Kaip nerimauja intelektualai

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Viktorija Daujotytė, Valentinas Mikelėnas, Arvydas Šliogeris, Aleksandras Vasiliauskas, Vladas Žulkus. Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos.
V.: Tyto alba, 2012. 191 p.

Ryškus geltonis paprastai reiškia perspėjimą. Būtent taip nuspalvintas knygos viršelis, kurio geltonumą šiek tiek pridengia didžiulėmis juodomis raidėmis išspausdintas pavadinimas. Geltonos ir juodos derinys primena ženklą, perspėjantį apie radioaktyviąsias medžiagas. Šių paprastai saugomės, o štai nuo nerimo apsisaugoti retai kada pavyksta.

Paėmus „Nerimą“ į rankas paaiškėja, kad knyga su radiacija išties turi šį tą bendro – jau pirmame skyriuje viena iš knygos autorių kalba apie Ignalinos atominę elektrinę. Ir kalba, tiesą sakant, labai įdomiai, nes padėtį elektrinėje vadina padėties Lietuvoje lakmuso popierėliu.

Tačiau tai tik viena iš daugelio temų, kurias gvildena autorių kolektyvas: literatūrologė, teisininkas, filosofas, ekonomistas ir archeologas. Visus šiuos žmones sieja buvimas Lietuvos mokslų akademijos tikraisiais nariais. Na, dar sieja šalia kiekvieno nuotraukos esantis užrašas „habilituotas daktaras“.

Vis dėlto akivaizdu, kad ne dėl šios priežasties jie nusprendė išleisti knygą. Tikroji priežastis – nerimas.

Ekskursiją po baisųjį grėsmių tunelį pradeda literatūrologė Viktorija Daujotytė. Ji taikliai pažymi, kad „mūsų ateičiai žalinga supriešinti tautiškumą (etniškumą) ir pilietiškumą“, tik kažin kur derėtų nubrėžti ribą tarp nacionalizmo ir šovinizmo? Žinoma, ribą surasti būtina. Taip pat būtina suvokti lietuvio sąvokos neapibrėžtumą, kuris, mano manymu, turi didelę reikšmę tautinės savimonės formavimosi ir kituose svarbiuose etapuose. Profesorė primena, kad šūkis „Lietuva lietuviams“ buvo ištartas 1902 metais „Varpo“ ideologijos įkvėptų žmonių visiškai kitokioje geopolitinėje situacijoje. Dabar šiuos žodžius šūkaloja vien kumščio kultą pripažįstantys skustagalviai. Tušti šūkalojimai ir švaistymasis kumščiais, manyčiau, gerokai iškreipia patriotizmo modelį ir panašėja į nuožmumu pagrįstą idiotizmą. Nerimauti verta.

Tačiau V. Daujotytė nerimauja ne tik dėl lietuvybės likimo, problemų yra ir daugiau: ribos nebuvimas tarp aukštosios ir žemosios kultūros (pasirodo, ribos yra išties reikalingas dalykas), demokratijos deformacija, liūdna žiniasklaidos situacija (tikriausiai net nepadoru būtų minėti, kokiais mažais tiražais leidžiama tikrai vertinga (t. y. intelektinę vertę turinti) spauda, o tauta godžiai vartoja leidinius, kuriuose skelbiamos naujienos iš pedofilų & co. gyvenimo)…

Žiniasklaidą kritikuoja ir mus tolyn, gilyn, tamsyn grėsmių tuneliu vedantis filosofas Arvydas Šliogeris. Jo manymu, „viskas tapo seksualu, pradedant Ekrano kekšės pasturgaliu, baigiant karve ir buldozeriu“, ir dėl to reikėtų kaltinti tik technologijas, kurias pasitelkę galime stebėti bene viską. Filosofo minimas Ekranas su visomis jo egzistavimo pasekmėmis primena George’o Orwello „1984-ųjų“ distopiją, A. Šliogeris prisipažįsta nebetikintis šviesia Lietuvos ateitimi. Viena svarbiausių tokių niūrių prognozių priežasčių – elito nebuvimas: „Mūsiškio elito provaizdis, deja, ir vėl yra holivudiškojo stiliaus Ekrano žvaigždė, stropiai mėgdžiojanti prostitutės ar bandito gyvenimo stilių, gestus, elgseną ir net kalbėseną“ (p. 85).

Bet ar tikrai „pavyzdine figūra tampa Parazitas, kurio įvaizdis pradedamas diegti Lietuvos žmogui nuo pat vaikystės: dar būdamas pienburnis, jis jau žino, kad sunkiai dirba tik vadinamieji runkeliai, o jis būtinai kada nors taps teisininku, vadybininku, bankininku, gangsteriu, Ekrano kekše, pornografinių seansų dalyviu, staugiančiu, šokančiu ar kitaip besidergliojančiu zombiu“? Parazitų buvo ir bus, bet taip drąsiai nurašyti visos tautos nesinori. Žinoma, įvairiausiems žmogaus bukinimo mechanizmams atsispirti nėra lengva, tačiau vis dėlto įmanoma, o pastangos tai padaryti, manyčiau, yra visai neblogas asmeninių vertybių pa(si)tikrinimas. Jei tų vertybių nėra, renkuosi stebėti atvirai savo žygiais besididžiuojantį gangsterį, o ne dievobaimingo veido kaukę dėvintį kunigą, svajojantį apie gangsterio karjerą. Bankininkų, teisininkų era kada nors baigsis ir tai tebus mažas pėdsakas mūsų istorijoje. Blogis dar niekad nenugalėjo gėrio. Ir atvirkščiai.

Kita vertus, teisininkai nėra blogis. Ar bent jau nereikėtų suabsoliutinti, mat vienas knygos autorių, Valentinas Mikelėnas, yra būtent šios profesijos atstovas, argumentuotai ir išsamiai kalbantis apie teisę, jos vertybes ir keliamą grėsmę. Kaip vieną svarbiausių teisės vertybių jis įvardija stabilių visuomeninių santykių išsaugojimą, akcentuoja teisės ir moralės santykio svarbą.

Pasak V. Mikelėno, labai didelė blogybė yra teisės nestabilumas. Dar viena blogybė, dėl kurios teisė tapo viena iš ekonominės krizės priežasčių, – aplinkos, palankios nevaržomam skolinimuisi ir nesaikingam vartojimui, sukūrimas. Daugiau apie ekonomikos galias ir negalias kalba ekonomistas Aleksandras Vasiliauskas, o archeologas Vladas Žulkus studijų krepšelio sistemos taikymą prilygina meno genocidui.

Kartais iš tikrųjų atrodo, kad už menininko gyvenimą, pragyvenimą veik nieko blogiau ir būti negali, bet tikiu, kad taip yra ne vien dėl ekonominės santvarkos ar priešiškų valstybės vadovų sprendimų, bet ir dėl netinkamo pačių menininkų požiūrio, iniciatyvumo trūkumo, nesugebėjimo prisitaikyti prie itin dideliais tempais vykstančios globalizacijos. Kaip bekeiktume šią ir visas kitas tariamas ar menamas negandas, ekonomikos įsigalėjimas daugelyje sričių yra neišvengiamas. Taip atsirado kūrybinė ekonomika, ir negali žinoti, kokia atsiras dar po kelerių metų.

Taigi, tokios yra mūsų nerimaujančių intelektualų „svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“. Reikia pripažinti, optimizmu tikrai nepasižyminčios, bet vis dėlto pagrįstos ir realistiškos.

„Vėlgi – ar rinktis negailestingą grėsmės analitiką, ar bandyti ją uždengti kokiu nors pozityvu? Pozityvių dalykų jutimas, jų kėlimas svarbus kiekvienam gyvenimui. Taip pat ir valstybės. Bet neatskiriamai nuo negailestingos analitikos, jei tik ji įmanoma“, – rašo V. Daujotytė. Ir štai čia ji visiškai teisi.

___

Montaigne’io bandymas

Michel de Montaigne. Esė. Iš prancūzų k. vertė Danguolė Droblytė. V.: Tyto alba, 2011. 284 p.

Lietingą vasaros vakarą klausytis chanson spirituelle ir skaityti Montaigne’io tekstus – vienas malonumas. Ne, iš tikrųjų tai jau du malonumai iškart.

Visiems puikiai žinomas, pažįstamas, rašytas ir išrašytas esė žanras. Daugelis įbūgsta mokykloje ir vėliau atkakliai vengia šio triraidžio „keiksmažodžio“. Bet kartais ima ir nutinka kiek kitaip, ima ir patinka tai, ką skaitai, kas tai bebūtų – esė ar koks kitas rašinys.

1580-aisiais Michelis de Montaigne’is, pirmasis pasaulio eseistas, nusprendė pabandyti. Rašė todėl, kad norėjo geriau suprasti save, laikė save vieninteliu tyrinėjimų bei studijų subjektu ir objektu. Nieko svarbesnio jam nebuvo. Egocentrizmas? Galbūt. Net jei ir taip, tai buvo begal svarbus žingsnis globalaus ego link. Didžiulis šuolis kiekvieno iš mūsų individualizmo link. O Montaigne’is nežinojo, ar bandymas (pranc. essai – „bandymas“) jam pavyko.

Pasak filosofo, „kas vergiškai seka kitu, tas neseka niekuo“. Panašios mintys kartojasi daugelyje „Esė“ skyrių. Nors pats yra vadinamas Prancūzijos Sokratu ir dažnai remiasi šio graikų filosofo idėjomis, Montaigne’is kritikuoja tuos, kurie aklai seka išminčių, tokiais laikomų ar tikrų, mokymu. Skatina viską vertinti savo protu, nepasikliauti autoritetais arba tuo, kas vadinama visuotine nuomone. Toks raginimas labai reikalingas mums, medijų amžiuje gyvenantiems žmonėms, kai visos naujienos (taip pat ir senienos) pateikiamos jau įrėmintos, su atitinkamu, dažniausiai kuriam nors svarbiam asmeniui naudingu, požiūriu ir tik rakto skylutės dydžio plyšeliu, pro kurį lyg ir turėtų matytis aiškus, ryškus vaizdas be jokių svetimų pėdsakų. Lyg ir turėtų, bet dažniausiai net jį užstoja televizoriaus ekranas.

Galbūt išsigelbėjimas slypi anapus? Mirties tema čia nepamiršta, bet apie tai kiek vėliau.

Kol mūsų klausomuosius kauliukus siekia ir dažniausiai sėkmingai pasiekia įvairi informacija, o vyzdžius akina ryškios šviesos, atsidėti kvintesencijos paieškoms tampa veik neįmanoma. Montaigne’is siūlo vienatvę: „Reikia pasilikti sau kokį nors kampelį, kuris priklausytų tik mums, visada būtų mūsų paslaugoms, kuriame mes galėtume disponuoti visiška laisve, kuris taptų svarbiausia užuovėja, teikiančia mums vienatvę“ (p. 121).

Išties, juk žmogus niekur negali jaustis toks laisvas ir saugus kaip vienatvės užuovėjoje. Bet net likus tuščiame kambaryje, kuriame esi pats sau kompanionas, kuriame tik pats gali teisti save už neteisingus veiksmus, eseistas ragina elgtis taip, tarsi būtum stebimas budrių kaimynų, bičiulių ar priešų akių. Pastarieji, rodos, niekuomet nemiega, tik ir laukia progos piktai padžiūgauti. Visai kaip tas gyvūnėlis, vardu Sąžinė. Nors ši, manau, ne tokia pikta, galbūt tiesiog įkyri. Ir taip pat kamuojama amžinos nemigos beigi puikiai sugebanti ja užkrėsti nusižengusįjį.

Po nesuskaičiuojamų nemigos naktų dažnai pasirodo dalgiuotoji. Montaigne’is, kuris didžiausiu stoikų gėriu laiko sekimą gamta, pasiryžęs ją pasitikti dar ir kaip stojiškai. „Kas moko žmones mirti, tas juos moko gyventi“, – drąsiai sava išmintimi dalijasi jis. Dauguma žmonių susigūžia vos prakalbus apie gyvenimo laikinumą. Visuomet įdomiausia stebėti tuos, kurie nevertina gyvenimo, bet numirti bijo ir tarsi stiklainyje įkalinti drugiai blaškosi išgąstingai laukdami savo nykios egzistencijos atomazgos. Dar įdomiau, kad tokiu besiblaškančiu drugiu bent kartą gyvenime pabūname visi.

Montaigne’is nebijo, netrokšta, jis tiesiog ramiai išgyvena visus privalomus etapus, suprasdamas, kad vienas iš jų bus mirtis. Susitaiko su šia neišvengiamybe, tikina mus, kad tai gerokai išmintingesnis pasirinkimas nei gyvenimas išgąsčio pančiuose. Nuramina ir (bent jau mane) įtikina.

Tikriausiai tik knygos gali priversti patikėti be jokios prievartos. „Jos – mano geriausia amunicija, kokia tik galėjau pasirūpinti savo žemiškam žygiui, ir man skaudžiai gaila žmonių, apdovanotų gebėjimu mąstyti ir neturinčių šių atsargų“, – tvirtina filosofas ir, kaip atskirą bendravimo formą, išskiria bendravimą su knygomis. O tų bendravimo formų, pasak jo, ne tiek ir daug – vos trys. Tad knygos užima tikrai garbingą vietą tarp bendravimo su moterimis (jis, savaime suprantama, reikalauja ypatingų pastangų) ir kitos, kone sakralios bendravimo formos, kurios metu ištinka sielų sąlytis.

Tiesa, apie draugystę esė autorius kalba daug ir itin nuoširdžiai, viename skyriuje prisimena savo brangiausią draugą. Perskaičius tokį tikros draugystės liudijimą, sunku patikėti, kad panašūs visišku atsidavimu pagrįsti santykiai galėtų egzistuoti ir mūsų amžiuje. O gal?

Šiaip ar taip, bent jau turime neišsenkantį šaltinį, iš kurio rieškučiomis galime semti išmintį vėl ir vėl. Que sais-je? – perskaitęs kokį nors filosofinį veikalą, paklaustų Montaigne’is ir iškart atsakytų, kad išties nežino nieko. Que sais-je? – klausiu savęs aš, perskaičiusi šio humanisto, skepticizmo pradininko esė, nors žinau, kad atsakymo nėra, yra tik nesuskaičiuojama galybė klausimų.

„Tiesa ir išmintis priklauso visiems, dėl to jos nėra didesnis turtas tų, kurie pirmieji jas paskelbė, negu tų, kurie jas pasisavino“, – sako jis, tad savinkitės į sveikatą.