GRETA LISAUSKAITĖ. Eilės

Tąkart nepažinau tavęs
iš balso.

Dabar girdžiu,
kaip keiti savo
marškinius,

mainosi tavo oda –
nakčiai priglausiu,

o šviesiuosius vėliau
sugrąžinsiu.

.

Apie ilgesį

Pirštų pagalvėlės
užsiūtos į vidų,
kad nepasimestum.

.

Apie muziką

Skimbteli vos prisilietus
nudegusi tavo
antroji pusė,

valtele išsiriečia,
kurioje vėžiai
vasaroja ir tylėdami
sukerpa
atvirkščias mudviejų
formas.

Apie liūdesį

Pranašaujanti lietų
boružė
ant savo nugaros
po pasaulį
nešiojasi vaiko liūdesį

ir niekaip
nepaskrenda

.

Apie inkilus

Aną pavasarį
įkėliau tau į dangų inkilą,
kad kartais galėtum
apsilankyti, man nieko
neprašant.

.

Apie lietų

Katės letena perrėžtas
lango stiklas
tyliai sumiauksi
žiūrintiems pro pirštus
į palengva
besisukiojantį bumerangą
tamsioje nakties
kišenėje –
joje mudu slepiamės

.

Jūra

Užsimerk ir išgirsi jūrą,
už nugaros
nedrąsiai kvėpuojančią
tarytum senas vaikystės draugas,
visada pirštu rašęs mums
laiškus ant smėlio,
draugas, iš nežinia kur sugrįžęs
pilnomis saujomis kriauklių,
išsirinkęs visas žoles iš plaukų…

Užsimerki ir sūrymu
išplaukia Tavo gėlo dangaus
akys, brangusis,
tai mudviejų jūra,
išsiilgta laukiančio laiko jūra

.

Be pavadinimo

Tavo oda nelyginant rūkas
žiemai artinantis –

jis slenka per pilnaties dangų
ir vis labiau mus užkrinta,

nieko daugiau
nebeklausdamas,
visiškai susitaikęs su
trumpėjančiu laiku,

su ilgėjančiais daiktų,
kurių ilgimės, atspindžiais,
jie seka vos užsimerki,

slenka už nugaros kaip
pamirštas vaikystės šuva,
susitaikęs su tavim
ir manim, dar
neišrašytais į popierių,
kaskart vis labiau
esančiais…