Dūris

ANDRIUS PATIOMKINAS

1.

Vieną vakarą eidamas namo sutikau pažįstamą Ch., kuris dūlino tokiu veidu, lyg būtų žemės sklypą ar butą sunkmečiu pardavęs. Išvydęs mane, tuoj pripuolė, ištiesęs abi rankas.

– Gal žinai kokius pigesnius nakvynės namus? – negaišdamas laiko sveikinimosi formalumams nekantriai išbėrė Ch.

– O kam tau jie? – nustebau. – Girdėjau, butą turi. Neseniai pirkai.

– Turiu. Ir kas iš to? Patekti į jį taigi negaliu.

– Tai kas atsitiko? Antstoliai?

– Ne. Rakto neturiu. Namie palikau.

– Kaip – namie palikai? – visai nuoširdžiai nusistebėjau.

– O taip va. Ko čia nesuprasti?! – suirzo Ch. – Iš ryto išeidamas užtrenkiau duris, o rakto – nepasiėmiau. Dabar nesumąstau, ką daryti.

– Nieko čia neišmąstysi, teks duris laužt.

– Ką tu?! – išplėtė akis mano pažįstamas. – Ten šarvo durys!

– Šarvo ar ne šarvo – vis tiek išlauš. Jei neišlauš, tai išsprogdins, – bandžiau juokauti.

– Ten šarvo durys! – dar reikšmingiau išplėtė akis Ch. – Tik prieš porą dienų įstatytos. Tu žinai, kiek aš už jas suplojau, kiek pinigo į jas sukišau? Ne, geriau jau aš į namus kojos nekelsiu, nei savo naujas duris gadinsiu!

Jis buvo taip ryžtingai nusiteikęs, kad nebežinojau, nė ką sakyti.

– Tai ką daryti?

– Ką, ką? Reikia ryto sulaukti. Per naktį ką nors sugalvosiu. Aš visada randu išeitį. Tik kur man šiąnakt pernakvoti?

– Tai gal pas draugus?

– Ne, negaliu, – nekantriai numojo. – Nenoriu jiems savo bėdų užkrauti. Neišsimiegos.

– O tu garsiai galvoji?

– Naktimis – taip. Be to, tikriausiai dūsausiu, o gal net verksiu garsiai. O jie, šiaudadūšiai, kelsis manęs guosti, neleis galvoti. Vienas vargas su tais draugais.

Tyliu.

– Ir už ką man tokia nelaimė? – ne taip interpretavęs mano tylą, neviltingai subliūva Ch.

– Už ką, ką? – tai jau ne retorinis klausimas, nors ir pakelta intonacija.

Nuleidęs akis, patraukau pečiais.

– Būčiau žinojęs, kad taip nutiks, net buto nebūčiau pirkęs! Per kažkokį raktą, vieną vienintelį raktą!

– O tu žiūrėk į viską pozityviai, – bandau guosti. – Nakvynės namai vis pigiau nei viešbutis. O ir kada gi daugiau turėtum progą išbandyti savo miesto…

– Ak, ką aš prisiminiau! – staiga suklykia jis. – Ak!

– Kas dar? Tik nesakyk, kad ir galvą namie palikai.

– Ak, kaip aš galėjau pamiršti. Taigi savo buto raktą aš po kilimėliu laikau!

– Raktą nuo savo šarvo durų?!

– Taip! Atsarginį buto raktą aš gi seniai po kilimėliu kišu! – net šūkteli iš džiaugsmo ir susijaudinimo.

Kažkoks praeivis atsigręžia. Dar keli, sulėtinę žingsnį, susižvalgo.

– Atsarga gėdos nedaro. Kaimynais aš nepasitikiu, jie man kažkokie įtartini. Rakto jiems nepalieku.

Netoliese stabteli dar pora žioplių.

– Bet koks aš protingas, ar ne? – toliau garsiai džiūgauja mano pažįstamas. – Taigi nebereikės nei nakvynės namų, nei viešbučių.

– Nebereikės, jei to rakto kas su visu kilimėliu nepavogė.

Ch. net nuščiūva, išsprogindamas akis iš nuostabos.

– Kas tau vogs raktą?! Kam jis reikalingas? Kažkoks rakčiukas?!. Ką? Atrodytų, protingas žmogus, bet kartais kai pasakai, tai nei klausytis, nei verkt…

Ir, nesileidęs į atsisveikinimo formalumus, nuliuoksėjo pasišokinėdamas.

2.

Kitą kartą jau aš vakare spūdinau namo rūškanu veidu nenorėdamas nieko sutikti. Su pažįstamu Ch. jau buvome sėkmingai beprasilenkią, bet, akies krašteliu išvydęs mano apniukusį veidą, jis kaipmat pastojo man kelią, plačiai išsišiepdamas.

– Tai kas atsitiko, kad net pasisveikinti nenori? Ko toks surūgęs?

– Ai, pamečiau buto raktą… – be didelio entuziazmo pasiaiškinau.

– Raktą? Nuo buto? Nu tu duodi. Tai kaip čia taip? Ko toks išsiblaškęs? Buto raktą reikia saugoti kaip savo akį. Ant kaklo nešioti, vietoj kryželio.

– O atsarginio neturi? – nesulaukęs prieštaravimų, paklausė po pauzės.

– Ne.

– Ir pas kaimynus nepalieki?

– Ne.

– Nu va gražiausia. Tai ką dabar darysi? Duris reikės laužt?

– Ne. Jau išsikviečiau meistrus, jie kaip nors atrakins tas duris.

– Kokius dar meistrus?

– Pasirodo, dabar yra meistrų, kurie už tam tikrą mokestį duris atidaro – kai raktą pameti. Ar duris užtrenki.

– Negirdėjau apie tokius. Kokie nors sukčiai, matyt. Ar vagys. Kaip jie gali atrakint? Su visrakčiu? Geros spynos taip paprastai neatrakinsi. O tavo durų gera spyna?

– Gera.

– „Super duper duble lok“?

– Aha.

– „Ekstra kvoliti ekskliūziv“ klasės?

– Jo.

– O, tokia kaip mano. Labai gera spyna. Ne, su tokia nieko nebus, reikės gręžt.

– Gal ir nerei…

– Dabar jos, mačiau, gerokai pabrango. Ir taip lengvai jų nebegausi, užsisakyti reikia. Kol atveš, kol ką. O durys šarvo?

– Šarvo.

– Turbūt irgi brangiai mokėjai?

– Tai kad…

– Vienas mano draugas, kai bandė gręžti tą „Super duper“ spyną, tai taip duris sugadino… Beveik nepataisomai.

– Klausyk, man reikia lėkt – tie meistrai jau gali būt atvažiavę…

– Nieko, palauks.

– Nepatogu kažkaip, esam laiką sutarę…

– Tai jei pavargs belaukdami, galės patys vidun užeiti – visrakčius juk turi. Ten ir pasėdės patogiai, pasišildys… – plačiai šypsosi Ch., imdamas mane už parankės.

– Ne, klausyk, aš tikrai vėluoju…

– Taigi palauk, seniai nesimatėm!

– Sakau, negaliu…

– Negi net neatsisveikinsi kaip žmogus? – stveria ir, tvirtai suspaudęs, nepaleidžia mano delno pažįstamas Ch.

3.

Dar kitą vakarą pamačiau savo pažįstamą Ch. žingsniuojantį aukštai iškelta nosim. Kai prasilenkėm, nepastebėję vienas kito, Ch. vis dėlto nesusivaldė.

– Ei, nepažinau! – šūktelėjo jis, žiūrėdamas man į nugarą.

– Stebuklai, tikri stebuklai daros, – tęsė Ch., žengdamas arčiau. – Mano bute kažkokia juodoji skylė atsivėrė. Grįžtu namo, atsirakinu duris ir… nerandu kokio daikto! Visą butą apieškau – niekur nėra! Lyg išgaravęs būtų. Ir taip kas vakarą.

– O kokie daiktai dingo?

– Televizorius, kompiuteris, DVD leistuvas… – entuziastingai pirštus ėmė lenkti Ch. – Fotoaparatas, kamera, kolonėlės… Kaljanas… Auksinis kryžiukas… Paskui visokie smulkesni daiktai. Kartais net įdomu: eidamas namo spėlioju, kas šįkart bus dingę. Žinai, bandau atsekti kokią logiką.

– O į policiją nebandei kreiptis?

– Į policiją?! – išplėtė akis Ch. – Tu gal juokauji? Kuo čia dėta policija?! Ką ji padarys? Čiagi mistika. Bermudų trikampis!

Tyliu.

– Sakysi, ne? – aiškiai nepatenkintas mano reakcija Ch. – Kol būnu namie, viskas gražu, tvarkinga. Daiktai nė nepajuda iš vietos, net nekrusteli. Savo akim mačiau – naktim nemiegu, stebiu.

Tyliu.

– Aš į televizijas skambinau, – jau atlyžusiu, beveik atsainiu balsu sako mano pažįstamas. – Ne viena labai rimtai susidomėjo. Buvo jau net atvažiavusios, apžiūrėjo mano butą. Sako, gal tie daiktai nematomi pasidarė? O gal tikrai kokia juodoji skylė viską sutraukia, kokie kosminiai sūkuriai? Ar ketvirtoji dimensija per kambarį eina. Versijų yra visokių.

– Jei viskas gerai, mano bute filmuos realybės šou, – lyg tarp kitko praneša mano pažįstamas Ch. – Ekstrasensai aiškinsis daiktų dingimo priežastis.

Tyliu.

– Galėsi ir tu dalyvauti, – šypteli jis. – Kaip žiūrovas. Siųsti SMS su spėjimu, kuris kitas daiktas dings iš mano buto. Tą aiškiaregių mūšį greičiausiai rodys per BėLenKa-3, iš karto po „Siaurovizijos“.

– O tu nebandei spynos pasikeist?

– O kam ją keist?! – ir be oftalmoskopo išvystu paraudusius Ch. akių obuolius. – Mano buto durų spyna nauja ir gera!

– Ir brangi. Nebijai, kad ir ji gali pradingt?

– Ai, su tavim nepašnekėsi kaip su žmogum, – susinervina Ch. – Dar pasakyk, kad visas namas išgaruos. Arba aš pats dingsiu…

Staiga jis pradeda karštligiškai grabaliotis, plekšnotis per šlaunis ir kišenes, kol, pagaliau aptikęs ir lengviau atsidusęs, išsitraukia telefoną ir įsistebeilija į ekranėlį.

– Žinai, man bet kada pati P. gali paskambinti.

– Kas ta P.?

– Tu nežinai P.?! – pakraupsta mano pažįstamas. – Tos, iš televizijos?! Kur veda pokalbių laidą?

Žiūriu į jį nemirksėdamas.

– Nu ta, kuriai neseniai iškrito dešiniosios akies blakstiena?

Vis dar nemirksiu.

– Trečia iš kairės, viršutinė.

– A-a, šita P. Žinau, žinau.

– Tai va.

Ch. vėl pasižiūri į telefoną. Pamaigo mygtukus. Buvau besuskantąs atsisveikint, bet Ch., tai pastebėjęs, suskubo užkirsti kelią:

– O tau kaip sekas?

– Normaliai. Kaip visada. Eilėraščius rašinėju. Šį tą išverčiu. Va, neseniai iš vieno leidinio honorarą gavau, kefyro nusipirkau, – sakau savo pažįstamam, kuris dviem pirštais palengva, susikaupęs nusiima nuo atlapo plauką.

– Pala, ką sakei, Audriau? Nenugirdau.

– Aš ne Audrius.

– Ai, žinok, dabar aš su tiek žmonių bendrauju, visokius reikalus derinu, kad supainioti ar užmiršti vardus man nieko nereiškia. Tai ką tu sakei?

– Pamiršk, – numoju.

– Tai kaip aš pamiršiu, jei net negirdėjau, ką pamiršt? – Ch. pakelia į mane priekaištingas akis.

– Tai kaip tau sekasi? – palenkęs galvą, vėl įninka valyti nematomus pūkelius nuo kito atlapo.

– Ai, nieko, – sakau, – nusipirkau naują mašiną. Visureigį. Neišsimokėtinai. Dabar žvalgausi, kur namą pirkt…

– Bet į televiziją niekas nekviečia?

– Ne, į televiziją – ne.

– Aišku, – pasako intonacija, kuria viskas pasakyta.

Dar kiek pastovim.

– Klausyk, turiu lėkt! – ūmai susizgrimba mano pažįstamas Ch. – Reikalai nelaukia, o su tavim čia tiek laiko sugaišau!..

– Nežinau, kada vėl besusitiksim, – dar grįžteli už keliolikos žingsnių. – Bet jei norėsi mane pamatyti, įsijungsi televizorių…

Ir išsišiepęs pamojuoja.