POVILAS ŠKLĖRIUS. Eilės

Analynn

ant tilto
ji stovi ir stebi dangų
paukščius ir purviną upę
ji sako
greit lis
bet niekas negirdi

po valandos
ji įkiša raktą į spyną
namai ją priima
prisėdusi virtuvėje
lenkia pirštus po vieną
užlenkus dešimtą
į langą pasipila lietaus lašai
ji buvo teisi

Lorna

vakare ji atsisveikina
su indais batų dėže drabužiais spintoje
ji sako
labanakt
ir jie užsimerkia
ramūs jos miege

ryte ji atsikelia
užžiebia visur šviesas
žadina savo daiktus
jie tingiai keliasi
jos pasaulis
pamažu įgauna kontūrus

Herta

po barnio
dulkės nusėda į savo vietas,
ir dabar ji gali
kurį laiką pasėdėti viena kambaryje,
žiūrėti į sieną priešais save
ir bandyti nuspėti,
ką kitoje pusėje
veikia jos vyras.

vėliau ji išsitraukia
senus nuotraukų albumus
ir ilgai žiūri į fotografijas
iš tų laikų, kai ji turėjo
raudoną suknelę su baltais obuoliukais,
o jis turėjo juokingus ūsus.

kai jie abu dar galvojo,
jog gali būti laimingi.

Guadalupe

rytą nubudusi
ji apkabina sutuoktinį,
glosto jo plaukus,
bučiuoja, įkanda į petį,
galvodama –
vieną dieną aš iškąsiu tau širdį.

tai vis dėl to sapno,
kurį sapnuoja
jau dvidešimt ketverius metus:

kiekvieną vakarą vilkai
renkasi jos kieme
ir kantriai laukia,
o ji, kaip ir visada,
prabunda prieš vidurnaktį,
keliasi, eina į vonią,
prausiasi, pusryčiauja,
aptvarko kambarius,
gražiai apsirengia,
praveria namų duris
ir prisėda ant laiptelių.

vilkai švelniai graužia
jos rankas ir kojas.

Merletta

prieš audrą,
kai niekas nemato,
ji nusuka
balandžiui galvą
ir numeta jį už kiemo tvoros.

po audros
jos senelis kaskart randa
po vieną negyvą balandį,
stebisi vis,
kaip jis ištrūko iš laktos.

prieš miegą
ji kiša rankas į dilgėles
ir sako
už tai, ką padarėt,
už tai, kas dar bus,
o balandžiai suklūsta –
jie girdi artėjančią amžiną naktį.