Poezija telefonu

Knyga „Eilėraščiai, kurie žeidžia. Poemfone poetų malonumas ir skausmas“ (Verses that Hurt. Pleasure and Pain from the Poemfone Poets, New York: St. Martin’s Press, 1997) atsirado ne visai įprastu būdu: visi eilėraščiai buvo įskaityti telefonu. Vienas knygos sudarytojų Jordanas N. Trachtenbergas pripažįsta, kad impulsyviai gimusi idėja nebuvo labai nauja – jau 1968 m. gyvavo projektas „Dial-A-Poem“, kai Johnas Giorno surinko trylikos poetų grupę, o kiekvienas jos narys įskaitė dvylika eilėraščių. Jų, kasdien kelissyk keičiamų, buvo galima paklausyti paskambinus tam tikru numeriu. Beje, lietuvių skaitytojams iš anų trylikos, be abejo, būtų žinomi Allenas Ginsbergas ir Williamas Buroughsas – bent po vieną šių legendinių autorių knygą turime ir lietuviškai.

Jordano N. Trachtenbergo projektas prasidėjo šiek tiek kitaip: Toddas Colby, post-punk grupės „Drunken Boat“ būgnininkas, 1995 m. Niujorke susipažinęs su Jordanu, ėmė palikinėti jam tiek daug ekstaziškų poetiškų žinučių atsakiklyje, kad kitiems pranešimams tiesiog nebelikdavo vietos. Tada Jordanui šovė įstabi mintis: tam specialiai buvo sukurta linija, kuria skambinti galėjo visi norintieji, klausytis kasdien keičiamo Toddo įrašo ir palikti savąjį. Jie buvo kviečiami mėtant korteles su telefono numeriais baruose, tualetuose, knygynuose, taksi, visur… Visur. Žmonės skambindavo: vieni palikdavo savo eilių, kiti burnodavo ar kritikuodavo, treti, o jų buvo daugiausia, tiesiog patylėdavo ir padėdavo ragelį. Skambindavo iš kitų valstijų, iš kitų šalių. Po kurio laiko scenarijus buvo pakeistas: Toddas skaitydavo po naują eilėraštį kiekvieno mėnesio pirmąsias tris dienas, paskui estafetę perleisdavo kitam poetui. Eilėraščiai keisdavosi kasdien, poetų ir klausytojų entuziazmas nemažėjo – panašūs sambūriai prasidėjo daugelyje JAV miestų – Bostone, Los Andžele, Čikagoj… 1997 m., po beveik dvejų Poemfone metų, buvo sudaryta knyga. Jordanas N. Trachtenbergas knygos įžangoje rašo: „Manau, kad fantastiška, kai kurią nors lietingą nemigos naktį gali pakelti telefono ragelį ir išgirsti poeto skaitomą eilėraštį.“ Visai įmanoma, kad ir Lietuvoje netrukus pasiseks padaryti panašų veiksmą, be menkiausio politinio patoso jungiantį, o ne skiriantį žmones.

Julius Keleras

SPARROW

Sparrow

Mano tėvas buvo sniego senis, bet ištirpo

Mano tėvas buvo sniego senis, bet ištirpo.

„Mūsų krovinys“, – pasakė kapitonas,
lakoniškai.

Jis buvo vienintelis mūsų kelionės
tikslas, ir vis dėlto
mes jo aiškiai niekad nebuvom matę.

Ir mes niekad apie jį nebuvom kalbėję.
Tai buvo draudžiama tema –
panašiai kaip karas ar mirtis.

Kartais girdėdavom jį
bildant apačioje,
tarsi jis būtų gyvas,
tuomet atsigręždavom
vienas į kitą:

„Tai mūsų krovinys.“ Mūsų burnos
sudėdavo tuos žodžius,
bet mes jų
neištardavom.

*

Vieną dieną prisišvartavom
Alžyre ir krovinys buvo iškrautas.
Tačiau tai irgi nutiko naktį,
todėl nieko smulkiau nežinau.

.

Vėžlė

Manyje tūno vėžlė.
Daktaras sako – ji privalo išeiti.

Jeigu ji dar augs, mirsi –
sakė daktaras.
O vėžliai privalo augti.
Bręsdami jie didėja.

Mano vėžlės vardas Cecilė.
Aš ją labai myliu.

Kai vėžlė bus pašalinta,
ji mirs.

Visa tai jai paaiškinau,
o ji pasakė – ne, daktaras klysta.

*

Turbūt daktaras yra neteisus.

HAL SIROWITZ

Hal Sirowitz

Gatvėje prasilenkiant su ja

Nežinau, ji mirktelėjo
man ar jai dulkė
į akį įkrito.

Daugiau jokių gimtadienių

Nesišvaistyk krautuvėje su skėčiu,
pasakė mama. Tie visi stiklainiai
su spagečių padažu virš tavo galvos
gãli nukrist ant tavęs ir galì mirt.
Tada šįvakar nebegalėsi eit į vakarėlį
ir ryt ridenti boulingo kamuolių.
Ir, užuot šventę tavo gimtadienį
su vaisvandeniais ir pyragu, turėsime
minėti tavo mirties metines
su arbata ir krekeriais. Ir tavo tėvas, ir aš
niekad nebegalėsime valgyti spagečių,
nes marinaros padažas primins mums apie tave.

.