Media vita in morte sumus*
OTILIJA KERBELYTĖ
Mirusieji tvarko mūsų teisinius reikalus, nes gyvieji teisėjai tik sužino ir pakartoja jų valią. Mes skaitome mirusių rašytojų knygas! Juokiamės iš mirusiųjų sugalvotų sąmojų ir verkiame dėl mirusiųjų liūdesio. Mes sergame mirusiųjų fizinėmis ir dvasinėmis ligomis, mirštame nuo tų pačių vaistų, kuriais jau mirę daktarai numarindavo savo pacientus! Mes garbiname gyvą dievybę pagal mirusiųjų papročius ir įsitikinimus. Ką tik mes užsimojame daryti laisva savo valia, mirusiojo ledinė ranka mus sustabdo! Kad ir kur mes nukreipiame akis, jos sutinka baltą nepermaldaujamą lavono veidą ir jis mums stingdo širdį! Ir tik tada mes iš tikro imsime daryti įtaką pasauliui, kai jau būsime numirę, bet pasaulis priklausys nebe mums, o kitai kartai, ir į jos reikalus mes nebeturėsime nė mažiausios teisės įsikišti.
Nathaniel Hawthorne
Kai į kaukolę vangiai barbena lietus, o romūs kirminai graužia paskutinį tavo sudvisusios mėsos sklypelį ant raktikaulio, galvoji apie angelus, kurie nusipjauna sparnus, bijodami, kad jų kas nors nepamatytų? Galvoji apie Češyro katino šypseną XXI amžiui – kaip kraujas varva jam per dantis, o pusę snukio kloja fabrikų dūmai (ar kada bandei išgirsti, kaip jie rūksta?)? Galvoji apie miruoklius, kurie negyvai vaidenasi Kuršių nerijoje, sustirę nuo amžinojo skersvėjo ir persunkti smilčių puikybės?
Galvoji. Ir supranti, kad reikia į dykumą eit mirti. Skuosti kiek kojos neša į sausų žolių ir smėlio dykynes. O tenai, pilvu prigludus prie svilinančio karščio, stebėti angies šliūžę, vabalo išraustą duobelę, vėjo pustomas dulkes. Ir ilgai glostyti smėlį, pilstyti jį iš delno į delną, apsikasti pėdas juo, nubraukti, žarstyti, skleisti sudarant vis naujus gūbrelius, juos išardyti, sukurti Alpių reljefą, paskui Himalajų.
Ir supranti, kad į dykumą reikia eit tiems, kuriems nebetelpa jų sielų viduramžiai ir Renesansas, švarkų barokai ir protų homunkulai, kurie neturi tėvynės ir nori pamatyti, kaip sniegas krinta iš žemės į dangų, meteorologams, spėjantiems orą iš oro. Tiems, kuriems nebereikia jūros, o reikia vandenyno. Tiems, kurie nenori laukti transcendencijos diktatūros. Tiems, kurie pavargo nuo neįgalaus miego ir meluojančios muzikos. Tiems, kurie vaikystėje statė smėlio pilis pajūryje, o suaugę pila cigarečių pelenų kalvas balkonuose. Ir tiems, kurie nebežino, kokios yra jų kepenų geografinės koordinatės.
Ir tie, kurie ketina patraukti į dykumą ilgam laikui, turi pradėti tam ruoštis kuo anksčiau. Pirmiausia būtina nuteikti savo kūną dykynės klimatui. Tai lengviausia padaryti naudojant ten gaminamą kosmetiką, bet jei tik nutarei apsigyventi Afrikos dykrose, tučtuojau įsitaisyk soliariume, nes būtent prie šio žemyno oro sąlygų jokia afrikietiška kosmetika prisitaikyti nepadės. Nepamiršk ir dredų susivelti bei įkurdinti juose blusų ir utėlių veisyklų, o jei susiruošei į keltų salynų tyrlaukius, tau ypač pravers odą išsitapetuoti strazdanomis ar bent nusidažyti visus plaukus aiškia ir nesudėtinga morkine spalva. Taigi, kai jau bus gerai padirbėta su savo kūnu, reikia iškart pereiti prie dvasios – pradėti keisti savo mąstymą skaitant visą savo gyvenimą dykumose nugyvenusių šventųjų parašytas knygas, organiškai klausytis pučiamųjų instrumentų kakofonijų ir įsidėmėti visų menininkų dykumų natiurmortus.
Žodžiu, ruoštis taip pat, kaip jau nuo vaikystės ruošiesi mirčiai – valgai dvėselienos prisodrintus mėsainius, iš anksto pratindamas savo organizmą prie pomirtinio pasaulio.
Taip pat, kaip jau nuo vaikystės ruošiesi mirčiai – taupai pinigus karstui (tiek savo, tiek kito) ir leidi persismelkti savo kūnui iki pat kaulų gelmių mirties kvapu, kuriuo pradedi alsuoti jau vien nuo kitų į tave pučiamo to paties mirties aromato.
Taip pat, kaip jau nuo vaikystės ruošiesi mirčiai – lankai kapus per Vėlines ir šiaip dažnai nuvažiuoji ten nušluoti lapų, papurenti lietaus sulyginto smėlio, pamerkti putino ar bijūno šaką užbetonuotų ir aptvertų dūlėsių galvūgalyje, o gal kojūgalyje.
Taip pat, kaip jau nuo vaikystės ruošiesi mirčiai – akademikos asai kala su kūjais tau į galvą memento mori, o seneliai nuoširdžiai pristatinėja pikantiškas istorijas apie mirusiųjų šmėklas (it kurioje nors „Maximoje“ ar „Iki“ ant dantų krapštukų pamautus sūrio ar dešros gabalėlius).
Taip pat, kaip jau nuo vaikystės ruošiesi mirčiai – studijuoji seniai mirusių autorių veikalus, geri dar seniau mirusių gydytojų sukurtus vaistus, klausaisi nebegyvų muzikantų dainų.
Taip pat, kaip jau nuo vaikystės ruošiesi mirčiai – įdėmiai stebi televizijoje sulėtintai slenkančias tvinpyksiškas nužudytųjų nuotraukas su netvarkingomis lavondėmėmis ir net nelošteli atgal, kai skvarbus, mirčiai išlavintas žvilgsnis įmato lavoną graužiančių baltų kirminukų galvutes.
Taip pat, kaip jau nuo vaikystės ruošiesi mirčiai – perki dalgiais apsiginklavusiąją parduotuvėse, kurių vitrinos skelbia „Finalines nuolaidas“, „Juodą išpardavimą“ ar „Šnai… per kainas“.
Taip pat, kaip jau nuo vaikystės ruošiesi mirčiai – vis nerandi skirtumo tarp laidojimo paslaugų, teikiamų visą parą, ir alaus baro, veikiančio irgi visą parą.
Taip pat, kaip jau nuo vaikystės ruošiesi mirčiai – stebėdamas nuo medžių krintančius lapus ir nebegalėdamas išmesti iš galvos, kad suvytimas ir kritimas – tatai ne paprasto puvimo procesas, iš kurio gimsta daug grožybių, o didingoji mūsų visų matka Mirtis.
Tad, o vaike, pratinkis lįsti į Mirties plačiai apglėbiančias įsčias, iš kurių atėjai ir į kurias sugrįši.
O aš toliau dainuosiu sau dainelę:
Nemėgstu libaniečių, Nes jie kimba prie europiečių. Ir dykumoje nebėra vietos. ___ * Gyvename mirtyje (lot.).
