Pakalbėkim apie postmodernųjį teatrą

MARIUS PLEČKAITIS

Jerzy Grotowski. Skurdžiojo teatro link. Iš anglų k. vertė Aivaras Mockus. V.: Apostrofa, 2011. 184 p.

Galvojate apie teatrą par excellence? Manote, kad Gintaras Varnas – dar nebaigtinis kultūrinės evoliucijos produktas? Tuomet čiupkite Jerzy Grotowskio „Skurdžiojo teatro link“ – serijos „Teatro tekstų biblioteka“ knygelę.

Jerzy Grotowskis – ne per daug kam Lietuvoje girdėtas hipiškos išvaizdos teatro reformatorius iš Lenkijos (1933–1999). Knygoje, iš esmės sudarytoje italų teatrininko Eugenio Barbos (įžanga – žymiojo Peterio Brooko), įvairiomis perspektyvomis ir variantais aprašomas Grotowskio teatro fenomenas, jo teatro-laboratorijos esmė ir siekiai. Čia yra lenko interviu, straipsnių, spektaklių nuotraukų, mokomųjų piešinių…

Skurdusis teatras – tai toks teatras, kuriame vietos nelieka niekam nereikalingam, kuriame veikia tik itin griežtai parengti aktoriai ir žiūrovai. Tiesa, pastarieji čia irgi nėra tipiniai. Pirminė visa ko sanglauda ir neatskyrimas skurdžiajame teatre yra viena esmių.

Itin akcentuojamas ir raumenų atpalaidavimas – vėliau stiprinimas, balso išvalymas, aposteriorinės patirties atsikratymas. Nors tai atrodo lyg ir įprasta, skaitant knygą Grotowskio išskirtinumas pradeda ryškėti, labiau smelktis vidun į skaitytojo kraujo apytakos sistemą.

„Aktoriaus ugdymas mūsų teatre – ne siekis jį ko nors išmokyti; stengiamės pašalinti jo organizmo pasipriešinimą šiam psichiniam vyksmui. To pasekmė – laisvė nuo laiko tarpsnio tarp vidinio impulso ir išorinės reakcijos, mat impulsas jau yra išorinėje reakcijoje. Impulsas ir reakcija vyksta tuo pačiu metu: kūnas dingsta, sudega, o žiūrovas mato tik regimų impulsų seką.

Taigi mūsų kelias via negativa – ne įgūdžių sąranka, o blokų panaikinimas.“

Nemažai dėmesio skiriama Adomo Mickevičiaus (knygoje jis, žinoma, Adamas Mickiewiczius) kūriniams, tiksliau – „Vėlinėms“. Ši iš gilios atminties prikelta poema įkūnija struktūrinę Grotowskio teatro-laboratorijos laisvę. Įprastai atiduodama pagarba Konstantinui Stanislavskiui. Tačiau geriausiu atveju Grotowskį būtų galima pavadinti neostanislavskininku; yra nurodyti konkretūs punktai, kur Jerzy sutinka su Konstantinu, kur – ne. Be to, Jerzy tiek iš raštų, tiek iš išvaizdos ir taip nėra panašus į asmenį, gyvenantį kitų pavėsyje.

Be ganėtinai gilaus ir metodologiškai pritinkamo dėstymo, knyga gali pasipuikuoti ir stilingu dizainu, sukurtu Jokūbo Jacovskio. Geltona ir juoda spalvos bliauna galios ir potencialo skanduotes, turinčias įkvėpti lenkiškojo reformatoriaus dvasią. Minkštas viršelis, be finansinių sumetimų, dar gali būti interpretuojamas kaip lankstumo ir tobulosios konsistencijos idėja.

Nežinau pardavimo rezultatų, bet, sprendžiant iš retų knygos pasirodymų viešojoje erdvėje, „Skurdžiojo teatro link“ atkreipė mažesnį dėmesį, nei turėtų. Net jei nesi spektaklių vergas, knyga gali daug ko išmokyti: valios, akiplėšiško tikėjimo savimi, noro eksperimentuoti ne vien su alkoholiu ar lovos partneriais.