Knygų žiurkės materializacija

MARIUS PLEČKAITIS

Sam Savage. Firminas. Romanas. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. V.: Vaga, 2009. 232 p.

Pripažinkime, ne pats originaliausias sumanymas metaforiškąją knygų žiurkę materializuoti ir įkurdinti bohemiškame Amerikos knygynėlyje. Knygų graužimas susilieja su knygų skaitymu, fiziologinis alkis sumyšta su egzistenciniu. Tarsi dar vienas peliukas Stiuartas Litlis ar mažasis Džeris pradeda pasakoti savo fantasmagorišką gyvenimo istoriją.

Knygą apie knygų žiurkiną Firminą Samas Savage’as pradeda taip, kaip tikrai nerekomenduočiau. Autorius teorizuoja ir spekuliuoja, kalbėdamas apie kūrinio pradžią, kokia ji turėtų būti, prieš kokią niekas (neišskiriant nė Castor & Pollux) neatsilaikytų. Tuo tarpu rašytojas turėtų žinoti, kad nesaikingi lyg ir netyčiniai prisipažinimai (dvejonės) skaitytojo tikrai nesujaudins. Pradžia turi būti pradžia, knygos viduriai turi tvoksti karščiu, o pabaiga viską padegti ir iškart užgesinti. O visokie: „Visą gyvenimą kovojęs su aistra rašyti, su niekuo nekovojau taip vyriškai – taip, būtent vyriškai – kaip su įžangomis. Man visada dingojosi, kad jeigu tą gabaliuką parašyčiau kaip reikiant, visa kita eitųsi savaime“ (p. 10) – skamba ganėtinai infantiliai.

Nežinau, kodėl „Los Angeles Times Book Review“ šį romaną vadina dikensišku (nejau vien dėl to, kad pasakojama apie nepasiturinčią (o ar būna kitokių?) žiurkių šeimynėlę), tačiau nežymiai linktelėčiau dėl sugretinimo su Kurto Vonneguto tekstais. Samas Savage’as bent jau stengiasi būti šmaikštus, tiesa, jam tai tik gana olimpietiškai ir pavyksta. Autorius kaip ir kai kurie kiti jo profesijos kolegos savuoju tekstu bandė atsikratyti, nebūsiu toks žiaurus ir nesakysiu, kad taip ir reikėjo padaryti, bet, galimas daiktas, dvejonė buvo bent kiek reali.

Beje, keletas žodžių apie Samą Savage’ą. Septyniasdešimtmetis bičelis iš Štatų, labiausiai pagarsėjęs būtent romanu „Firminas“. Knyga tariasi pretenduojanti į intelektualumą. Požymiai tam tinka: vaikiški personažai, kurių gyvenimo ir kalbų vaikas tikrai nesuprastų. Visgi Savage’as turbūt vienas iš tų vyrukų, kurie visą gyvenimą kankinasi kankinasi, rašo rašo ir vis dėlto sunkiai ką nors gero ir nebraukomo parašo. Su visa pagarba, bet tai gana eilinis skaitalas gana eilinei dienai užpildyti.

Pasakojimo šokčiojimai, nevientisas stilius, blaškymasis negali būti pateisinami vien postmodernu. Tiesa, tekstas vietomis visai juokingas, tad neliepiu griežtai neskaityti knygos. Tiesiog yra geresnių.

Kad ir kaip ten, neverta verkti ten, kur ašarų jau ir taip jūros, ir reikėtų pasidžiaugti mažais žiurkiškais skanėstais, pavyzdžiui, knygos gavimu per gimtadienį.

Tad mažiau niaukstymosi. Mokykimės iš kitų klaidų ir gal vieną dieną pateksime į tą magiškai slaptingą vietą, kurios iš viso nėra. Jei ir kai, kai ir jei.