Dekonstruojant mitą

Mums rašo

ANDRIUS MARTINKUS

Keliais pastebėjimais pratęsti pastarąjį savo tekstą („Šiaurės Atėnai“, VI.15) buvau numatęs dar iki Edžio Kriaučiūno reakcijos („Šiaurės Atėnai“, VI.29). Tačiau oponento straipsnis verčia kai ką koreguoti, nes kitaip nebūtų išvengta tam tikrų nesusipratimų, o skaitytojui galėtų susidaryti įspūdis, kad aš mąstau taip, kaip rašo Edis Kriaučiūnas, pavyzdžiui, kad „Atgimimas tebuvęs fikcija“. Todėl esu dėkingas oponentui už suteiktą galimybę dar kartą prabilti į skaitytoją, kurį galbūt papiktino kai kurios (prisipažinsiu, gal ir perdėm emocingai parašytos) mano teksto vietos.

Pirmiausia noriu oponentą nuraminti. Birželio 15-oji – grynas atsitiktinumas. Tekstas buvo išsiųstas redakcijai gegužės 30 d. O redakcija tuo metu atostogavo. Birželio 1 d. numeris neišėjo. Taigi galima daryti prielaidą, kad, jei ne šitas tarpas, rašinys būtų išspausdintas birželio 8 d. Nors puikiai suprantu, kad šalyje, kurios piliečių smegenyse giliai įstrigęs sparnuotas posakis „kas gali paneigti galimybę, kad“, mano paaiškinimas gali nuskambėti neįtikinamai. Tai, kad straipsnio publikavimo data yra būtent birželio 15-oji, sužinojau tik iš savo oponento. Tiek jau to – eikime prie rimtesnių dalykų.

Kaltinimas, kad, „laikantis Andriaus Martinkaus logikos, Atgimimas tebuvęs fikcija“, kaip ir priskyrimas man įžvalgos, jog Atgimime dalyvavę „Lietuvos žmonės, be abejo, buvo užzombinti“, skamba išties įspūdingai. Visa problema ta, kad aš taip niekur nerašau. Taip rašo mano oponentas. O kaip rašau aš? Atsiverčiame tuos pačius „Šiaurės Atėnus“ (2009.VI.26) ir skaitome: „Lietuvos istorija nežino masiškesnio, intensyvesnio ir sąmoningesnio idėjos išgyvenimo už tą, kurį Apvaizda padovanojo mūsų tautai 1989–1991 m. Dar niekada Lietuvos istorijoje mūšis už laisvę nebuvo toks visa apimantis ir mobilizuojantis. Ne karių ar inteligentų luomas šį kartą buvo pagrindinis Lietuvos idėjos nešėjas. Visa tauta vieningai ištarė Apvaizdai fiat, „tebūnie“. Vargu ar kada nors Lietuva sulauks tokios dovanos iš aukštybių, tokios, S. Zweigo žodžiais tariant, savo „žvaigždžių valandos“.“ Nesunku atspėti, kaip pasielgs mano oponentas. Jis, aišku, pasakys, kad aš mąstau nenuosekliai (arba esu nenuoširdus), ir pastaroji citata liudija tik tai, kad ji neišplaukia iš mano mąstymo logikos. Iš mano logikos esą išplaukia tai, kad „Atgimimas tebuvęs fikcija“. Į tai atsakau, kad šita šventvagystė išplaukia ne iš mano logikos, bet yra man priskirta kitos logikos, tos, kurią kritikuoju, kuri tvirtina, kad šiuolaikinė „Vakarų civilizacija“ yra visų dorybių ir gėrybių įsikūnijimas, o Lietuva toje civilizacijoje yra „tokia saugi, kokia dar niekada savo istorijoje nėra buvusi“. Aišku, utriruoju. Bet taip elgiasi ir mano oponentas. O tam, kad suprastum mano logiką, reikia perskaityti sakinį, kuriuo baigiu ką tik cituotą pastraipą: „Ir ar neatsitiks taip, kad ateities kartos, žvelgdamos į praeitį, bus priverstos konstatuoti, jog Sąjūdis, Baltijos kelias ir Sausio 13-oji buvo viso Lietuvos istorinio kelio apvainikavimas, paskutinis reikšmingas mūsų tautos pasauliui ištartas žodis, po kurio prasidėjo tyla, palengva pereinanti į mirtiną kapų tylą.“ Mano logika yra logika žmogaus, kartu su pranašu Jeremiju teigiančio: „Mano tautos žaizdas jie nerūpestingai apgydo, kartodami: „Viskas gerai! Viskas gerai!“ – nors nėra gerai“ (Jer 8, 11). Galbūt kam nors ir gerai, bet man nėra gerai, kai Antaną Gustaitį pagimdžiusi tauta bėga iš valstybės, kurios oro erdvę saugo NATO oro policija ir kuri už šią paslaugą susimoka siųsdama savo karius atlikti policininko funkcijos kitose pasaulio vietose.

Taigi kas išplaukia ir kas neišplaukia iš mano logikos? Tikrai neišplaukia tai, kad 1941 m. birželio 14–15 d. tremtiniai buvo „zombiai“. Prie „zombių“ dar grįšiu, o kol kas stabtelėkime prie mano oponento paliesto istorijos laikotarpio ir pažiūrėkime, kas, kalbant apie jį, tikrai išplaukia iš mano logikos.

Mito dekonstrukcija apima dogmos, teigiančios, kad pagrindinė atsakomybė už Antrąjį pasaulinį karą tenka dviem (ne vienai, ne trims) jėgoms, dviem totalitariniams režimams – nacių ir sovietų, nuvainikavimą. Pasak dogmos, abu šie režimai yra vienodai atsakingi už karą. Ši dogma teigia išskirtinę 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribbentropo pakto reikšmę Antrojo pasaulinio karo priešistorėje. Dekonstrukcija nereiškia minėto pakto pateisinimo ar jo nusikalstamo pobūdžio neigimo. Dekonstrukcija reiškia tvirtinimą, kad 1938 m. rugsėjo 29 d. Miuncheno sąmokslas yra toks pat moraliai smerktinas, toks pat nusikalstamas ir tiek pat reikšmingas žingsnis Antrojo pasaulinio karo link, kaip ir Molotovo–Ribbentropo paktas. Dekonstrukcija reiškia tvirtinimą, kad visos šalys, pasirašiusios Miuncheno susitarimą, taip pat visos šalys, kurios pasipelnė iš šio susitarimo Čekoslovakijos sąskaita (pavyzdžiui, Lenkija), yra tiek pat atsakingos už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, kiek yra atsakingos Molotovo–Ribbentropo paktą pasirašiusios šalys. Puikiai suprantu, kad mitologams ir mito pavergtiesiems tai skamba akiplėšiškai ir įžūliai. Bet mes jau žinome, kodėl mitas demonizuoja tik vieną iš šių nusikalstamų sandėrių. Nes mitas draudžia priskirti nusikalstamą veiklą demokratiniams veikėjams. Nes Maskvoje su totalitarizmo įkūnytoju Hitleriu susitarė totalitarizmo įkūnytojas Stalinas. O štai Miunchene su tuo pačiu Hitleriu susitarė demokratijų atstovai Chamberlainas ir Daladier. Atrodytų, sveikas moralinis jausmas iš diktatoriaus Stalino ir jo atstovaujamos totalitarinės santvarkos neturėtų reikalauti aukštesnių elgesio tarptautinėje politikoje standartų už tuos, kurie taikomi demokratams Chamberlainui ir Daladier bei jų atstovaujamai santvarkai. Tačiau mito „išplautoms smegenims“ atrodo, kad niekšas Stalinas, susitardamas su niekšu Hitleriu, įvykdė demonišką sandėrį, tuo tarpu demokratijų deleguoti Chamberlainas ir Daladier arba buvo tiesiog naivūs („Aš atvežiau jums taiką“, – grįžęs iš Miuncheno pasakė Chamberlainas), arba – blogiausiu atveju – pasielgė negarbingai, bet jokiu būdu ne taip, kad jų poelgis galėtų būti traktuojamas kaip pirmas žingsnis karo link, po kurio ėjo antras žingsnis (Molotovo–Ribbentropo paktas), ir skirtumas tarp šių žingsnių glūdi tik chronologijos, bet ne moralės plotmėje. Tai, kad viena niekšybė buvo padaryta viešai, o kita dar turėjo nepaviešintų priedų (slaptieji protokolai), nėra argumentas Miuncheno ir Maskvos susitarimus lokalizuoti skirtingose moralinės atsakomybės už Antrąjį pasaulinį karą sferose. Mito dekonstrukcija reiškia įsisąmoninimą, kad visi Miunchene ir Maskvoje su Hitleriu sutartis pasirašę politikai, kaip ir jų atstovaujamos sociopolitinės sistemos bei ideologijos, yra vienodai atsakingi už Antrąjį pasaulinį karą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad šio karo rezultatas buvo universalistinių Apšvietos ideologinių versijų, įkūnytų liberaliuose Vakaruose ir komunistiniuose Rytuose, pergalė prieš genetiškai Apšvietos ideologiniam kraičiui svetimą partikuliaristinį nacionalsocialistinį projektą, laikytiną šlykščiausia neopagonybės manifestacija. Dekonstrukcija atveria Antrojo pasaulinio karo panoramą kaip kruviną trijų antikristiškų projektų bakchanaliją, kurioje racionalioji Apšvieta šventė pergalę prieš iššūkį jai metusį satanistinį romantizmą.

Nors visu tuo, ką pasakiau, nėra teisinama Rusija, o tik atsakomybė išplečiama kitiems veikėjams, mano oponentas galėtų pasakyti, kad „Rusija tam pritaria“ ir primena, jog anuomet „taip pat kitaip negalėjo“. Bet ne aš, o Winstonas Churchillis 1939 m. spalio 1 d. pareiškė, kad Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos okupacija buvo „visiškai būtina Rusijos saugumui apginti nuo nacių grėsmės“. Kita vertus, kodėl reikia nepritarti viskam, kam pritaria Rusija? Ne viskas, kam pritaria Rusija, yra blogai, ir ne viskas, kam pritaria Lietuva (paprastai pritardama JAV), yra gerai. Beje, mano oponentas pats atmeta tokį supaprastintą požiūrį, kai manoma, kad „JAV – visų blogybių šaltinis, visi, kas prieš jas (tarkim, Rusija) – gerieji. Arba atvirkščiai.“ Tik jei čia priekaištas man – ne tuo adresu. Apskritai manau, kad dabartiniame pasaulyje nacionalinių valstybių vyriausybės atstovauja ne tiek nacijų interesams, kiek interesams niekingai mažo nuošimčio individų, kuriems, kaip rašiau pastarajame savo tekste, suteikta „nežabota laisvė judėti, vartoti ir bombarduoti“. Būtų labai gerai, jei JAV ir Rusijos valdantiesiems elitams pirmiausia rūpėtų „paprasti“ JAV ir Rusijos piliečiai. Deja, JAV ir Rusijos elitai priklauso tiems, kuriems par excellence tinka apibūdinimas „parazitai“. Ir, beje, niekur nerašiau, kad konflikte su Gruzija Rusijos vadovybė elgėsi gerai. Tik akcentavau, kad pavyzdį Rusijai parodė Vakarai Kosovo byloje. Pavyzdį jie jai parodė ir 1938 m. Miunchene.

„Kažkaip keistai atrodo teisybės paieškos, o ypač – pasaulinės, – rašo mano oponentas ir klausia: – Gal pakaktų vertinti iš savų pozicijų? Mažos valstybės pozicijų ir iš savos patirties?“ Bet mūsų mažai valstybei būdingas (ypač tai pasakytina apie buvusio prezidento valdymą) netgi labai aktyvus dalyvavimas teisingą ideologiją – liberaliąją demokratiją – platinant pasaulyje, įskaitant ir tas šalis, kuriose ir laikais, „kai Kolumbas nė gimęs nebuvo“, ir mūsų dienomis laisvės supratimas labai skiriasi nuo to, koks jis yra liberalizmo tėvynėje. O kaip kitaip, jei ne „pasaulinės teisybės paieškomis“ pavadinti reikalavimą pasmerkti „komunizmo nusikaltimus“? Ne tik kaip žmogus, kurio senelė ir mama komunistų buvo ištremtos į Sibirą, bet ir tiesiog kaip pilietis šalies, tapusios komunizmo ideologijos auka, besąlygiškai palaikau šį reikalavimą. Tačiau ir šiame veiklos bare mitologai nuolat plauna žmonėms smegenis, viena vertus, įkyriai primindami Niurnbergą ir dėdami lygybės ženklą tarp nacionalsocializmo ir komunizmo nusikaltimų, kita vertus, „komunizmo nusikaltimus“ nejučiomis pakeisdami „stalinizmo nusikaltimais“. Ši manipuliacija geriausiu atveju yra gana apgailėtinas metafizinis provincializmas, didingą dvasinę užduotį iškeičiantis į ne pačios aukščiausios prabos politikavimą. Blogiausiu atveju šis žongliravimas sąvokomis, – kad ir kaip tai bandytų neigti mitologai, – slepia patologinę rusofobiją, Rusijos valstybės, o gal ir nuo komunizmo kentėjusios rusų tautos neapykantą. Tai, kad pačioje Rusijoje netrūksta patologiškai nekenčiančių Vakarų, JAV, pribaltų ir t. t., nesuteikia pagrindo patologišką rusofobiją laikyti kuo kitu nei dvasiniu iškrypimu.

Šaukti apie „stalinizmo nusikaltimus“ daug lengviau ir patogiau nei užsiimti sunkiu komunizmo įveikimo darbu. Didžiausias šios veiklos pranašumas – jokių reikalavimų sau, tik kitiems. (Rusijai – kad „atsiprašytų“ ir išmokėtų kompensacijas. Vakarams – kad prilygintų Stalino nusikaltimus Hitlerio nusikaltimams.) O kai pradedamas kelti „komunizmo nusikaltimų“ klausimas, staiga paaiškėja, kad visame tame bjauriame ir kruviname reikale rusiškos substancijos ne tiek daug, kiek norėtų mitologai. Priešingai, nerusiškos substancijos, pradedant tikrų tikriausiu europiečiu Marxu ir baigiant kinu Mao, – nepatogiai daug. Visokie leninai, trockiai, dzeržinskiai, raudonieji latviai ir kitoks internacionalinis brudas. Kaip įvertinti „raudonųjų latvių šaulių“ indėlį (gana svarų) į komunistų pergalę Rusijoje? Į kieno sąskaitą įrašyti jų pilietinio Rusijos karo metu padarytus nusikaltimus? O nepatogus faktas, kad Pabaltijo šalių nepriklausomybė iš dalies yra ir komunistų pergalės pilietiniame Rusijos kare rezultatas? (Grįžę į nepriklausomą Latviją buvę „raudonieji latviai“ buvo sutikti palankiai – juk kovojo su „baltaisiais rusais“, kurių šūkis buvo „vieninga ir nedaloma“ Rusija, ir vietos nepriklausomai Latvijai joje numatyta nebuvo.) Pasmerkti komunizmą yra dvasios milžinų darbas, nes tai reikštų prisiimti savo atsakomybės dalį už šio blogio įsigalėjimą. (Ar nebaugina mintis, kad mūsų tarpukario nepriklausomybė tapo įmanoma ne tik dėl didvyriškos mūsų tautos kovos, bet ir dėl to, kad didžioji dalis buvusios imperijos tautų buvo pavergtos raudonojo maro?) Smerkti stalinizmą, prilyginti jo nusikaltimus nacių nusikaltimams daug saugiau, patogiau ir maloniau. Mūsų šiaurės kaimynai iš tokios strategijos gali gauti net daugiau naudos už mus. Juk galima ne tik svajoti apie kompensaciją, bet ir pamiršti apie „raudonuosius latvių šaulius“, o SS veteranams, priešingai – pastatyti paminklą. Kitais žodžiais tariant, siekti stalinizmo pasmerkimo yra daug naudingiau nei komunizmo. Bet ne viskas, kas naudinga kūnui, lygiai taip pat naudinga dvasiai. Palyginti su „komunizmo nusikaltimų“ diskursu, „stalinizmo nusikaltimų“ diskursas tėra politikavimas, nelabai vertas Baltijos kelio dvasios.

Už „stalinizmo nusikaltimų“ diskurso slepiasi dvasinė Europos negalia pasmerkti savo puolusios, nuo Dievo atkritusios sielos kūrinį – komunizmą, negalia, kuriai dar talkina primityvi rusofobija. Niurnbergas buvo įmanomas ne tik todėl, kad Vokietija buvo visiškai sutriuškinta, bet ir todėl, kad jame du kraujo broliai, du Apšvietos vaikai – liberalizmas ir komunizmas – teisė jiems visiškai svetimą nacionalsocializmą. Laisvė ir lygybė teisė kraujo mitą. Todėl kito Niurnbergo, kuriame būtų teisiamas komunizmas, nebus. Nes jo teismas sukeltų milžiniškų kataklizmų pačios Europos dvasioje. Komunizmas pirmiausia yra religinis nusikaltimas, todėl jo teismas reikalauja religinio Europos atgimimo. O kalbėti apie „stalinizmo nusikaltimus“, aišku, galima. Tik reikia turėti omenyje, kad tai žemesnės prabos dvasinė veikla. Su kai kuriais garbiais žmonėmis iš mums patinkančios opozicijos dalies galima ir apie kompensacijas prasmingai pakalbėti. Tik reikia turėti omenyje, kad labai dažnai didžiosios Rusijos visuomenės dalies požiūris į tuos mums patinkančius garbius žmones yra maždaug toks, koks didžiosios Lietuvos visuomenės dalies požiūris į jauną politiką, pareiškusį, kad „savi šaudė į savus“, – „penktoji kolona“.

Dabar dėl „zombių“. Mano tekste šis žodis vartojamas labai apibrėžta prasme. Tai žmogus, kuris šventai tiki, kad pasaulis yra toks, kokį jį jam rodo „per televizorių“. Jau vien dėl to 1941 m. trėmimų aukoms šis žodis visiškai netaikytinas – tuomet ir radiją ne kiekvienas turėjo. O gyvenimas vienos arba kitos socioekonominės ir ideologinės sistemos sąlygomis savaime nepadaro žmogaus nei laisvo, nei „zombiu“, – neprisimenu, kad būčiau kur nors ką nors panašaus teigęs, – todėl ir sovietmečiu ne kiekvienas buvo homo sovieticus, todėl ir mano oponento pasažą („…juk reikėjo išvežti „zombius“, kurie jau tuomet buvo teisingai suformuoti pasaulyje siautėjančio kapitalizmo“) laikau tik jo paties pasažu. Apskritai manau, kad šiuolaikinio pasaulio specifika lemia tai, kad norint nors kiek susigaudyti, kas tame pasaulyje vyksta tikro ir realaus, reikia: arba labai daug pinigų (net nežinau, ar tarp Lietuvos piliečių atsirastų bent tuzinas, kuris patenka į šią kategoriją); arba daug daugiau informacijos už tą, kurią mums teikia „demokratinio“ ir ne tokio „demokratinio“ pasaulio masinės informavimo priemonės (šioje kategorijoje kultinė figūra yra, be abejo, Julianas Assange’as); arba priklausyti senai religinei tradicijai ir turėti daugiau arba mažiau tvirtus religinius įsitikinimus. Aišku, nė viena iš šių kategorijų (turinčių savo pranašumų ir trūkumų) savaime nelaiduoja kad ir apytikrio pasaulinio vyksmo supratimo. Labai dideli pinigai (pasaulinis elitas) linkę pritraukti daug informacijos, tačiau šio pasaulio viešpačiai dažnai paniekinamai žiūri į religiją. Internetas siūlo daug alternatyvios informacijos, tačiau, norint ja veiksmingai naudotis, reikalingos nemenkos laiko sąnaudos, o tai nėra patogu viešpataujant ideologijai, skelbiančiai, kad „laikas – pinigai“. Demokratiškiausia (nes gausiausia) religinės tradicijos kategorija yra pažeidžiama tuo, kad religingais žmonėmis galima manipuliuoti (ką matome šiandien „arabų revoliucijose“), – tai daro dvi pirmosios kategorijos per masines informavimo priemones. Tačiau pagrindinis „zombinimo“ objektas yra nereligingas, laiko alternatyvių informacijos šaltinių paieškai neskiriantis masinių informavimo priemonių produkcijos vartotojas, nesvarbu, ar tai būtų Vakarų, ar Rusijos, ar Kinijos masinės informavimo priemonės, ar „Al Jazeera“. „Nereligingas, laiko alternatyvių informacijos šaltinių paieškai neskiriantis masinių informavimo priemonių produkcijos vartotojas“, – sutikime, kad tai neretas tipas Vakaruose. O dauguma 1941-ųjų, kaip ir 1948-ųjų (kaip mano senelė ir mama), kaip ir kitų metų tremtinių tikėjo Dievą, o televizoriumi niekas netikėjo, nes jo tiesiog nebuvo. Nepaisant manipuliavimo juo galimybės (akivaizdu, kad sekuliarizuotuose Vakaruose jau vien dėl paprastai antireligiškai orientuotos žiniasklaidos ši galimybė yra daug kartų mažesnė nei, pavyzdžiui, islamo kraštuose), religingas žmogus disponuoja ypatingo pobūdžio informacija. Mano oponentas savo straipsnį pradėjo minėdamas fizikus. Vienas didžiausių iš jų, Galileo Galilėjus, sakė, kad Biblija moko ne to, kaip dangus padarytas, bet to, kaip patekti į dangų. „Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9–10). Religinė sąmonė tai skaito ir lygina nacionalsocialistinį, komunistinį ir liberalųjį projektus. Ir daro išvadas. Ir dėkoja Dievui, kad apsaugojo nuo pagundos įžvelgti tokią siurrealistinę glindą kaip Breivikas turint kažkokį Europos atgimimo požymį, o Maskvoje siemkas gliaudantį sotų „kovotoją už demokratiją“ laikyti Rusijos ateitimi.

Edžiui Kriaučiūnui atrodo, kad aš kažką painioju. „Gal palikime šiam žodžiui žinomą ir aiškią prasmę“, – rašo jis apie laisvę. Bet man, kaip krikščioniui, dėl laisvės viskas aišku. Laisvė krikščioniui pirmiausia yra laisvė nuo nuodėmės. Laisvė yra laisvė pasirinkti gėrį (arba blogį, savaime suprantama). Bet jei galiu rinktis tik tarp blogio ir blogio – tai nėra laisvė. Ką turiu pasirinkti – Obamos siūlomą sveikatos draudimą neturtingiesiems su abortais ar egzistuojantį socialinį neteisingumą? O ką mano oponentas man pasiūlytų? Ne, ne aš kažką painioju, bet viskas supainiota. Krikščioniui, – aišku, jei jis elgiasi atsakingai, – atiduoti savo balsą „demokratiniuose“ rinkimuose dažnai būna visiškai neįmanoma. Bet apie tai jau rašiau kitoje vietoje.

P. S. Džiaugiuosi, kad oponento tekste atsirado vieta, kur mūsų nuomonės sutampa. Tai Garliavos istorija. Dėl to niekur viešai nestojau nei į vieną, nei į kitą pusę. „Iš viešai pateikiamos informacijos jokio padoraus vertinimo atlikti neįmanoma, aišku tik tai, kad veikia ne buitiniai, o kriminaliniai nusikaltėliai…“ Visai kaip Sirijoje. Tą patį galima pasakyti apie atominę elektrinę. Reikėtų referendumo.