Apie tuščią laukimą

AISTĖ PILKAUSKAITĖ

Kazys neturi darbo. Jis kiauras dienas sėdi vieno kambario bute; jo erdvę apriboja šešių kvadratų kambarys, vonia išbyrėjusiomis plytelėmis, tualetas, kuriame nenusileidžia vanduo, virtuvė su tuščiu šaldytuvu ir balkonas į Lukšio gatvę. Jis retsykiais nueina iki spaudos kiosko ir nusiperka cigarečių. Arba iki IKI nusipirkt išgerti. Iš pradžių jis kiekvienąkart atsistodavo prie tos pačios kasos, o po poros savaičių kasininkė jau smagiai sukikendavo pamačiusi jo murziną ranką, laikančią ką nors, kam taikoma akcija. Supratęs, kad jį pažįsta, Kazys pradėjo naudotis savitarna.

Kaip atsirado visata, Kazys nežinojo. Kazys taip pat nežinojo, kaip jame atsirado antivisata. Ji nebuvo nei juoda, nei baisi, ji tiesiog plėtėsi užimdama vis daugiau vietos. Iš ko ji buvo padaryta, Kazys taip pat nežinojo; vis spėliojo, kad tai turėtų būti antimaterialu, kažkas nepaaiškinama. Ji pamažu traukė Kazį į save versdama jį nykti, jis net susapnavo, kad atsibudo be galūnių, visos jos buvo įtrauktos į ne-šį-pasaulį, jis negalėjo išlipti iš lovos, o jo nugaroje buvo įstrigęs vaisius.

Ši nesuprantama trauka atvėrė nepaprastą tuštumą. Kazys vis mėgino save lopyti Tarkovskiu, Duncanu, degtine, atsitiktiniais sugėrovais, jų išgalvotomis istorijomis. Jis mėgino šaukti, muštis, įsimylėti, mylėtis, sportuoti, sveikai gyventi. Jis net buvo pasiryžęs šokti nuo Aleksoto tilto. Bet, atsistojęs prie neoninio šviestuvo, pagalvojo, kad jei taip šokti, tai tik San Fransiske, o jis baisiai toli.

Kazys prisiminė, kaip paauglystėje buvo įsitikinęs, kad po Aleksoto tiltu laikas sustoja ir Nemunas teka prieš savo paties srovę. Dabar jis sėdėjo ant akmenų sunėręs rankas ir nežinia ko laukė. Po dešimties minučių pasijuto kvailai ir nuėjo namo. Balkone prisidegė cigaretę iš rudo „Kento“ pakelio ir toliau kažko laukė. „Kentą“ jis pirko, nes manė šiandien žudysiąsis, dėl to nebuvo prasmės taupyti. Į greta esantį balkoną išėjo pagyvenęs vyras ir taip pat prisidegė cigaretę pavydžiai žvilgteldamas į brangų pakelį. Kaimynas rūkė kontrabandinę „Fiestą“. Kazys laukė, kol šis prabils, o jis tylėjo.

Gyvenimas yra laukimas. Tu stovi eilėje prie nieko ir nekantriai trypčioji. Galop nieko neįvyksta. Jautiesi iškruštas gyvenimo, bet pamatai kitą besirikiuojančią eilę ir stoji į jos galą. Jis apie tai parašė porai senų bičiulių. Vienas pasakė, kad stovėjimas eilėje nieko nelaukiant yra nušvitimas ir Kazys turi nustoti laukti. Kitas pasiūlė alaus.

Vyrai susėdo Kalniečių parke. Kalbėti pradėjo po ketvirtos skardinės. Pokalbis buvo kiek kvailas, daugiausiai apie nedarbą, senukais dvokiančius troleibusus ir besikartojančią muziką „Akropoly“. Tik kai Kazys išgirdo apie „Norfoj“ ištuštintas alkoholio lentynas prieš Kalėdas, jis pravirko taip, kaip nedarė nuo vaikystės. Senas draugas jį guodė, kad dar bus to akcinio kahoro, dar ateis ir kitos Kalėdos. O Kazys girdėjo tik žodį „tuščios“, nors tai tebuvo lentynos. Juk taip nutinka, kai baisiai nori ką nors išgirsti. Jis jau kurį laiką negalėjo nustot galvoti apie tai, kas yra tabula rasa. Jis verkė, nes tabula rasa neegzistuoja, tai tėra utopija, nes yra tik kažkas, kas jį valgo iš vidaus, kažkas tuščia, bet destruktyvu. Destruktyvu kaip vaikystėj turėti pašaipūs draugai ir niekad nepaguodžianti motina; destruktyvu kaip seksas su nepažįstama mergina per kažkokį gimtadienį; destruktyvu kaip draugas, laikantis revolverį rankoje; destruktyvu kaip sutrupėjusios vonios plytelės ir kraujuota marškinių rankovė; destruktyvu kaip užrašai ant cigarečių pakelių; destruktyvu kaip jo mintys, destruktyvu kaip gyvenimas.

Kazys vis dar neturi darbo. Jis vis dar kiauras dienas sėdi vieno kambario bute; jo erdvę apriboja šešių kvadratų kambarys, vonia išbyrėjusiomis plytelėmis, tualetas, kuriame nenusileidžia vanduo, virtuvė su tuščiu šaldytuvu ir balkonas į Lukšio gatvę. Jis vis dar retsykiais nueina iki spaudos kiosko ir nusiperka cigarečių. Arba iki IKI nusipirkt išgerti. Kazio gyvenimas yra dužena to, ką kažkas vadina degradacija. Nors tam, kad degraduotum, reikia turėti atskaitos tašką. Todėl tai tėra dužena.

Kazys sapnavo, kad sėdi krentančiame lėktuve, sapnuoja iki dabar. Lėktuvas niekad nenukrenta ir jam belieka laukti smūgio. Šalia sėdintis vyras laukia jį gelbstinčio dievo piršto. Bet jie visą laiką tik laukia.