešimt penkių. Niekad sodžu neragavau, bet sprendžiant iš to, kaip purtosi ją geriantys Hong Sang Soo filmų veikėjai, nedaug ką praradau.

Visgi po pažinties su šio Pietų Korėjos režisieriaus kūryba mintyse dažnai rymau prie sodžu taurelės ir galvoju apie pribloškiantį korėjietiškos girtuoklystės mastą. Išskyrus išardytą pasakojimo nuoseklumą, visais kitais atžvilgiais Hong Sang Soo filmai atrodo visai tikroviški, tad juos galima laikyti šiokiu tokiu visuomenės papročių veidrodžiu. Tai va – didžiąją laiko dalį filmų veikėjai be soties geria. Beje, tai ne kokia nors prastuomenė, o inteligentai, kūrybinių profesijų atstovai, dažniausiai – kinematografininkai. Sėdi restorane inteligentiškas kino režisierius su elegantiška dėstytoja, o ant staliuko – nugertų butelių virtinė! Ir taip ne viename, bet visuose mano matytuose filmuose. O aš mačiau beveik viską, ką Hong Sang Soo yra sukūręs.

Kadras iš filmo "Diena, kai jis ateis"

Kai ėmiau šį bei tą skaitinėti apie režisierių, pirmas dalykas, kurį sužinojau, buvo toks: užstalės scenose aktoriai Hong Sang Soo paliepimu iš tiesų nesaikingai vartoja svaigiuosius gėrimus ir paskui net nelabai atsimena, ką ir kaip vaidino. Antras ypatumas išplaukia iš pirmojo – vaidyba dažnai remiasi improvizacija. Atsižvelgiant į aktorių kondiciją, tai atrodo suprantama ir neišvengiama. Tačiau pati gėrimo eiga filmuose visad išlieka stabili, todėl nesunkiai susidariau svaiginimosi proceso schemą.

Gėrimo vieta. Dažniausiai geriama užkandinėse, baruose, restoranuose ir tik retsykiais įsiprašoma pas kokią nors vienišą merginą pasisvečiuoti. Matyt, korėjiečiai tiesiog nelinkę nieko įsileisti į namų šventovę – šiaip ar taip, triukšmingoms kompanijoms juk ne vieta prie šeimos židinio. (Filme „Moteris – tai vyro ateitis“ veikėjas nepasikviečia draugo į namus, nes akivaizdžiai pavyduliauja žmonai.) Kita vertus, bastymasis po barus atrodo nulemtas ne tiek papročių, kiek siužeto. Hong Sang Soo veikėjai dažnai lanko senus draugus, buvusias merginas ir praeities vietas. Alkoholis susimaišęs su tokiais dalykais kaip nostalgija, ilgesys, visokiausi prisiminimai. O kurgi atsiduoti šioms efemeriškoms būsenoms, jei ne laikino buvimo vietose, tai yra minėtose užkandinėse, baruose ir restoranuose!

Gėrimo laikas. Aišku, įprastai geriama vakare, naktį. Tačiau Hong Sang Soo veikėjai puikiausiai gali išgerti ir ankstų rytą ar vidury dienos. Išgėrimas gali būti vienkartinis aktas arba nenutrūkstamai laike besirutuliojantis procesas. Pavyzdžiui, filmo „Diena, kai jis ateis“ protagonistas atvyksta į Seulą be jokio tikslo – tiesiog nori tas kelias dienas matytis su geru draugu, skaniai valgyti ir nepaliaujamai gerti. Taigi po apsilankymo naktiniame bare jis iš paties ryto gali sklandžiai atsidurti kitoje šaunioje vietelėje.

Geriančiųjų skaičius. Spėju, korėjiečiui, kaip ir dažnam Tolimųjų Rytų gyventojui, svarbu jausti, kad jis priklauso kuriai nors visuomenės grupelei. O kas geriau paliudija tą priklausymą, jei ne kolektyvinės išgertuvės? Tad Hong Sang Soo veikėjai geria ne tik su senais draugais ir naujomis meilužėmis, bet ir su bendradarbiais, kūrybinio cecho kolegomis.

Tačiau, jei norisi ir reikia, gerti galima ir vienam, niekam tai neatrodo keista ar nepadoru. Filmo „Moteris paplūdimyje“ veikėja taip nusitašo vienumoje, kad užmiega prie viešbučio kambario, kur ją išdavęs vyras leidžia laiką su kita, durų.

Gėrimų asortimentas. Iš butelių etikečių ir formų atpažinau sodžu, alų ir viskį. Beje, teko skaityti, kad kaimyninėje Japonijoje viskis „Johnnie Walker“ – ypač su juodąja etikete – laikomas puikia dovana. „Oki filme“ kinematografininkų užstalė gėrisi būtent šiuo viskiu ir vis kartoja, kad jis labai brangus. Viskį atnešęs vyras patenkintas klausosi liaupsių ir žada, kad kitą kartą ir vėl atneš. Na, o pagrindinis veikėjas iš gardumo tiesiog įsikimba to butelio ir nepaisydamas elementaraus korėjietiško etiketo pilasi sau pats. Kažkurio kito filmo veikėjas neša „Johnnie Walker“ kaip kyšį, kad būtų priimtas dėstytojauti į universitetą.

Gėrimų kiekis. Tokio dalyko kaip saikas tiesiog nėra. Geriama iki dugno, iki vėmimo, iki aušros ar to momento, kai reikia eiti gerti kitur su kitais.

Užkanda. Ant stalo būtinai yra įvairiausio maisto, o kitos dienos pagirias, atrodo, labai palengvina aštri nacionalinė virtuvė.

Užstalės kalbos. Aš pats negaliu pakęsti visokių tuščių pafilosofavimų, o ką jau sakyti apie girtas paistalynes. Tačiau Pietų Korėjos inteligentija man patiko savuoju nepretenzingumu. Išgėrę Hong Sang Soo veikėjai niekad nepuola ieškoti gyvenimo prasmės. Kita vertus, jie nepraleidžia progos atvirai pareikšti nuomonę apie kurį nors sugėrovą. Šiaip jau mandagūs ir nuolankūs veikėjai pasiduoda pykčio priepuoliams, provokuoja konfliktus ir nesidrovi mostaguoti kumščiais ar garsiai raudoti. Man ypač patiko filmo „Diena, kai jis ateis“ protagonistas, staiga užsipuolęs savuosius sugėrovus vien dėl to, kad jie, jo manymu, kopijavo jo elgseną.

Dažnai veikėjai išvis nieko rišlaus nepajėgia pasakyti. Paimkime filmą „Naktis ir diena“. Veiksmas vyksta Paryžiuje, ir išgėrimas šiame filme kiek kultūringesnis. Visgi veikėjas dailininkas ir Paryžiuje susiranda korėjietišką restoraną ir nusitašo su dviem studentėm. Viena klausia, ką jam reiškia dailė, bet dailininkas jau nebeapverčia liežuvio. Taip pat jis nieko neišgali pasakyti apie kitos studentės paveikslus, tik lemena, kad apie tokius dalykus reikia kalbėti blaivam.

Gėrimo pabaiga. Kai kurie vyrai išvirsta gatvėn susikibę; moterys svirduliuoja ant aukštakulnių; kai kurias damas tenka nešti. Visi iš paskutiniųjų bando sumedžioti taksi.

Aplinkinių požiūris. Atrodo, visuomenė žiūri į girtus atlaidžiai (filme „Kangvon provincijos stiprybė“ smarkiai geria net policininkas). Jei kas ir padaugina, niekas dėl to nepriekaištauja. Tiesa, „Oki filme“ vyrui, susiruošusiam vakare išgerti su kolegomis, žmona prikiša, kad buvo sutarta dėl dviejų išgėrimų per mėnesį. Tik kad ji apskritai neatrodo patenkinta savuoju sutuoktiniu ir veikiau tiesiog ieško dingsties darsyk išreikšti nepasitenkinimą.

Hong Sang Soo filmai man iškart sukėlė pasigėrėjimą, tad žiūrėjau juos vieną po kito neatsiplėšdamas. Iš pradžių dar laikiausi chronologijos, bet galiausiai viskas susipynė į vieną raizginį. Supratau, kad visai kaip tie Hong Sang Soo aktoriai užpiltom akim menkai prisimenu, kas, kur, kada ir kaip vyko. Mat šiuose filmuose nekinta ne tik natiurmortas ant stalo, bet ir veikėjų santykių dinamika.

O kas tai per veikėjų santykiai, paklausite, ir kokia jų dinamika? Ak, nieko nauja, ir Hong Sang Soo visiškai teisus, kad jokių naujovių čia neieško. Du vyrai ir viena moteris; dvi trys moterys ir vienas vyras; du vaikinai ir dvi merginos… Vaizdumo dėlei pridurkime, kad filme „Diena, kai jis ateis“ ta pati aktorė vaidina dvi herojui brangias moteris.

Hong Sang Soo dažnai vadinamas Korėjos Rohmeru. Tik tiek, kad Rohmeras neretai dar susukdavo kokią nors atomazgėlę, kuri filmo herojų savaip išblaivindavo, o Hong Sang Soo palieka savuosius veikėjus likimo valiai ir nė nesistengia nieko atpainioti. O ar gali šioj ašarų pakalnėj būti kitaip? A, tiesa – pats režisierius niekad nepasiklysta, matematiškai manipuliuoja viena kitą atsveriančiom ir atspindinčiom savųjų filmų struktūrom. Pavyzdžiui, „Oki filmą“ sudaro keturios novelės apie vieną meilės trikampį, tačiau pirmoji rodo vėliausius įvykius, o paskutinioji išvis pateikta kaip merginos filmas apie jos paralelinius vyriškius. Na, bet visgi mano mėgstamiausias – tai filmas „Cha cha cha“, kur du draugai prie taurelės pasakoja apie neseniai patirtus dalykus ir nė nenutuokia, kad abudu kalba apie tuos pačius žmones ir įvykius.

Kai tokie reikalai, negi neprisėsi prie stalelio ir neišgersi! Hong Sang Soo žiūri į gėrimą labai blaiviai – toks įspūdis, kad jo filmuose vien lėtinis alkoholizmas savo reguliarumu tepalaiko išsiderinusią gyvenimo eigą. Tad, kaip sakoma Korėjoje, kombe – į jūsų, brangus režisieriau, sveikatą!