Barokinės bažnytinės procesijos

ALEKSANDRA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

Liepa Griciūtė-Šverebienė. XVII–XVIII a. bažnytinės procesijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. 364 p.

„Savo naratyviu vaizdingumu, puošnumu bei ritualais bažnytinės procesijos buvo viena populiariausių pamaldumo formų. Be ypatingomis progomis rengiamų bei kasmetinių eisenų, jos dar vykdavo ir kiekvieną sekmadienį. Tad bažnytinės procesijos buvo neatskiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenės gyvenimo dalis, atspindinti to meto visuomenės pasaulėžiūrą. Dėl savo dažnumo jos yra ir savotiškas kasdienio gyvenimo atspindys.“

Šiais žodžiais Liepa Griciūtė-Šverebienė pradeda knygą, kuri tapo pirmąja Lietuvoje istorijos (taip pat ir dailės istorijos) monografija, skirta LDK baroko epochos bažnytinėms procesijoms. Ši turtinga baroko tradicija, XIX a. žymiai pakitusi, bet vis dar aktyvi ir gyvybinga, po XX a. pervartų atrodė jau negrįžtamai ištirpusi užmarštyje. Bažnytines procesijas, dažniausiai bendro pobūdžio studijose, yra nagrinėję įvairūs užsienio tyrinėtojai. Negalima teigti, kad procesijų temą ignoravo ir Lietuvos istorikai. Iki L. Griciūtės-Šverebienės disertacijos (2008) ir jos pagrindu parengtos monografijos apie bažnytinės procesijas plačiau buvo rašę Motiejus Valančius, Juozas Vaišnora, Marija Matušakaitė (šios autorės monografija apie nešiojamus altorėlius tapo pirmąja Lietuvoje knyga, skirta procesijų atributų analizei (Nešiojami altorėliai Lietuvoje, V.: Ardor, 2005). Straipsniuose ir knygose kai kurių bažnytinių procesijų programas ir reikmenis analizavo Rūta Janonienė, Dalia Klajumienė. Dalia Vasiliūnienė išsamiai tai aptarė monografijoje apie Žemaičių Kalvariją (Žemaičių Kalvarija. Piligriminio centro istorija ir dailė XVII–XIX a., V.: Aidai, 2010). Skirmantė Smilingytė-Žeimienė publikavo XX a. procesijų ir jų dalyvių fotografijas ir analizavo vėlyvąją ikonografinę medžiagą (Lietuvos bažnyčių dailė. XX amžiaus I pusė, V.: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009). Nemažai istorikų, menotyrininkų, paveldosaugininkų nuolat paskelbia naujos šaltinių informacijos apie pamaldžiųjų kelionių programas, muziką ar atributus. Tačiau iki L. Griciūtės-Šverebienės tyrimų nė vienam lietuvių autoriui bažnytinė procesija ir jos atributai netapdavo pagrindiniu, savaime svarbiu ir griežtai chronologiškai apibrėžtu tyrimo objektu. Jos knyga aprėpia visų tipų barokines maldingąsias eisenas (atsiribojama tik nuo laidotuvių procesijų su jų specifiniais reikmenimis ir papročiais).

Tradicinės procesijos – Bažnyčios reglamentuotas, šimtmečiais kartojamas ritualas, kiekvienąkart sudabartinantis tą patį simbolinį turinį. Iki šiol Lietuvoje stinga konceptualių teorinių darbų, parašytų kultūros antropologijos požiūriu, kurie analizuotų procesijos kaip ritualinio reiškinio specifiką. O ją nulemia keletas aplinkybių, ypač maldingosios eisenos laikinumas, netvarumas laike ir daugialypė prigimtis. Bažnytinė procesija tuo pat metu turi ir pasaulietinio parateatrinio, ir sakralaus paraliturginio reiškinio savybių. Tai tiek materiali, tiek simbolinė tikėjimo prezentacija. Antai barokinių maldingųjų kelionių išlaidų sąrašuose lygia greta tilpdavo įrašai apie naujų vėliavų bei būgnų įsigijimą ir apie mėsą su alumi žygio dalyviams pastiprinti. Svarbūs sudėtiniai procesijos elementai ypač sunkiai užfiksuojami ir apibūdinami: erdvėje pasklindanti mirganti žvakių ar deglų šviesa, giesmių ir instrumentų garsai, pavieniai ir grupiniai simboliniai judesiai, smilkalų ir augalų kvapai. Minėti procesijos elementai, būdami jungtinio ansamblio dalys, ir kiti reikmenys įtaigiai atlikdavo savo paskirtį. Deja, net naudojantis šiuolaikinėmis medijomis neįmanoma užfiksuoti ritualo visumos.

XVII–XVIII a. LDK procesijų paveldas taip ir liko įamžintas atskirais dėmenimis. Rašytiniai šaltiniai leidžia nustatyti kai kuriose kelionėse dalyvavusių žmonių skaičių, yra tekstų apie ekstraordinarinėms procesijoms pastatytus triumfo vartus ir ceremonijas. Rašytinės žinios apibūdina vienas skirtingu laiku ir įvairiose vietose vykusias procesijas, o išlikę jų atributai byloja apie kitas. L. Griciūtės-Šverebienės monografija svarbi tuo, kad joje iš pavienių išlikusių fragmentų sudėliojant bendrą reiškinio mozaiką atlikta bažnytinės procesijos, neatskiriamo LDK barokinės gyvensenos ritualo, visuotinė rekonstrukcija.

Monografija išvien pagrįsta archyviniais šaltiniais, dauguma informacijos publikuojama pirmą kartą. Istorikė ir dailėtyrininkė tyrinėjo XVII–XVIII a. Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų inventorius Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos archyvuose. Apie XVIII a. procesijas žinių rasta ir laikraščiuose. Vizualusis XVII–XVIII a. eisenų paveldas labai menkai išliko, todėl autorė, papildydama procesijų reikmenų tyrimą, iš įvairių dokumentų įtraukė šių atributų aprašus.

Pirmoje L.Griciūtės-Šverebienės knygos dalyje susistemintos istorinės žinios apie bažnytinių procesijų tradicijas Europoje ir jų atsiradimą Lietuvoje. Pradiniame evangelizacijos etape, XIV–XV a., itin svarbus vaidmuo skatinant procesijų tradiciją teko vienuolijoms. Naratyviu vaizdingumu procesijos XVI a. tapo viena populiariausių katalikybės įtvirtinimo priemonių, turėjusių kontrreformacinį aspektą. XVII–XVIII a. prasidėjo barokinių procesijų klestėjimo laikas.

Antrojoje knygos dalyje vizualiniu aspektu apibūdinamos skirtingų tipų eisenos: liturginės (kasmetinių liturginių švenčių ir sekmadieninių procesijų aplink bažnyčias), ypatingosios arba ekstraordinarinės (maldavimų ir padėkos už Dievo suteiktas malones, šventųjų pagerbimo, maloningųjų paveikslų ir skulptūrų pagerbimo) procesijos, taip pat tos, kuriomis prasidėdavo ir baigdavosi vyskupijos ar parapijos renginiai. Autorė analizuoja šių procesijų maršrutus, intencijas, tvarką. Daugelis aprašymų ir apibendrinimų tikriausiai bus naudingi ne tik paveldosaugininkams, bet ir etnologams, sociologams, liaudies papročių tyrinėtojams. Pavyzdžiui, knygoje aptariami procesijų vėliavų pavadinimai, jų tipai ir nešimo eisenoje būdai (p. 88–89). Pagal buvusių vėliavų skaičių sudaromi ypač populiarių šventųjų globėjų vardų sąrašai ir palyginami su šių vardų paplitimu XVII– XVIII a. visuomenėje (p. 175). Nemažai dėmesio skiriama procesijoms, kurios nuolat vykdavo barokinio Vilniaus gatvėmis. Jas rengdavo Katedra, vienuolijos, parapijos, brolijos. Išsiskyrė XVII a. pirmosios pusės Vilniaus jėzuitų akademijos organizuojamos Dievo Kūno šventės su triumfo vežimais, programa ir teatriniu apipavidalinimu jos gerokai skyrėsi nuo eilinių parapijų procesijų. Brolijų įtaka baroko epochos bažnytinėms procesijoms buvo ypač svarbi; knygoje pateikiama naujos istorinės medžiagos apie LDK veikusias brolijas.

Atskira procesijų grupė buvo kelionės į stebuklais garsėjusias LDK vietas.

L. Griciūtės-Šverebienės surinkta ir susisteminta medžiaga žymiai sukonkretina žinias apie maldingąsias keliones, suteikia joms apčiuopiamą, kone regimą pavidalą. Sužinome, kiek, pavyzdžiui, kainuodavo muzika, nakvynė parapijos kelionės metu, kiek pakelės miestelių parapijos išleisdavo sutikdamos kitos parapijos keliauninkus. Įspūdinga įsivaizduoti, kaip visa XVII ar XVIII a. miestelio parapija traukia į Šiluvą ar Žemaičių Kalvariją. Su garsia muzika ir trenksmais prieidavo pakelės miestelį, o ten piligrimų pasitikti išeidavo kone visi jo gyventojai su klebonu, nešini kryžiumi, vėliavomis ir būgnais. Abi pusės iškilmingai pasisveikindavo, ir procesija žygiuodavo toliau. Kuo daugiau iškilmės, triukšmo, tuo daugiau garbės. Autorė nurodo, kad Žemaitijoje įsigalėjusį paprotį šaudyti ne tik per ypatingąsias, bet ir per visas kitas procesijas liudija kasmetinės brolijų išlaidos apsirūpinant paraku. Šis paprotys buvo toks gajus, kad tvėrė net iki XIX a. vidurio. 1863 m. vidaus reikalų ministras išleido draudimą šaudyti Velykų rytą ir kitomis progomis (p. 84–85). Šios ir kitų procesijų analizė padeda atrasti ir suprasti ilgainiui įsigalėjusių liaudiškų papročių ištakas.

Šaudymo, parapijų bendravimo papročiai ir daug kitų antraeilių žmonių elgsenos, laikysenos ir vizualiosios reprezentacijos niuansų liaudiškas LDK parapijų procesijas skiria nuo lokalinių kitų Vidurio ir ypač Vakarų Europos vietovių tradicijų. Šios religinės saviraiškos detalės praneša apie europinio ir vietinio prado santykį barokinėje LDK mentaliteto sanklodoje. Mūsų kultūros istorijai kol kas stinga tokio pobūdžio žinių apie barokinę Lietuvą, todėl ši monografija gerokai jas papildys. Pavyzdžiui, L. Griciūtė-Šverebienė išsamiai išnagrinėjo jėzuitų propaguotos idėjos apie tikėjimo gynėją, Miles Christianus, išgyvenimą ir sklaidą LDK procesijose (p. 93).

Monografija į kultūros apyvartą įvedė daugybę nepublikuotos informacijos. Joje sušvyti žavios įdomybės, gaiviai nuspalvinančios sustabarėjusius akademinius praeities vaizdinius, išryškėja ir tikrai reikšmingų įžvalgų kontūrai. Didelė medžiagos dalis yra susisteminta knygos gale pateiktose išsamiose lentelėse, pristatančiose XVII ir XVIII a. procesijų atributus (kryžius, vėliavas, altorėlius, baldakimus, maršalkos lazdas, būgnus).

Knygoje žymiai papildyta ankstesnių autorių skelbta informacija apie nešiojamus paveikslus ir altorėlius bei jų gerbimą: L. Griciūtė-Šverebienė daug dėmesio skyrė procesijų altorėlių funkcionavimui, pavyzdžiui, faktams, kad ant jų būdavo tvirtinami ne tik aptaisai bei žvakidės, bet ir pakabinami relikvijoriai su šventųjų relikvijomis, votai, varpeliai. Taip altorėlis, paprastai pakartojantis bažnyčios altoriuose pagerbiamus šventųjų atvaizdus, procesijos metu tapdavo stacionaraus altoriaus atitikmeniu, simboliškai perimdamas jo paskirtį ir galias. Ši medžiaga ne tik padeda rekonstruoti procesijų reiškinį, bet ir įvairiais atžvilgiais papildo LDK kasdienio gyvenimo istorijos studijas ir dailės istorijos žinias. Tuo vertingi ir knygos priedai – Jūratės Baronienės išversti proginių procesijų aprašymai ir trijų augustinų ordino palaimintųjų įvedimo į Vilniaus augustinų bažnyčią iškilmių aprašas.

Ypač svarbi knygos dalis yra studija apie LDK bažnytines vėliavas: tipus, siužetus, spalvas, naudotų audinių istorinius pavadinimus. Pavienės bažnytinės vėliavos anksčiau buvo aprašytos kai kuriose kitų autorių publikacijose, pavyzdžiui, knygose „Lietuvos sakralinė dailė“, tačiau tai nesudarė visapusiško vaizdo. Iš užsienio autorių tyrimų žinodami apie procesijos atributų, taip pat ir vėliavų, kilmę ir simbolines funkcijas, vis dėlto stokojome sistemiško šios medžiagos pristatymo lietuvių literatūroje. Hansas Beltingas, kurio knygos padarė didelę įtaką formuojantis dabartinei mūsų dailės istorijos tyrimų metodologijai, rašė apie romėnų kariuomenės ir karo lauko ženklų įtaką formuojantis bizantinei procesijų tradicijai (Zeichen und Kreuz als Bildstander. Bild und Kult. Eine Geschichte des Bildes vor dem Zeitalter der Kunst, Munchen: C. H. Beck, 1991, p. 122– 125). Jam labiausiai rūpėjo krikščioniškas šventojo atvaizdas, todėl akcentavo procesijos kaip tikinčiųjų karo žygio sampratą ir romėnų imperatoriaus portreto, kurį vėliau pakeitė Kristaus atvaizdas, simbolinį vaidmenį procesijoje. Romėnų kariai į mūšį žygiuodavo iškėlę savo viešpaties atvaizdą, jo įgaliotinio vado vedami, su karo lauko ženklais ir pulkų vėliavomis. Daugiau kaip po tūkstančio metų, klebonui vadovaujant, su kryžiumi ir procesijų vėliavomis bei žvaigždėmis į tikėjimo liudijimo žygius traukė parapijų tikintieji, troškę iškovoti Viešpaties šlovę ir išganymą.

H. Beltingas procesijos vėliavą nurodė kaip kovojančios Bažnyčios ir Kristaus pergalės simbolį, tačiau vėliavų tradicijos perkėlimą į katalikų bažnytines procesijas paminėjo tik kaip faktą. L. Griciūtė-Šverebienė surinko skurdžiai išlikusią informaciją apie barokines LDK bažnyčių vėliavas ir rekonstravo šio paveldo vaizdą. Ji atrado naujų dalykų apie vėliavų siuvimo, marginimo, atnaujinimo praktikas (p. 93–103). Išsiskiriantis istorijos aspektas, kurį atskleidė knygos autorė, yra ne tik tikrų karinių vėliavų pritaikymas LDK bažnytinėms procesijoms, bet ir bažnytinių vėliavų naudojimas kariuomenėje (p. 94).

Monografijoje gauname konkrečius atsakymus į pagrindinius klausimus apie LDK baroko procesijas: kas, kada, kaip jas rengė, kaip jos būdavo apipavidalintos, kokias intencijas išreiškė, kokį pamaldumo pobūdį atitiko ir kokiais savitais vietiniais atspalviais ši katalikiškosios Europos tradicija pasipildė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Autorės rekonstruotoji „mozaika“ yra visiškai ir nuosekliai faktografinė. Skirtingai nuo nemažos dalies kultūros ir dailės istorikų, L. Griciūtė-Šverebienė, atsižvelgdama į tai, kad patikimai išlikusi informacija yra fragmentiška ir netolygi, surastus faktus ir archyvinius duomenis vengė interpretuoti. Ji jų nekomentavo, jeigu tik įžvelgė galimybę to išvengti, o apibendrinimus ir išvadas pateikė labai atsargiai, matyt, siekdama, kad susisteminta dokumentinė medžiaga pati būtų iškalbinga.

Būtent dėl dokumentiškumo pasakojimas atrodo tikslus, patikimas, o skaitytojas gali įsivaizduoti, įsijausti ir priartėti. Medžiaga pateikiama santūriu akademiniu tonu, tačiau procesijas lydinčios emocijos ir tikėjimo išgyvenimai lyg savaime ištrykšta per dalykišką aprašymų paviršių. Tais retais atvejais, kai autorė įterpia savo įžvalgas, jos yra nebanalios. „Procesijos buvo nuolatinė tos epochos žmonių būsena“; „Procesijoje šventasis pagerbiamas visų pirma kaip Valdovas, Karalius“ (p. 65) – tokios įžvalgos iš tiesų tampa raktu, atveriančiu daugelį XVII–XVIII a. sakralinės kultūros reiškinių.

Atkakliai laikydamasi nuostatos kuo mažiau komentuoti ir interpretuoti šaltinių duomenis, autorė net pernelyg apsiribojo. L. Griciūtės-Šverebienės knygos tekstas, nors papildytas ir pataisytas, tebeskamba neryžtingu „disertaciniu“ tonu. Tačiau joje pateikta tikrai daug faktų ir įžvalgų, būsiančių naudingų istorikams, Bažnyčios, literatūros, dailės, kultūros istorijos specialistams. Plačiai aprėpiama ir neetninių Lietuvos žemių medžiaga, todėl ši knyga prašosi kuo greičiau išverčiama į kitas kalbas, kad taptų prieinama kaimyninių šalių mokslininkams.