Pasaulis per didelis man tilpti

KĘSTUTIS NAVAKAS

Nežinau, kodėl išėjau į miestą. Šiandien viskas čia statiška ir pakrypę į dešinę – varpinė, kepyklėlė, spalvotom skiautėm apšaudytas skelbimų stulpas, – nors praeitąsyk aiškiai mačiau visa tai švelniai siūbuojant. Vos pastebimai, bet.

Kažkur trinkteli durys, aišku, dešinėje, ir man kiek neramu, atrodo, jog pro jas kažkas išėjo ir dabar seks įkandin, pūsdamas įkaitintą garą man į pėdsakus. Pro duris visada išeina žmonės, nežinau, ką jie nešasi, todėl nesugebu suvokti, kuo jie gyvena. Kartais matau, kas jų rankose, ir tada man dar sunkiau, nes nežinau, į kokius kontekstus paklius tie daiktai, bus atsitiktiniai ar ilgaamžiai, ilgainiui pradėsiantys tiems žmonėms ką nors reikšti.

Nors šios minties reversas man kužda, kad ką nors reiškia tik praradimas, įgavimas niekada nereiškia nieko. Tai įrodė ir kažkokie mokslininkai, skaičiau, jie ten sako, kad pametę pinigą mes visada labiau kremtamės, nei džiaugiamės jį radę.

Mėgstu skaityti. Knygos neagresyvios, jos paklusniai tylės, kol pirštu mostelsi jų puslapiais ir pasakysi: kalbėkit. Tada kalbės, bet ramiai, vos girdimai, o jei kokiam sakiniui pernelyg knietės paveikti tavo sąmonę, užteks jį perskaityti iš kito galo ir jis pasitrauks, subyrėdamas į jau nieko nebereiškiančias raides. Raidė – klusniausia žmogaus prisijaukinta esybė, ji paklusnesnė už šunį.

Michele Clement. Jausminga dama

Žmonės prie stalelių geria kavą, dešinėje, jau minėjau. Norėčiau ir aš, atsisėsčiau, šnerves kava pasiektų anksčiau negu lūpas, nes kvapo greitis didesnis nei skonio, kaip šviesos nei garso, tačiau tai būtų taip apgailėtinai banalu, ypač šiandien, kai iš ryto į galvą buvo atėjusi tokia puiki ir visiškai netikėta mintis. Nežinau kokia, mintis stengiuosi kuo greičiau pamiršti. Visgi norėčiau prisėsti prie stalelio, šalia tų žmonių, jie man nepavojingi, jie nežiūrėtų man į akis, nes kai sėdi vienas prie kavos puodelio, niekad nežiūri kitam žmogui į akis, tačiau tai banalu, banalybė yra viena mirties formų, o aš dar noriu kiek pagyventi ir įsitikinti, kad nevertėjo. Be to, kavinė dešinėje, o dešinė mane jau ima nervinti.

Nežinau, kur einu, jei žinočiau, bijočiau to kelio galo. Nueini – ir kas tada? Riba, nuo kurios paskui tektų apgailėtinai grįžti, kaip kokiai sumuštai kariuomenei, pakeliui mėtančiai nespėtą panaudoti amuniciją. Jaučiu, kad tas pasiektas kelionės tikslas mane vytųsi, norėdamas pribaigti, atimti viską, kas man dar yra likę, mainais pasiūlydamas tai, ko neturiu ir niekad nenorėjau turėti.

Perku ledų iš kažkaip keistai nupieštos kioskininkės. Ji netikra, ją tik nupiešė, ji falsifikatas, o suklastoti žmonės, su kuriais tenka turėti trumpų reikalų, man atrodo patys patikimiausi. Jie niekada nesiteiraus, kaip aš gyvenu, paduos, ko prašau, ir toliau skaitys žurnalą, kuriame rašoma, kad šuns burna du šimtus kartų švaresnė už žmogaus ir kad čiaudėjant žmogaus širdis sustoja.

Mėgstu valgyti ledus. Man nesvarbu – braškiniai ar vaniliniai, nesvarbu, kad jų sudėtyje tik vanduo, pieno milteliai, cukrus ir pustuzinis E, man svarbu, kad jie šalti. Aš valgau tik šaltį, nes šaltis substancialus.

Nupieštos kioskininkės akys žvelgia į savo pačių vidų, ne į išorę, kaip viename Rilkės tekste, ir tai man dar labiau patinka, nes veikiausiai ji įsimylėjusi ir aš jai esu nesvarbus ir nematomas. Veikiausiai ji myli tokį patį falsifikatą kaip ji, veikiausiai jų gyvenime nebus nė vienos autentiškos sekundės, tačiau numanomas jų likimas man mažiausiai rūpi. Gražu, kad ji myli, bet tik kaip idėja, kaip realybė – ne.

O ką gi aš myliu? Qu’aimes-tu donc, extraordinaire étranger? Nežinau, ar kada nors esu apie tai galvojęs, jei pradėčiau galvoti, myliu ar ne, tai jau nebūtų meilė, nebūtų ir mąstymas, būtų ta pati banalybės mūša į kaukolės skliautą. Turbūt myliu šitą šaltį savo burnoje, sustingdantį net žodžius ir priverčiantį prisiminti, kad esu gyvas. Net kai būnu miręs. Taip, turbūt tai ir yra netiesioginė mano meilės forma, tik atvirkščia, nes įprastinė priverčia pamiršti, kad ne tik mylim, bet dar ir gyvenam.

Kadaise galėjau su Baudelaire’u atsakyti: J’aime les nuages… les nuages qui passent… là-bas… là-bas… les merveilleux nuages! Galbūt mylėjau tuos nuostabius debesis, tas praplaukiančias ežerų emanacijas, šiaip ar taip, buvau jiems neabejingas ir jie padėdavo man pamiršti, kad gyvenu. Jie perskaitydavo mane kaip sakinį iš kitos pusės ir aš tapdavau raide, tarpu tarp dviejų raidžių, tarpais tarp visų. Ertme, šuliniu, kuriame atsispindėdavo virš manęs praplaukiantis Niekas.

Tačiau dabar jie sau plaukia, aš einu gatve, miestas pakrypęs į dešinę ir aš tai pastebiu. Kai mylėjau debesis, nepastebėdavau, vadinasi, jau nebe. Nieko nemyliu, turbūt jau nieko. Ir tai – mano laimė, tik atvirkščia.

Praeivis klausia, kiek valandų. Atsakau, kad pusė penkių. Į kvailus klausimus visada atsakau: pusė penkių. Be to, man tai gražiai skamba, daug gražiau nei koks aštuoniolika trisdešimt septynios. Toksai atsakymas man jau kvepėtų Kafka, o Kafka, nors jį mėgstu, man panašus į kažkokią spyną, kurią neaiškios tarnybos visada užrakina nakčiai.

Einu pagulėti ant grindinio. Tai ramina ir nuteikia apmąstymams, pralekiantiems sąmone lyg senas, subraižytas, nespalvotas kinas. Paguliu, kol sulaukiu titrų, užrašo The End, stojuosi ir einu toliau. Gulėti visada renkuosi gatvelę, kuria nevažiuoja automobiliai, o reti praeiviai tokiose gatvelėse dažniausiai būna baikštūs, prislopinti ir į vos girdimus jų pasipiktinimo šūksnius galėčiau nereaguoti, net jei tokių išgirsčiau. Šiandien čia visiškai tuščia, tik atsitiktinis šuo prabėga, pražiojęs savo itin švarią burną. Pagalvoju, kad net šitas šuo veikiausiai yra pakliuvęs į mažiausiai keturias kokių nors žmonių nuotraukas, tiesiog prabėgdamas. Štai netyčia prabėgi ir tampi ikonografija, kuri tave neabejotinai pergyvens.

Kai dar mėgdavau ką nors prisiminti, sėdėti prie lango ir žvelgti ne kas už stiklo, o kas už manęs, vienas dažniausiai iškylančių prisiminimų buvo, kaip sykį nuėjau į paupį, jau niaukėsi, gamta iš akvarelės pamažu virto grafika, bet buvo karšta, todėl atsisegiau dar vieną marškinių sagą, ir staiga, man visai netikėtai, tarsi koks kamuolinis žaibas būtų trenkęs man į kaktą, taip netikėtai, kad sekundei sustojo širdis, lyg čiaudint, staiga… Tiesą sakant, dabar nebenoriu gaivinti šio prisiminimo, išberti jo pelenus iš urnos, kaip ir kitų, visų visų kitų. Kadaise mėgdavau prisiminimus, kaip vaikas mėgsta, kai jam paskaito knygelę. Ilgainiui pastebėjau, kad jie vis tie patys, suvartoti, nušiurę ir paliegę, suklastoti mano interpretacijų ir korektūrų. Per daugybę metų aš juos sunaudojau ir perdirbau, paversdamas nuodingomis dulkėmis. Aš juos suklastojau, paskui jie ėmė klastoti mane, ir jei nebūtų pavykę to nutraukti, veikiausiai dabar gyvenčiau su ana ledų pardavėja, nes būčiau tiesioginis jos atspindys. Man keista, kad vos netapau atspindžiu. Atspindžiai man patinka, bet tik kaip idėja, kaip realybė – ne.

Na štai, jau kaupiasi lietus. Jis visada nukerta svarbias mintis, priversdamas imtis gynybinių taktikų. Man tai nesvarbu, aš pats nutraukiu savo mintis, be jokios stichijų įtakos, kartais net galvoju, kad mano mintys daro įtaką stichijoms, todėl svarbu jas laiku nutraukti. Bet labai gera suvokus, kad šiuo metu, būtent šią įspūdingą minutę, ir visi kiti žmonės liovėsi galvoję, ką galvojo, ir ėmėsi kasti apkasus. Visi vienu metu! Tai iš tiesų triumfas, gaila, kad Leni Riefenstahl mokėjo filmuoti tik išorinius procesus, vidinių – ne.

Einu namo, dešinioji gatvės pusė man jau iš kairės, tai šiek tiek įrodo, kad pasaulis priklauso ir nuo manęs, nes miestas, štai, jau pasviręs į kairę, žmonių prie kavinės staliukų nebėra, niekas nenori, kad jam lytų į kavą. Mielai sėdėčiau lietuje ir gerčiau tą kavą, man patiktų, kad į ją lyja, žinočiau, kad lyja iš mano kadaise šitaip mylėtų merveilleux nuages, gal trumpam, nors sekundei, pajusčiau anos meilės skonį, atskiestą kava, gal toje sekundėje blyksteltų nors viena anų sekundžių. Bet veikiausiai tik sušlapčiau ir tiek. Arba – dar blogiau – tos meilės skonį iš tikrųjų pajusčiau.

Einu namo. Namai yra vienintelis objektas, kur eiti saugu. Nes tas kelias neturi pabaigos, į namus tu niekad iki galo nenueisi, kiek tūkstančių kartų juose besilankytum. Tuo namai man patinka, todėl iš visų pasaulio vietų dažniausiai lankausi juose.

Temsta, ant grindinio mėtosi kažkieno pamestas pinigas. Bet aš nenoriu rasti pinigo, man geriau būtų jį pamesti, tai stipresnė emocija. Už vitrinų stiklų, niekieno nelankomose parduotuvėse, kabo niekieno nedėvimi drabužiai. Šis beprasmybės akivaizdumas man irgi atrodo kiek banalus, bet šį kartą banalybė guodžia, nes kartais guodžia ir mirtis.

Tąsyk paupy… Buvo karšta, labai norėjau gerti. Šitiek vandens prieš akis, bet nejaugi gersi iš upės. Prisiminiau namuose ant stalelio paliktą stiklinę vandens. Nueiti ir atsigerti buvo per toli. Tad paėmiau tą stiklinę ir išpyliau į upę. Ir mano vanduo išsyk prarado savo kontekstą, lokaciją, tūrį, formą, kurią buvo įgavęs supiltas į stiklinę, galimybę malšinti troškulį, galimybę laukti toliau, jei gerti dar nenorėčiau. Prarado viską, jo neliko. O juk tai tas pats vanduo! Tačiau upė buvo per didelė jam tilpti.

Tada apėmė toks neapsakomas siaubas, atrodė, net dulkės klykia mano drabužių siūlėse. Turėjo praeiti daug metų, kol nusiraminau, ir dabar žvelgdamas į lietų galiu tik jį ir matyti. Ir pasakyti tik tiek: lyja.