Ryšys su sidabrine migla
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Rimvydas Stankevičius. Ryšys su vadaviete. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 104 p.
Nulaužus antspaudą ir išmurmėjus burtažodžius, atsiranda ryšys su vadaviete. Atsiranda paskutinė poetinės trilogijos dalis.
Pamačiusi, kad išleista nauja Rimvydo Stankevičiaus knyga, apdovanojau kompiuterio ekraną plačia šypsena. Tai vienas mano mėgstamiausių poetų. Iš teberašančių beigi lietuviškų – gal ir pats pačiausias.
O rašo, atrodo, lyg sau ir apie save, bet juk „tai ne egocentrizmas, tai poetocentrizmas“, teisingai sako mums visiems puikiai žinomas poetas Aidas Marčėnas, „Ryšio su vadaviete“ redaktorius. Ar į gera toks centrizmas? Be jokios abejonės. Bent jau tol, kol kalbama apie poetinį, o ne politinį.
R. Stankevičiaus poetinės meditacijos gilios, užburiančios tarsi sudėtingiausi užkalbėjimai, nors kalba jis paprastai, be jokių įmantrybių, verbaliniais ornamentais tekstus puošia saikingai, skoningai. Čia nieko nėra per daug, nieko nėra vien atrodymui. Viskas išgyventa ar nujaučiama išgyvensiant. Viskas yra tikra.
Jau antrame eilėraštyje, skirtame vieną sausio naktį spiritizmo seansą atlikusiam Rimvydui, lyrinis „aš“ prisipažįsta išmokęs pažinti save. Pro langą, kuris visada rodo sniegą. Pažinti iš pakaušio, iš pirštų virpėjimo. Įdomu, ar mes taip sugebėtume? Ne, ne šitaip parašyti (parašyti, savaime suprantama, nesugebėtume), bet pažinti save. Atrodo, lyg ir nieko ypatingo. Tačiau esmė ir yra ta, kad tik atrodo.
Todėl paskutinįkart išsigąsk Savo nežinojime – Nubudęs jau būsi Aš.
(p. 11)
Išsigandęs ir nubudęs, naivusis skaitytojas ieško nugalėtojo. Lyrinis „aš“, pasirodo, taip pat ieško:
Suvenyro ieškau, trofėjaus Atmint gėrio pergalei Manyje…
Galgi ne viskas dar išdegė?..
(p. 18)
Galgi, mat paprastai poetai tekstuose mėgsta skųstis, kaip juos valdo, užvaldo visokiausios blogio jėgos ir kaip jiems dėl to liūdna ar netgi pikta. Šis poetas nesiskundžia ir, sakyčiau, tuščiai nedūsauja – jis tiesiog ieško suvenyro. Na, žinot, tokio, kokius paprastai parsivežam iš kelionių po svečias šalis. Daugelis savo namuose turi bent keletą, nors ką aš čia, veikiau keliolika ar keliasdešimt. Tad kitąkart nepamirškit pasidairyti ir šio – atmint gėrio pergalei. Tik jo veikiausiai visai nereikia ieškoti toli.
Skaitant R. Stankevičiaus eilėraščius, rodos, priartėja ir pats Aukščiausiasis: lyrinis „aš“ dažnai ieško kontakto su Dievu. Sakralumo knygoje tiek pat daug (gal net per daug – rizikuojama peržengti ribą tarp šventumo ir Dievo vardo minėjimo be reikalo), kiek kregždžių, žvakių, anapusybės nuojautų ir grįžtelėjimų vaikystės pusėn. Ir visa tai dėl esmės, pažinimo. Dėl suvokimo, kad keičiasi viskas, net veidrodžio gylis, kad prieš miegą moterį pakeičia poteriai.
Kodėl nemato kiti Tarp skiemenų, tarp eilučių Tos sidabrinės miglos, Kuri man visada potekstėj reiškia Dievą?
(p. 26)
Jei rašyčiau laišką lyriniam „aš“, pasakyčiau, kad mato. Tik ne visiems ir ne visada toji sidabrinė migla reiškia poną D.
Šiaip ar taip, ji reiškia labai daug. Gal net daugiau nei skiemenys ar eilutės. „Ryšys su vadaviete“, manau, puikus tarpininkas tarp eilučių ir to, kas tarp jų. Kartais taip jau nutinka su gera poezija.
___
Chagallo gyvenimas
Marc Chagall. Mano gyvenimas. Iš prancūzų k. vertė Irena Ubienė. V.: Versus aureus, 2011. 255 p.
Jei pradėčiau nuo to, kad rašau apie Moišą Segalą, daugelis tikriausiai sugalvotų visų pirma pagūglinti, kas jis toks. Taigi, norėdama padėti išvengti šio sunkaus triūso, iškart pasufleruosiu, kad tai tas pats visiems puikiai žinomas Marcas Chagallas.
O gimė jis Vitebske, Baltarusijoje. Priskiriamas prie litvakų, nes rašė ir kalbėjo jidiš kalba. Ir Moišos virsmas Marku įvyko ne dėl ko kito, o būtent dėl to, kad žydiškas vardas buvo rusifikuotas. Tikriausiai nė vienas iš mūsų neapsidžiaugtų, jeigu kokie nors pikti dėdės sugalvotų pakeisti vardą prieš jo turėtojo valią. Ir vis dėlto tai ne pats blogiausias dalykas, kurį gali įvykdyti jie.
Vien dėl žydiškos kilmės Chagallui vos pavyko patekti į gimnaziją. Vėliau, panorėjus išvykti gyventi į Sankt Peterburgą, – sunkumai dėl tautybės. Galiausiai – dėl karo visiškai pasikeitusios gyvenimo sąlygos.
Kita vertus, nesu tikra, kas blogiau: būti skriaudžiamam politinių veikėjų ar savo šeimos narių. Įtariu, kad vis dėlto liūdnesnis yra pastarasis variantas. Kai lieki nesuprastas pačių artimiausių, kai žinia apie tavo talentą sužlugdo visas motinos viltis (sūnus nori tapti ne prekybos agentu, o kažkokiu dailininku) ir tavo ištapytos drobės šeimos moterų patiesiamos ant grindų vietoj kilimėlių. Liūdna, ką čia ir bepridursi.
Išties liūdesio Chagallo gyvenime būta ne taip jau mažai. Jam pasakojant apie savo vaikystę, namus vis apgaubia liūdesys. Ne, ne mano namus – jo. Mano erdvę nuo liūdesio sėkmingai gelbsti jautrus, poetiškas, tapybiškas ir labai gyvas pasakojimo stilius. Taip pat deminutyvai, kuriuos dailininkas, rodos, kartais vartoja netgi be saiko: „Kurgi pasidėjo arklelis? Surandame jį miško gilumėlėje – kiūtina sau ir žvangčioja skambalėliu“ (p. 55).
Tokia mažybinės reikšmės žodžių gausa sukuria įdomią atmosferą. Sakyčiau, itin mielą, jaukią. Visiškai subjektyviai – kiek pernelyg saldžią. Bet cukraus gi kiekvienam pagal skonį.
Kiekvienam pagal skonį ir rimtesnių patiekalų. Pavyzdžiui, mėsos kepsnių su padažu. Šių mažasis Chagallas šabo vakarienės metu pavydėdavo tėvui. O štai košių košelių labai nemėgo. Skaitau ir galvoju – kuo gi tos košės taip nusikalto? Juk visai gardus maistas. Svarbiausia, kad maistas.
Kažkodėl įtariu, kad tokius žodžius būtų ištaręs ir patsai Chagallas, jau nebe mažasis, karo metu neišvengęs akistatos su kaulėtu bado veidu ir apsidžiaugdavęs kad ir mažiausiu duonos trupiniu, rastu seno švarko kišenėje.
Laikui bėgant dailininkas ima ieškoti ne tik duonos trupinių. Jis vis gręžiojasi praeitin ieškodamas seniau matytų veidų, kadaise pažinotų žmonių, kurie dabar yra kažkur toli toli (o galbūt ir visai čia pat, ką gali žinoti). Ilgesys ir melancholija kartkartėmis užvaldo jo plunksną. Neabejoju, kad toks likimas ištikdavęs ir teptuką, mat autorius prisipažįsta rašęs šiuos puslapius taip kaip tapydavęs drobes.
Nors dailininkas teigia visus gabumus, išskyrus protą, paveldėjęs iš motinos, gerokai daugiau palaikymo ir supratimo sulaukė iš žmonos. Šioji netgi sunkiais momentais drąsino, skatino puoselėti savo talentą. Tiesa, žmona buvo kilmingesnė ir Chagallas dėl to išgyveno. Nesijautė laimingas netgi vestuvių dieną. „Kaip aš save smerkiau už kvailą drovumą, neleidusį man prisiliesti prie krūvomis sukrautų vynuogių ir kitokių vaisių, prie gausybės visokių skaniausių valgių, puošusių vestuvių stalą“ (p. 152).
Ką gi, atrodo, dailininkas tikrai mėgo gardžius užkandžius ir nuoširdžiai išgyveno negalėdamas jais pasimėgauti. Netgi tuomet, kai gardumynai būdavo krūvomis sukrauti tiesiog panosėje. Tačiau šiuo atveju tikriausiai reikėtų atkreipti dėmesį ne į Chagallo potraukį skanėstams, o į nevisavertiškumo kompleksą. Tad taip ir padarykim.
Gimus dukrai, menininkas kompleksavo dėl savo neišsipildžiusių troškimų ir juto gėdą prieš dukrą, nes norėjo sūnaus ir todėl mergaitės gimimu neapsidžiaugė. Dar vienas liūdnas faktas jau ir šiaip ne itin linksmoje biografijoje.
„Man atrodo, kad po manęs viskas bus kitaip. O ar bus šis pasaulis?“ – klausia autorius, akivaizdu, kaip ir daugelis iš mūsų, laikantis save ne dulke, o didžiuliu meteoritu ar net pačia Saule. Dabar, Saulei užgesus, galėtume pasakyti, kad pasaulis vis dar yra. Yra ir naujų saulių.
Derėtų pacituoti kurį nors Jesenino eilėraštį, mat šis poetas patiko Chagallui. Labiau nei Majakovskis, kurio rėkavimai ir taškymasis seilėmis publikai į veidą dailininkui kėlė pasibjaurėjimą. Jeseninas apspjaudavo ne kitus, o tik pats save, čia jau didis pranašumas. Taigi, derėtų pacituoti, bet necituosiu, nes tai būtų šioks toks pataikavimas. Nesu Jesenino gerbėja, o pataikauti nemėgstu netgi saulėms.
Užtat visuomet galima užbaigti fragmentiškai. Poetiškai, kaip ir visos tarp autoriaus piešinių tipenančios eilutės. Žodžiais nutapyta autobiografija. Mažučiais štrichais, iš kurių susideda paveikslas.
