Paminklas Adomui Honoriui Kirkorui ar tik perleistas veikalas?

DOMININKAS BURBA

Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. V.: Mintis, 2012. 328 p.

Praėjusių metų pabaigoje sukako 125 metai nuo pirmojo kelionių vadovo po Vilnių autoriaus Adomo Honorio (Honorijaus) Kirkoro mirties. Gal taip sutapo (įvade neteko rasti užuominos apie šią sukaktį), kad šis įvykis buvo paminėtas nauja „Pasivaikščiojimų po Vilnių“ lietuviška laida. Knyga išties patraukli. Didelis šriftas, gražus apipavidalinimas, iliustracijų gausa leidžia teigti, kad šis leidinys skirtas visų pirma plačiajai auditorijai. Vis dėlto net mokslo populiarinimo tikslais leidžiamos knygos turi laikytis mokslinio tikslumo ir naujumo kriterijų. Nors nuo A. H. Kirkoro mirties praėjo nemažai laiko, tiek jo asmenybė, tiek atminimas ir šiandien dar kelia daug klausimų.

To pavyzdys – Krokuvoje, vienose iš žymiausių – Rakovicų – kapinių, esančio A. H. Kirkoro kapo būklė. Ilgą laiką jis buvo apleistas ir mažai kam žinomas. Prieš porą metų dėl to kilo skandalas, mūsų spaudoje jis buvo vargiai pastebėtas. Krokuvos visuomenininkai bandė ieškoti galimybių šią situaciją ištaisyti – kapas buvo sutvarkytas, tačiau vargu ar tai buvo žinoma Lietuvoje. Nors Krokuvos ir Vilniaus kultūriniai ryšiai tvirti, nei apžvelgiamame leidinyje, nei kitur neteko rasti žinių apie A. H. Kirkoro amžinojo poilsio vietą, jos fotografijų.

Beje, A. H. Kirkoro kapo istorija primena bendrą Lietuvos kultūros paveldo užsienyje situaciją. Reikia pripažinti, kad mūsų visuomenė nedaug žino, kur gyveno ir kur palaidoti mūsų kultūrai daug nuveikę žmonės, o turistiniai maršrutai po lituanistinio paveldo vietas dažnai pasibaigia Punsku ir Seinais. Deja, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje buvę populiarūs maršrutai, tokie kaip kelionės po Bulgariją Jono Basanavičiaus keliais, šiandien vargu ar tebedomina mūsų tautiečius. Tiesa, maršrutas po Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje esančias buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis sulaukia gana didelio susidomėjimo, bet pilys anaiptol ne vienintelė lituanistinio paveldo dalis. Roma, Paryžius, Londonas, Dresdenas, Varšuva, Maskva, Sankt Peterburgas, Voronežas, Kazanė, Kijevas, Ryga, Čikaga, Niujorkas, Filadelfija, Santjagas ir daugybė kitų Europos bei kitų žemynų miestų yra tiesiogiai susiję su įvairių laikotarpių lituanistikos paveldu, tačiau turizmo firmos ten neorganizuoja specializuotų kelionių, nes komercinė jų sėkmė abejotina. Nėra išleista ir tokio pobūdžio kelionių vadovų.

Kaip jau minėta, kiekvienas perleidžiamas veikalas turi suteikti naujos informacijos, kitaip sunku argumentuoti, kad ši laida tikrai pataisyta ir papildyta, kaip skelbiama knygos priešlapyje. Profesoriaus Liberto Klimkos įvadinis straipsnis „Vilnius A. H. Kirkoro laikais ir šiandien“ turėtų duoti atsakymus, kiek pasistūmėjo vilnianos ir A. H. Kirkoro biografijos studijos ne tik nuo 1856 m., kai buvo išleistas šis kelionių vadovas, bet ir nuo 1991 m., kai pirmą kartą lietuviškai pasirodė šios knygos vertimas su Juozo Maceikos įvadu. Jį perspausdinti perleidžiamuose „Pasivaikščiojimuose“ tikrai nebuvo klaida. Tačiau norėtųsi paklausti leidėjų, ar į šį tekstą šiandien reikia žvelgti nekritiškai, apsiriboti tik itin nedidelėmis redakcinėmis pastabomis? Liko jame faktinių klaidų. Pvz., p. 20 minima, kad XIX a. pabaigoje išleistos dvi A. H. Kirkoro knygos lietuvių kalba. Bet žinoma, kad tuo laikotarpiu pasirodė ne tik tokie leidiniai kaip „Vytautas, didis Lietuvos kunigaikštis“ ir „Kapai didžiųjų kunigaikščių ir karalių Vilniuje“, bet ir leidinys apie buvusias Vilniaus akademijas¹. Kita vertus, klausimas kilo ir dėl paties A. H. Kirkoro asmenybės vertinimo. Ar tikrai šio žmogaus didžiąją gyvenimo dalį propaguotas nuoseklus lojalizmas Rusijos imperijai buvo vien dėl taurių siekių? Ar lietuviškų knygelių leidimas kirilicos rašmenimis buvo grindžiamas „lietuvybės idėjų skleidimu“? Neseniai atrastame ir neabejotinai A. H. Kirkoro plunksnai priklausančiame 1856–1857 m. „Rašte apie Lietuvos kraštą“ Rusijos liaudies švietimo ministerijai minima, kad lietuvių tauta (народ) visą laiką buvo ištikima sostui, nes ištikimybė ir meilė valdovams – įgimtos lietuvių charakterio savybės². Jokiu būdu negalima atmesti A. H. Kirkoro nuopelnų, reikia siekti aiškintis taktikos pasirinkimo priežastis, bet klausimas dėl paties autoriaus asmenybės vertinimo tebelieka atviras. Susidarė įspūdis, kad naujausio leidimo iniciatoriai šiuos svarstymus paliko nuošalyje.

Grįžtant prie naujai pasirodžiusio keleto puslapių įvadinio teksto, būtina konstatuoti, kad jis nėra išsamus. Šis įvadas kuklus, jame nepasakojama ne tik apie naujausius A. H. Kirkoro asmenybės, bet ir bendros Vilniaus istorijos tyrimus. Atrodo, kad per tą laikotarpį nuo pirmojo „Pasivaikščiojimų po Vilnių“ pasirodymo lietuvių kalba nebuvo išleista daugiau A. H. Kirkoro knygų. Bet juk žinoma, kad 1995 m. išėjo jo Lietuvos istorija³. Kodėl nepaminėti Zitos Medišauskienės tyrimai, skirti šiam kultūros veikėjui⁴, irgi lieka neaišku.

Tenka sutikti su įvadinio straipsnio autoriumi, kad Vilniuje XX ir, deja, XXI a. padaryta nedovanotinų paveldosaugos klaidų, tačiau vargu ar tai svarbiausia pristatant A. H. Kirkoro veikalą? Taip pat reikia sutikti, kad į Vilniaus riterių gretas buvo verta įtraukti Motiejų Kazimierą Sarbievijų ar Mykolą Balinskį, Janą Bułhaką. Bet kodėl nepaminėti istorikai Stasys Samalavičius, Juozas Jurginis, Feliksas Sliesoriūnas, Vytautas Merkys, Elmantas Meilus, Reda Griškaitė, Aivas Ragauskas, Agnius Urbanavičius, Vytautas Jogėla, Virgilijus Pugačiauskas, Mindaugas Paknys, Liudas Jovaiša, archeologai Vytautas Urbanavičius, Gediminas Vaitkevičius, Kęstutis Katalynas, menotyrininkai Vladas Drėma, Eduardas Budreika, Birutė Rūta Vitkauskienė, Rūta Janonienė, Girėnas Pavilionis, Lina Balaišytė, Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė ir dar daugelis kitų tyrėjų. Jų darbų informacija būtų pravertusi papildant ir pataisant A. H. Kirkoro teiginius. Be abejo, koreguojant daugelį autoriaus frazių knygos apimtis galbūt būtų tapusi gerokai didesnė, bet jos mokslinis krūvis ir panaudojimo galimybės būtų išaugę. Vien enciklopedijomis besiremiantys paaiškinimai (pvz., p. 176) nekelia didelio pasitikėjimo. Lyginant 1991 m. ir apžvelgiamą leidimą matyti, kad daugelis paaiškinimų perimti dar iš pirmojo. Tačiau mokslas nestovi vietoje.

Galima teigti, kad knygoje beveik nesuteikiama informacijos, kokie dabartiniai aprašomų gatvių pavadinimai ir namų numeriai, tad naudotis ja pagal pradinę paskirtį (kaip kelionių vadovu) bus sudėtinga.

Knygoje daug iliustracijų, kai kada (bet ne visuomet) nurodomi jų šaltiniai, o gale nėra jokio sąrašo. Kyla klausimas, ar tik neteks knygos leidėjams susidurti su autorių teisių apsaugos tarnybomis. Jokiu būdu nesu griežtų sankcijų šalininkas, bet nurodyti šaltinius, iš kurių paimtos iliustracijos, reikėtų skrupulingiau.

Kyla dar vienas klausimas dėl iliustracijų pasirinkimo. Ar tikrai paties autoriaus – A. H. Kirkoro – portretai ar nuotraukos, kurios yra išlikusios, nebuvo aktualūs ir jų pateikti knygoje nereikėjo?

Visgi, nepaisant kritikos, būtina pabrėžti, kad knyga išties vertinga ir svarbi Vilniaus miesto, XIX a. ir Lietuvos kultūrinio turizmo istorijos studijų kontekste. Senasis leidimas jau sunkiai prieinamas. Norisi palinkėti, kad Vilniaus istorijos studijos ir Lietuvos sostinės istorinių šaltinių leidimas nenutrūktų.

___

¹ Praeite Vilniaus ir jo pirmbuvusios Akadēmijos, [pagal Adam Honory Kirkorą parašė Petras Vileišis], iszleido Nēris, Bitēnai: spaustuvēje M. Jankaus, 1893.
² Darius Staliūnas, „Lietuviškojo patriotizmo pėdsakai XIX a. viduryje“, Lietuvos istorijos metraštis, 2000, p. 324.
³ Adomas Honoris Kirkoras, Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų, vertė Vytautas Visockas, Vilnius: Mintis, 1995.
⁴ Zita Medišauskienė, „A. H. Kirkoro spaustuvė ir „Liaudies bibliotekėlės“ leidimas“, Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 1: Tautinės savimonės žadintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas, 1990, p. 33–46; Zita Medišauskienė, „Adomas Honorijus Kirkoras: tarp Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos“, Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 168–193.