Pabėgimas iš Vilniaus

SIMONAS NORBUTAS

Negalėjau patikėti, kad geriausias draugas toks neapsakomai jautrus ir silpnas. Rodos, abu išpažinom tą pačią cinizmo religiją. Lyg niekad nebūta tų anarchistinės dvasios pokalbių, kai po riebaus „eikit jūs visi na****“ atsikrenkšdavom, ir nuo stipraus spjūvio pasauliui į snukį teapsaugodavo viena smulkmenėlė _–– nepakankamas kiekis trotilo.

O dabar stovi suglebęs, kažką vapa apimtas bobiškos isterijos. Ir šis gėdingas finalas vyksta ne kur kitur, o „Akropolio“ fone. Kas mes per supista nacija, keikiuos sau ir stebiu, kaip iš kadaise stiprios draugo kūno tvirtovės kyla dūmai – taip nervingai, su tokia sumauta dramatine pompa peša ir peša vieną po kitos stipriausias „Camel“. Taip, lemiamą kovos akimirką mumyse prabunda Pilėnai. Net nepradėję žudyti imame žudytis. Vieną po kitos, vieną po kitos. Draugas krato pelenus ir jo snukis vis labiau panašėja į su viskuo susitaikiusio kupranugario – tas pats bukas dykumos žvilgsnis, ta pati inercija, tas pats atrajojamo smėlio šiugždėjimas.

Dėk skersą, brol, ant tos paskolos, gi puikiai žinai, kad tie parazitai be menkiausio sąžinės virptelėjimo tave į ankštąją sugrūstų, mėginu drąsinti. Dėk skersą ant visų tų nepriteklių, mokesčių, neva pareigų, spjauk į visus tuos jų absurdiškus žaidimus. Juk pats puikiai suvoki, iki kaulų smegenų perpranti… ir nespėjus užbaigti draugas pertraukia, murmėdamas: „Viena yra apie revoliucijas rūsy svajoti ir če gevaras vaidinti ir visai kas kita, kai su realiu gyvenimu susiduri: darbas, žmona, vaikai, darbas, žmona, vaikai darbas žmona vaikai…“

Jis dejuoja, o aš atatupstas tik traukiuosi, traukiuosi, traukiuosi…

Na ir eik velniop, sukruštas baily. Ir velniop eina ne tik geriausias draugas, bet ir mano utopiniai planai po revoliucijos viską perstatyti taip, kad būtų kuo daugiau laisvės, kad oro šviežio, oro būtų galima daugiau įkvėpt. Su kuo dabar bestatysi? Negi vienas? Su kuo deguonim dalinsies?

Istorija, nė neprasidėjusi, krinta kaip nukirstas karalius po trijų debiliškų dar debiliškesnio pėstininko ėjimų.

Ką gi, broliai ir seserys, sveikinu – liksit gyvi dar ateinantį šimtmetį: grįžę iš savo popierinių katorgų dulkinsit savo nuobodžias A4 formato žmoneles, šersit popierine TV savo popierinius vaikus ir suksitės suksitės suksitės savo popierinių karuselių raketose, naiviai tikėdamiesi kada nors iš paskolinto (t. y. popierinio) buto persikelti į kur kas didingesnį – kartoninį namą.

O aš tuo tarpu pasistengsiu jums atkeršyti už draugo mirtį, bent jau simboliškai: ištepsiu savo minčių šūdais porą dešimčių lapų, juos suvyniosiu ir padegsiu prie jūsų durų, ir iš už krūmo stebėsiu, kaip jūsų rausvos pūkuotos tapkės trypia mano apgailėtiną, bejėgį įniršį, virsdamos tiesiog rausvomis pūkuotomis šūdu išteptomis šlepetėmis. Žinau, kad toks menkas partizaninis išpuolis vertas vien paniekos ir patyčių, bet, suskiai jūs neraliuoti, nejau nematote akivaizdaus fakto – mano popierius turi kvapą. Mano popierius bent jau turi kvapą.

Kol šios mintys iš paskutiniųjų dar bandė surinkti bent menkiausius savigarbos lašus, kūnas trūkčiojo sausakimšame troleibuse, kantriai kęsdamas kitų kūnų alkūnes, užpakalius ir kupranugarišką dvoką. Buvo beprotiškai tvanku, klaikiai ankšta, o dvokė tai jau nenusakomai. Na**** tokią vasarą, nusikeikiau ir čia pat pažadėjau sau nevirsti dar vienu kupranugariu ar, kas dar šlykščiau, kokiu nors neurotiškai pelenus kratančiu pilėnu.

Grįžau butan ir pradėjau asmeninę revoliuciją: nusiskutau galvą, įšokau į treningus, o likusius skarmalus (kartu su knygomis) sugrūdau į konteinerį; nuomojamo buto savininkui išsiunčiau žinutę „Čiau, gaidy! Raktai ant stalo“ ir nieko nelaukdamas trinktelėjau durimis.

Na ką, broliai ir seserys, pasiraitoju klešnes ir tepu slides! Kuo greičiau ir nė nesigręžiodamas, kuo toliau nuo šio čiortovgorodo.

Kur lekiu? Kaip kur – žinoma, kad į kaimą. Ką ten veiksiu? Kaip ką – žudysiu ir dešras kimšiu, Vandaliuko stailu. O gal net pavyks ir kur kas subtiliau, taip sakant, apsisukti, gal net prisiminsiu garbingus tautinius papročius: iš pradžių išsikepsiu riebaus kugelio, kaip kiaulė prisirysiu, paskui ilgai ir nuobodžiai virškinsiu, išsidrėbęs prieangy, tada, persirijimo kaltės slegiamas, nuspręsiu kaltę išpirkti kokia nors dvasinga veikla, t. y. prisigersiu vodkos ir gerokai įkaušęs imsiuos dar dvasingesnio užsiėmimo – išdėstysiu pirmam pasitaikiusiam praeiviui savo brutalios evangelijos tiesas, o po visko patrauksiu į kaimą. Ko? Kaip ko – žinoma, kad skleisti dvasingumo, t. y. daužyti kaimynam snukių. Suprantat, visi liaudies papročiai privalo turėti uždarą ciklišką formą – kuo prasideda, tuo turi ir užsibaigt. O kas geriau užbaigs ir įprasmins kugelio ėdimą, jei ne sumaltas kaimyno snukis – idealus vizualinis panašumas.

Taip taip, cinizmas, ne kitaip. Ką padarysi. Tokie jau laikai, kaip sakė viena įmitusi ir su bigudukais rusų filmo herojė. O ką belieka daryti, gi stogas važiuoja nuo šio miesto. O už chamišką bravūrą dar niekas geresnio vaisto neišrado: vartoti dideliais gurkšniais, neužsigeriant, 24 h per parą, dėl šalutinio poveikio (pvz., nebesisveikinančių draugų) nesikreipti niekur – nes niekas nepadės.

Dieve aukštielninkas, ir koks velnias mane čia atnešė. Nešė ir pametė kaip niekam nereikalingą, o ir sau neįdomų, akmenį. Ir taip drėbtelėjo, kad iki šiol kaimynai persisukę vaikšto. Nesuprantate, apie ką aš čia? Nieko, tuoj paaiškinsiu. Kai Vilniuje mane ištinka vadinamasis weltschmerz (pasaulinis liūdesys, Vokietijoj pagamintas), kai per savo etapinį isterijos priepuolį nebeišlemenu nė vieno protingo sakinio, kai tas nuolatinis čiortovgorodo (t. y. Vilniaus) ūžesys ima veikti kaip komanda „Kill these motherf******“, tada suprantu, kad metas suimti save vyriškai į rankas ir pradėti gelbėtis: atidarau visus langus ir visa decibelų jėga paleidžiu seną gerą Cher gabalą „Strong Enough“; šoku pusnuogis lange ir rėkiu Vilniui į veidą: „Cos I’m strong enough / To live without you!“ Rėkiu, draskau sau širdį ir tą akimirką tikiu, kad galiu dingti iš šio miesto amžiams ir daugiau čia negrįžt – juk jis man toks nereikalingas, todėl, kad aš pakankamai stiprus be jo gyventi, kaip kad man sufleruoja pati Cher.

Na ir įklimpau. Nepaleidžia, nors tu ką. Laiko senos šmėklos, kurios ir atvijo mane, naivų kaimo vaikigalį, į šį kultūros disneilendą. Suprantate, vienas pavojingiausių dalykų, galinčių ištikti penkiolikmečio psichiką, yra kultūra, gaunama iš knygų, laikraščių ir kitos rašliavos. Procesas labai paprastas, graudžiai elementarus: kažkur ten (šiuo atveju Vilniuje, pasakų mieste) kuriama ta didžioji kultūra, bet jos negali nei užuost, nei paliest, nei paragaut, nes tuo metu gyveni kaime (išvykt į spektaklį negali, nes kam gi paliksi šert kiaules – kaimynai pavydūs, geria, dar nunuodys ar papjaus). Tegali vien tik pasiskaityt. Ir skaitai. Skaitai. Ryji raides, o per jas vien šešėlius, kurie, kažkokio optinio dopingo prišerti, išauga didesni nei kažkur ten (pasikartosiu – Vilniuje) esantys jų originalai. Ir taip, prisiveisęs savo makaulėj tų gigantiškų šešėlių, kaip koks Platono uolos vergas imi manyti, kad tie šešėliai ir yra tikrieji daiktai, t. y. kad visi tapytojai – vien dvasingumu ir egzistencine kontempliacija minta, rašytojai – išmintingi, gražūs ir rašo taip, kaip gyvena, režisieriai – valingi ir kieti bičai, koordinuotai ne tik aktorių, bet ir savo gyvenimus valdantys, o aktoriai – apskritai magai, kažkelintoj paslapties dimensijoj gyvenantys.

Na, kiaulės užauga ir virsta rūkytais lašiniais, o susikaupę kultūriniai šešėliai – rimtais biesais, šnibždančiais vykt į Vilnių pas neva dieviškus jųjų originalus. Motina prigrūda kuprinę tų pačių rūkytų lašinių, peržegnoja ir paleidžia laimės ieškoti. O tu, nieko nelaukęs, išvyksti studijuoti, t. y. semtis žinių ir tobulinti įgūdžių, slapčia trokšdamas vienintelio – pamatyti iš arti tuos kultūros didžiavyrius ir didmoteres, o pamatęs – ir jų sielą auginančioj charizmoj pasimaudyt.

Prabėga keletas metų ir su jais kartu nubėga pievom tava jaunystė, kaip dainuotų kokia Nelly Paltinienė. Bet čia ir bėda – dainuoji tu. Apsipazorinai, seni, sąskaitas užbaigia koks tipiškas vilniovas trylikametis. O tu Homerio tėvo balsu teatsakai – pasenau, pasenau. Ir nebeišlauži jokio gudresnio atsako. Kitaip tariant, tas hipotetinis jaunuolis padaro su tavim tą patį, ką ką tik padarė pats gyvenimas – negrįžtamai suvarto.

Ir jis yra teisus, oi, jis yra labai teisus. Pirma dėl to, kad pasimovei ant paties idiotiškiausio mito, koks tik įmanomas po šia saule – aukščiau virš visų (net tos pačios saulės) iškilusio menininko mito. Antra, dėl to, kad dar kaime praleidai gyvybiškai svarbias kaimyno pamokas, kai jis mokė, jog tik kaimietis yra orus, nejudantis visatos centras, o visi kiti – nereikšmingos planetos, besisukančios aplink savo egoistines ašis (sūkos, vėl vamzdį statys, nusikeikdavo jis, išvydęs, kaip valdžia eilinį sykį finansavo tokį pat eilinį jam nesuprantamą ir tuščiai pinigą ryjantį meno projektą).

Taigi, susimovei, tai susimovei. Bet yra ir šviesioji mėnulio pusė – patirtis. Sužinojai, kad tavo tariamai dvasingi tapytojai yra vien pislūs karjeristai (pasirašo studentei, jei ši pasirašo su juo, o jų drobės kaip ir euroremontas – daromos pagal tą patį estetinį standartą).

Išmintingi ir nuoširdūs rašytojai yra normalaus sakinio nesurezgantys moliai, romanuose žudantys buržujus, o realybėj (t. y. „Maximoj“) – tik vargšes, per lėtai besisukančias kasininkes.

Režisieriai ne tik nekontroliuoja savo gyvenimų, nė iš tolo neprimindami kietų bičų, bet apskritai išgeriamo šnapso kiekio ir pernelyg jau dažnos isterijos.

O aktoriai, aktoriai, gal apie juos ir patylėkime, prisiminę dėdę Charmsą, sakiusį, kad apie žmogų be savybių apskritai daugiau nereikėtų kalbėti…

Taigi, susimovei, tai susimovei. Na ir kas čia blogo. Kai kurie visą likusį gyvenimą taip maustosi, lyg kokie proletarai šašlykai ant buržujų iešmų.

Beje, jei jau prakalbom apie pastaruosius, apie proletarus ir buržujus, tai reiktų teisybės dėlei ką nors pasakyti. Pasakyti ką nors gero. Apie proletarus, kaip uolius darbininkus, savo prakaitu pelnančius duoną ir dešrą, o kartais ir savaitgalį Palangoje su šaltu alum ir karštais čeburekais. Apie kovinguosius ir bebaimius buržujus, kurie kasdien smegenim, liežuviu, o kartais ir alkūnėm skinasi sau kelią link pinigų, kartais jėgoms atgauti prasiskirdami ir iki pat Kipro ar Antalijos su šaltu martiniu ir karšta meiluže. Abi šios rūšys mūsų visuomenės kaime yra lyg kugelis ir primuštas kaimynas. Kad tuo įsitikintumėte, pažiūrėkite į proletaro funkciją – jis sukurtas tam, kad kažką išmaitintų, o išmaitina jis nemažą skaičių valstybės (priminsiu – bulvės, grietinė, taukai ir spirgai). O štai ir buržujus – jis sukurtas vien tam, kad jį išmaitintų proletaras, kol jis tuo metu valdo jojo žmoną, vaikus ir likusį nekilnojamąjį turtą didesniam visų saugumui ir didesnei visų gerovei užtikrinti, žinoma, už tai būdamas ne tik gerbiamas valstybės žmogus, mūsų visų kaimynas, bet ir tas, kuris gauna daugiausia antausių – tai už blogą valdymą, tai dėl proletaro pavydo.

Kaip bebūtų, jie – tas kugelis ir (primuštas) kaimynas – yra tikrieji mūsų visuomenės ciklinio gyvenimo ramsčiai, svarbiausi būties dalyviai. O tas degtinės butelis vidury? Kas jis, paklausite. Jis ne kas kita kaip menininkas, praktiškai neduodantis nieko, o tik prasmės ir kitokio (geresnio, dvasingesnio, atviresnio, linksmesnio) gyvenimo iliuziją, rytais pasireiškiančią vien pachmelna realybe. Tad ne veltui vadinamieji menininkai tiek daug geria, ypač degtinės. Juk patys, nedarydami nieko naudingo, privalo kažkaip save motyvuoti prasmingo ir naudingo gyvenimo idėjai. Tad ir geria, bandydami bent jau simuliuotu dvasingumu pasiteisinti žmonai, įspraudusiai kumščius į savo kugelines rinkes ir tarpdury rėkiančiai: „Eik dirbt, parazite prakeiktas!“

Taigi, poniai ir ponios ir kiti kanopiniai, nemėgstu Vilniaus dėl to, kad čia privisę tų menininkų. Kai likusi Lietuvos dauguma skursta ir kultūrinius poreikius tenkina vien humaniškose kultūros įstaigose, t. y. „Humanose“, likusi Lietuvos mažuma, t. y. menininkai, sėkmingai parazituoja ir gražina mūsų Maskv… atsiprašau – Vilnių už tas pačias baudžiaviniu būdu iš periferijos surinktas dešimtines. Gražina pagal geriausias carinės Rusijos tradicijas. Tik skirtumas tas, kad Maskvoje grožis nugula ant cerkvių ar prasmingų (priešus ir opoziciją bauginančių, t. y. taiką užtikrinančių) karinių paradų, šildančių tūlo ruso širdį ir suteikiančių jam išgyventi būtiną pasididžiavimo Dievu, Tėvyne ir savimi jausmą, o Vilniuje grožis nugula į idiotiškiausius viešuosius renginius, kurie išgaruoja kaip kokia narkomano haliucinacija, susišvirkštus laikiną euforišką kaifą suteikiančią dozę.

Bet čia ir visas grožis – kugelis, vodka ir muštynės. Kaip kaime, taip ir mieste, kaip Lietuvoje, taip ir Vilniuje. Paskutinis sakinys, netyčia primindamas maldą, lyg ir prašosi amen, bet dar noris pratęst ir papasakot, kaip išmaut iš šio čiortovgorodo. O išmauti iš jo galima paprastai – greituoju ir lėtuoju būdais. Greitasis – nusišaut, lėtasis (man kol kas priimtinesnis) – išdardėt autobusu, išdundėt traukiniu ar išūžt „Ryanair“ kukurūzninku. Yra ir trečiasis dingimo iš čia būdas – pėstute, pėstute, pėstute, pakeliui su visom gėlelėm pasilabinant, karvytei akį pamerkiant, kiekvieną debesėlį rankos mostu palydint ir pan. (pagal jūsų asmeninį scenarijų).

Post Scriptum. Rašau „Pabėgimas iš Vilniaus“, o viduje kažkas kad šnibžda, kad šnibžda – iš Alkatraso, Alkatraso, Alkatraso…