Niekieno žemė

MONIKA ŠIPELYTĖ

Niekieno žemė. Neužkariautų planetų kalnagūbriai, mamutų laikų dainos. Tik taip galėčiau paaiškinti būseną, kai, matydama mūsų pasaulį iš aukštai, visą jo dar neišeikvotą grožį ir nuoširdumą, visus tuos milijonus galimybių laimei, niekaip negaliu jame sau rasti vietos. Keičiasi uostai ir juose laukiantieji, keičiasi geležinkelio stotys, o iš jų išėjus – grindinys po kojomis, tačiau nekinta jausmas, kad žmogus vis tais pačiais raštais margina savo gyvenimą, kad ir kur būtų: įgudusi ranka negali nustoti kartoti išmoktų elgesio vingių. Negi mano namai šalyje, kurios niekada nerasiu? Ar išvis gali būti žmogus be Tėvynės? Įdomu, kur tokie renkasi, kai ateina laikas švęsti valstybines šventes ir didvyrių jubiliejus… Gal pavyks kada susitikti. O jeigu dar ir skirtingu laiku gyvename: aš ir Žemė, žmonių planeta? Juokiamės iš savo tėvų, kad jie niekaip negali pamiršti XX a. aštuntojo dešimtmečio nuotaikų, o patys dažnai būname XIX a. pradžioje paklydę… Todėl kartais jaučiuosi senesnė už žemę, „kurioje mes visi prasidėjom“, beveik tokia sena kaip amžinybė, kurios dar nė viena šalis neprisijaukino.

„Gyvenimas kaip muilas, – sako man vienas profesorius ir priduria: – Kiek betrintum sugrubusiais pirštais, jis visas tik paviršius, neturintis šerdies.“ Tad nieko nelieka ten, kur paviršiui lemta baigtis. Gal ir tiesa. Matau, kaip visai netoliese, Pilies prieigose, paskutinis iš Gediminaičių kelia bokalą už laisvę: jo bokalas murzinas, nes jau visą dieną trinamas rankoje, nes pigus alus išsidūkso greitai, o geriasi lėtai… Jo akys drumzlinos panašiai kaip drumzlina ta mūsų laisvė, kas, kad balsas skardus. Skardžiabalsių irgi kartais negirdi kurtumu susižavėjusios ausys. Išeiname į Vilnių kiekvienais naujais metais, kaip per žiemą iš naujo jo pagimdyti. Taip stengiamės suprasti jo istoriją, jo meną, jo skausmą, pergales ir paklydimus, kad netyčia patys iš savo istorijų išsineriame kaip iš pernykštės odos. Imame pamiršti, kur viskas prasideda, vis rečiau susimąstome, kad tų odų skaičius ne begalinis, kad gyvenimai ne devyni: net jeigu katėmis atgimtume, kaip būtų sunku išsaugoti buvusių likimų atminimą. Juk gyvas tol, kol atmenamas. Institucinė, organizacinė, nacionalinė, asmeninė atmintis ir milijonas kitų gelbėjimosi ratų kvailiausiais pavadinimais, skirtų akimirkas ryjančiai laiko užmarščiai supančioti. Tik žodžių žaismas visa tai, tik muiluotos rankos, gal tikrai per dažnai praslystančios paviršiumi… Gal iš tiesų nesame niekas daugiau, tik poliruoti, chromuoti, išdažyti, kartais dar paauksuoti paviršiai? Tik prie pasaulio interjero derančios (arba ne) spalvos bei faktūros, nesvarbu, barokiniais frontonais ar grafičiais pasipuošusios.

Ir kai būsiu toli, prie Pietų jūrų, bus keista, kad štai aš vienintelis žmogus, neturintis čia ką veikti. Žmogus-tik-paviršius, atsiskyrėlis, vis dar neradęs švyturio, kurį būtų verta išsaugoti, ir neįžiūrintis laivų, kurie atrodytų verti neskęsti. Čia pat, žuvų turguje, pardavėjos, glostydamos jūriniams ešeriams rausvus žvynuotus šonus, šypsosi taip, tarsi ne apie jas būtų sukurtos graudžiai aistringos fado, pasakojančios, kaip šios, neištvėrusios ilgesio, bando skandintis kiekvieną penktadienį, tačiau, žinoma, neskęsta, nes gyvena iš jūros… Kažkokį pirmapradį tyrą džiaugsmą spinduliuoja tos jų šypsenos ir tai nesusiję nei su mažomis žuvų kainomis, nei su dūmų kvapu, kai jos čirškinamos ant ugnies. Tai panašiau į Amerikos atradėjo šypseną – kiekvieno naujo pirkėjo veide jos ieško dar netyrinėtos žemės. Tą patį daro ir apelsinų augintojai: dabar jiems pats darbymetis, nors maišas apvalių saulės vaisių tik vienas euras, jų aplink tiek, kad, rodos, dar daugiau saulės jie išspinduliuoja, negu prieš tai buvo sugėrę, – tokia akinanti jų oranžinė balto tinko ir sodriai mėlyno dangaus fone. Tad kaip nesišypsosi, kai pardavinėji šviesą? Kol vandenynas užsiėmęs pokalbiais su smėlėtais paplūdimiais, vėjai šnara palmėse, o saulė savo nuožmia kaitra šnekina kalnų viršūnes, pasijunti kaip niekada arti visko pradžios, tačiau jau nebepriklausantis tokiam pasauliui, per toli nuklydęs į savo civilizuotumo tolius. Ir visos tos knygos – jau perskaitytos ir dar neparašytos – taip toli toli nuo dramblio kaulo spalvos smėlynų, pakrantės pušų, rausvų uolų keterų, baltų ir mėlynų namų sienų plytelių. Knygos, likusios toli Šiaurėje, XVI a. bibliotekų voratinkliuose ir prieblandoje, nes jų išminties neleidžia išsinešti vasarai, o kažin ar pavyktų, jei būtų galima: iš rankų net žvirgždas išbyra, ką jau ten išmintis… O taip norėtųsi šitiems vandenyno žmonėms ką nors stulbinamo parodyti ir pasakyti – žiūrėkite! Nors mes nemokame džiovintos menkės paruošti tūkstančiu skirtingų būdų, vis tiek šį tą turime: skaitome knygas, mokomės istorijos, žinome, koks buvo pasaulis, kai dar nei mūsų, nei jūsų nebuvo. Nė velnio nežinodami, koks tas pasaulis bus ateityje, mes vis tiek pilni savo baltiškos rūstybės: dažnai kankinami Didžiosios Istorijos, ją kaltinam žmonijos nuodėmėmis, bet kartais vėl iš naujo įsimylime šlovės laikus, todėl taip norime viską atminti, jums parodyti, tik va – delnai pilni smulkučių smilčių ir kriauklių liekanų, kurios pasakoja jau visai kitas legendas… Bet šitie žmonės šypsosi – jie supranta. Iš milžiniškos statinės prisileidžia vienintelio tokio pasaulyje vyno, gurkšteli ir taria: „Mes irgi kartais, kai būna labai karštos vasaros, netyčia prisimename, kad prieš 30 metų nežinojome, kas yra kokakola, ir kad tūkstantis menkės receptų buvo padiktuoti vargo lūpomis… Tačiau tai tik akimirkos Žemės gyvenime.“ Gal čia vandenynas, kai į jį kasdien išplauki, taip užmarštimi veikia žmones? Tie, kurie sugeba užsimiršti, grįžta pilnais tinklais blizgančių žuvų ir keisčiausių formų moliuskų. Tie, kurie nesugeba, – niekada negrįžta.

Bandau ir aš būti žmogus-ne-tik-paviršiaus: kada reikia godoti, kada reikia neatminti. Tačiau kažko trūksta, kažkuo netobula ši „paviršizmo teorija“, yra kažkas, kas neleidžia ramiai gyventi nei viduje, nei išorėje. Jaučiu, kad retkarčiais pro mūsų paradinius paviršius linkęs prasimušti pelėsis. Nežinia kodėl, neaišku iš kur atsiradęs, nežinia kuo su pelėmis susijęs… Gal nebent tuo, kad vis tiek pro visur prasigraužia: nesvarbu, pradėtų ėsti nuo odos ar nuo širdies, nors dažniausiai mėgsta tūnoti viduje – kur drėgna ir šilta. Taigi tas pelėsis dvokia, negražiai atrodo, neįtikėtinai greitai plinta, jo neuždažysi taip paprastai, jį naikinančių chemikalų kvapas baisesnis už jo paties, o ignoruoti negali, nes jis pats siūlosi tapti visu tavo paviršiumi, apversti sustabarėjusias savivokos struktūras. Ir kas tada? Kaip jausimės būdami išvirkšti – į išorę blogosiomis, supuvusiomis savo pusėmis? Bus gėda eiti į operas ir valgyti ledus, bus nejauku šunis vedžioti ir vaikus gimdyti, užsnigti atrodysime nepadoriai pasenę, o vasarą gašliai pritvinkę mirusio laiko. Jokie balikliai sielai nepadės, kad ir kiek ją šveistum, liksi išvirkščias, jei jau kartą leisi išvirkštumui egzistuoti tavo odoje. Baisu? Baisu. Bet sukirba mintis, kad tas pelėsis galbūt nėra supuvusio kapitalizmo išdava, gal tiesiog mūsų akys ir nosys jau nebemoka pajusti jo natūralumo šlykštybės, kaip neatskiriamo kiekvienos egzistuojančios gyvybės formos dėmens, nes per daug ilgai stengtasi tai užpudruoti, išleisti lauk kaip nereikalingą kraują arba išvis išskobti, kas genda viduje, netgi kaulų nepalikti ir vata iškimšti odą. Nežinau, ką pasižadėti: ar niekada nebeplauti rankų muilu, ar nebevalgyti pelėsinio sūrio – savo giminaičio – ar, atvirkščiai, prausti sielą pelėsiu, kad prie visų gyvybės formų priprastų, valgyti muilą, kad įsitikinčiau, ar tikrai dar galiu jausti skonį ir kvapą.

Kartą pažinojau žmogų, kurio skonis buvo kaip muilo. Nuo pirštų galiukų iki akinių rėmelių – vienodai trikdantis, nežemiškas. Tik jis pats iš savęs dažniausiai būdavo išėjęs, išvarvėjęs į tą laiką, kol dar nebuvo muilo, o manęs ir būti negalėjo. „Mano širdis per trumpa. Negaliu pasiekti.“ Mano ausys dieviška mana užkimštos – tegaliu klausytis tik savo prikimusio balso. Mano rankos suskeldėjusios nuo skersvėjo, kuris siaučia tarpuvartėse ir virš geležinkelio bėgių. O tais bėgiais dūzgia traukiniai, kuriais mūsų paviršiai-žavesiai kaip į tremtį į Niekieno Žemę važiuoja su savo vidumis-pelėsiais susitikti. Norėčiau tikėti, kad jie netylės. Tik skausmingai atsidus ir išsiskirstys kas sau – karo tarp jų nebus, kaip ir taikos. Bet tai jau kita istorija.

Turbūt tas, kuris išpranašavo Istorijos pabaigą, nežinojo, kaip jis sumovė visą reikalą tiems, kurie tiki istorijomis, kaip vaikai tiki pasakomis. Jie užuomaršos, bet jeigu kartą primeni… Bet nieko baisaus ar asmeniško, tiesiog gali tekti skelbti Istorijos Atgimimą.