Katinai šypsosi

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

Neseniai persikrausčiau. Bet ne į naują, o į pigų butą. Kelias dienas dar bandėme apgauti save, kad tą butą būtinai sutvarkysime, gražiai sudėliosime daiktus, įsivesime internetą ir nusipirksime naują spalvotą televizorių. Bet planuok, planuok, ir velnias pakiš tau koją. Taip nutiko ir šįkart, tik koją pakišo ne velnias, o buto šeimininkė. Ką ten koją, tik SMS, paaugliškai tariant, numetė. O toje į draugo telefoną numestoje SMS buvo rašoma: „Aš neprieštarauju, kad ukrainietė gyventų bute, bet registruoti jos neturiu laiko.“ Šitaip per vieną dieną tapau ukrainiete ir nelegale. Tą pačią minutę prižadėjau sau sienų tame bute nebešveisti. O po šio prisižadėjimo prasidėjo apokalipsė. Visur, visuose kampuose išsiraizgė voratinkliai, o matomiausiose vietose išsidraikė dulkių tumulai. Vis dėlto labiausiai mane išgąsdino ne tai. Pašiurpau už sofos pamačiusi dažų dėmę, nes žvelgiant iš vieno kampo ji primena už uodegos laikomą žuvį, o iš kito kampo, nors užmušk, primena žydrą katino galvą. Ši dėmė išduoda tiesą, taip ir neišryškintą vienos pradedančios poetės eilėse: „Viskas ne taip, kaip atrodo, ir rodos ne taip, kaip yra“ (citata netiksli, kaip ir katino-žuvies aprašymas, nes iš tiesų ta dėmė yra gerokai baisesnė).

Ir iš tiesų – viskas ne taip, kaip yra. Žinau tik tiek, kad esu Sarajeve, naujai gimusi ukrainietė, ir iš manęs bet kurią minutę gali atimti pasą. Nes esu nelegalė. Tai reiškia, kad negaliu tęsti studijų, negaliu kreiptis į policiją nei į polikliniką, nebent tik greitoji priimtų, bet neaišku, kaip ten su tuo besibaigiančiu lietuvišku draudimu. Būtų siaubinga, bet, ko gero, praeis. Reikia tik labai pasisaugoti, nevaikščioti naktimis, piniginę laikyti kuo giliau, išvis geriausia būtų apatiniuose įsisiūti slaptą kišenėlę, o joje suglamžyti keletą banknotų, jei sustabdytų policija (o tai tikrai mažai tikėtina), arba apsimesti, kad nemoku kalbos, arba apsimesti, kad aš esu ne aš. O ukrainietė.

Perskaičiusi tą šeimininkės žinutę, supratau, kad esu labai kerštinga. Nes tą pačią akimirką pradėjau regzti planus, kaip ir ką čia jai atkirtus, kaip ukrainietišku akcentu paaiškinus, kad pažadus reikia tesėti, ypač kai tie pažadai susiję su migracija, pasienio policija ir politika apskritai. Žinau, kad mokykloje mokiausi, ką tiksliai apibrėžia terminas „politika“. Dabar jau niekaip nebegalėčiau prisiminti tikslaus apibrėžimo, bet, gimusi Lietuvoje ir ilgai gyvenusi Balkanuose, suprantu, kad tai turėtų reikšti „susipyk su kaimynais ir sužinosi, ką tai reiškia“. Kiek žinau, šeimininkė yra musulmonė. Mačiau ją kartą ant laiptų, niekuo neišsiskiria iš kitų felčerių, stambi, trumpai kirptais plaukais, vilkinti kažką gėlėto. Draugo telefone jos vardas įvestas keistai, pridėta įvairiausių titulų, galėtum pagalvoti, kad ji ne felčerė, o dvasininkė. Nors, pasiklausius kai kurių musulmonų kalbų, susidaro įspūdis, kad tarp šių dviejų „profesijų“ skirtumo nėra išvis.

O dabar, kai rašau šias eilutes, kitaip tariant, viešai apkalbinėju šeimininkę ir visą bosnių tautą, į mane žvelgia katino-žuvies akys, įsikūrusios dažų dėmėje ant sienos. Šonu jaučiu dažų žvilgsnį ir suprantu, kodėl šis butas taip pigiai išnuomojamas. To žvilgsnio neįmanoma nuvalyti. Pamenu, kitados vaikystėje žiūrėjau siaubo filmą, ko gero, pirmąjį siaubo filmą savo gyvenime. Neprisimenu nei filmo siužeto, nei pavadinimo, bet itin gerai atmintyje išliko viena detalė: į naujus namus atsikrausčiusi šeima tvarko kambarius, plauna grindis, bet vienos kruvinai raudonos dėmės niekaip negali nuvalyti. Kai ją nugramdo ir patenkinti eina gulti, atsibudę randa ją toje pačioje vietoje, lygiai tokią pat ryškią. Tada name pradeda dėtis keisti dalykai, ir visi supranta, kad namas yra apsėstas.

Kraujo dėmė ir katino siluetą arba apverstos žuvies figūrą primenanti dėmė neturėtų būti tas pats. Nežinau, kaip atrodo didžiulė, nuolatos atsinaujinanti kraujo dėmė, bet žinau, kad „katino dėmė“ naktimis šviečia itin kraupiai. Galiu prisiekti, kad būtent dėl tos „katino dėmės“ buto niekas nenori nuomotis, todėl jį nuomojamės mes. Be to, dėmė – ne vienintelis keistas dalykas name ir visame rajone. Vakar, eidama į universitetą, pasisveikinau su kaimyne. Skarota senolė visu svoriu suposi ant uždarytų vartų, žiūrėdama, kas vaikšto gatve. Pamačiusi dar nematytą veidą, ji net susigūžia, bandydama kuo geriau įžiūrėti, galima pamanyti, kad ji šitaip skaito praeivių sielas. O aš mėgstu skaityti, bet nemėgstu būti skaitoma, todėl į žvilgsnį jai atsakau žvilgsniu, ir akys bemat nukrypsta į šoną ir suakmenėja senolės kieme išvydusios patį tikriausią tvorele aptvertą kapą!

Sarajeve kapai neturėtų stebinti – karas, apgultis, bosnių genocidas. Žuvusiųjų buvo tiek daug, kad miesto kapinėse greitai pritrūko vietos. Vėliau vietos laidoti pritrūko ir iškirstuose miesto parkuose. Musulmonų kūnai atgulė kur pakliuvo, karui pasibaigus, žuvusiųjų perlaidoti nebuvo galima, nes to neleidžia islamas. Viena bosnių poetė rašė, kad nedrįsta nukelti kojos nuo asfalto ir žengti į žolę, nes nežino, ant kieno kaulų gali atsistoti – žmogaus, katės ar žuvies. Tie kaulai yra neatskiriama miesto dalis, tai lyg nematomas fasadas, fasadas, kurį skauda. Kartais skauda taip, kad net nebejauti. Nes Sarajeve supranti, kad skausmas tirpdo viską, todėl žmonės, per karą praradę savo artimuosius, atrodo susitraukę. Kartais jie kalbasi su savimi. Ryši skaras ir domisi kitų gyvenimais, nieko neįsileisdami į savuosius. Nuomoja savo ištuštėjusius būstus, bet neišneša iš jų nė vieno daikto. Kartą bute, kuriame gyvenau anksčiau, besitvarkydama radau didžiulį lagaminą, prigrūstą nespalvotų nuotraukų, laiškų ir dokumentų. Prieš mane atsivėrė visas prieškarinis, jugoslaviškas gyvenimas. Vestuvės, armija, meilė, laukimas, noras grįžti į gimtąjį miestą, nėštumas, darbas, pensininko pažymėjimas, mirties liudijimas. Viskas gražiai surūšiuota ir sudėliota pagal datas. Netgi nuotraukos ir atvirukai mylimai žmonai, siunčiami iš armijos. Laiškų net neskaičiau. Iš dalies dėl to, kad visi jie buvo parašyti kirilica, o iš dalies ir dėl to, kad supratau, jog man šiai dienai (ir, ko gero, visai ateičiai) informacijos apie tą šeimą užteks. Lagaminą uždariau, užsegiau ir padėjau į vietą. Daugiau jo niekada neatidariau. Net ir tada, kai krausčiausi ir kažkodėl labai norėjau pasiimti ką nors prisiminimui, kokią nors smulkmeną, kurios šeimininkas tikrai nepasigestų. Kai mano lagaminai buvo sukrauti, tas jugoslaviškas lagaminas taip ir liko gulėti spintelėje po televizoriumi. Islamo tradicija mirusiųjų perlaidoti neleidžia.

Matyt, dėl tos pačios priežasties neplausiu ir dažų dėmės. Jeigu šeimininkė mane užregistruos, tikrai sutvarkysiu visą butą, kad mums būtų gera gyventi. Kiekvieną rytą sveikinsiuosi su kaimyne, nes žinau, kad kiekvieną rytą ji supsis ant vartų ir skaitys sielas, neįsileisdama į savąją. Dėl to niekada jos nepaklausiu, kieno gi kapą ji kas rytą apravi savo kieme. Teks susitaikyti su daug kuo, su benamėmis katėmis, kurios kas vakarą pasitinka mane kniaukdamos ir prašydamos ėsti, o kai nueinu, žinau, kad jos nebyliai šypsosi man įkandin, lygiai taip pat kaip ir tas didžiulis katinas iš knygos „Alisa Stebuklų šalyje“. To katino šypsnys yra nutapytas ant daugybės Sarajevo sienų miesto centre ir daržovių turguje (dar tame turguje yra įstiklinta mina, šiurpus prisiminimas, nes būtent toje vietoje į vandens belaukiančius civilius buvo paleista šūvių salvė, neleidžianti abejoti, kad šiame kare taisyklių nebus). Ant kai kurių miesto sienų galima išvysti nupieštas akis. Tai atrodo labai šizofreniškai, bet miestą stebinčios akys yra Sarajevo kasdienybė, viena tikriausių kasdienybių, kurias tik kada teko išgyventi. Sarajevas nemiega niekada, miegas yra atimtas iš šio miesto. Išsprogdintas. Jam lieka tik atviros akys, senos, uždaros sielos ir šypsnys – neišnykstantis net tada, kai sutemsta, kai užgęsta žibintai ir kūnai užmiega, palikdami budėti sielas. Eidama per tamsų miestą namo, visada pagalvoju, kad atsidūriau ten, kur buvo Alisa, vienintelis skirtumas tarp manęs ir jos yra tas, kad ji nukrito ne savo noru, o aš nusileidau lėktuvu, laisvu ir net džiugiu judesiu įduodama savo pasą pasieniečiui į rankas. Žinojau, ką darau. Buvau tikra dėl to, ką darau. Tik nežinojau, o gal nenorėjau žinoti, kad atsidursiu kalnų slėnyje lyg zuikio oloje ir turėsiu spręsti tiek daug galvosūkių. Ir kai pagalvoji – kuo gi čia ne stebuklingas pasaulis? Šitiek atlaikęs miestas, jo gyventojai, šeimininkė, per naktį pakeitusi mano tautybę, katės ir jų siluetai, žvelgiantys iš sienų tuštumos. Ir dar: naujai gimusi ukrainietė, kaip tik šiuo metu lakuojanti kojų nagus. Kažkodėl ant lovos. Todėl beliko tik sulaukti, kada užgys gaidys (nes net ir šitaip Sarajeve būna, atrodo, kaimynė jų turi bent porą, nors mes gyvename tik 15 minučių pėsčiomis nuo centro), ir aš pabusiu. O galbūt mane pažadins katinas, laižydamas man rankas. Kaip tik ryte ant sumuštinio tepiau tuną.