Išgelbėjimo planas

Laiku ir nelaiku

Amazjas tarė Amosui: „Regėtojau, eik sau, bėk į Judo kraštą, ten užsidirbk sau duoną ir ten pranašauk. Bet niekuomet nebepranašauk Bet-Elyje, nes tai yra karaliaus šventovė ir karalystės šventykla.“

Tuomet Amosas atsakė Amazjui: „Aš nebuvau nei pranašas, nei pranašo mokinys, bet esu kerdžius ir šilkmedžio vaisių brandintojas. VIEŠPATS paėmė mane, kai ganiau kaimenę, ir VIEŠPATS man įsakė: „Eik, pranašauk Izraeliui, mano tautai!“

Am 7, 12–15

Pranašo Amoso vardą daugelis bus girdėję. Tai jis paliko garsųjį orakulą: „Vargas tiems, kurie guli dramblio kaulo lovose, dykaduoniauja savo guoliuose, valgo ėriukus, paimtus iš kaimenės, ir veršius iš gardo!“ Arba kitoje vietoje: „Paversiu jūsų iškilmes gedulu ir visas jūsų giesmes raudomis. Apvilksiu visų strėnas ašutine ir plikai nuskusiu visų galvas.“ Kaip galėtum neišgirsti tokių sakinių? Net jei nesi koks nelaimėlis, valdžių ir likimo nuskriaustasis, smagu klausytis, kaip kas nors tvatija turtuolius ir išpuikėlius. O jeigu dar ne vien smarkiais žodžiais… Ar ne dėl to Tadas Blinda tapęs nacionaliniu herojumi, viešų ir slaptų mūsų svajonių įkūnytoju?

Amosas, žinoma, nesurinko paniekintų mažutėlių brigados ir nevykdė socialinio teisingumo dalgiais ar šakėmis. Bet kitos jo istorijos aplinkybės lyg ir atitiktų klasikų pateiktą revoliucinių situacijų apibūdinimą. Išrinktoji tauta ne visais amžiais tik dejavo, kentė vargus ir priespaudas. VIII šimtmetyje prieš Kristų, kada pasirodė pranašas Amosas, vadinamoji Šiaurės Karalystė, arba Izraelis, buvo pasiekusi klestėjimo laikus. Nusilpę didieji kaimynai nebegrasino naujais išpuoliais. Ilgas ir sėkmingas karaliaus Jeroboamo II valdymas sudarė sąlygas plėtoti amatus ir prekybą, kėlė materialinę krašto gerovę, kūrė sotumo ir saugumo pojūtį. Atvykęs į Izraelį iš pietinės Judo karalystės, Amosas išvydo spindintį pertekliaus ir nežabotų ambicijų pasaulį. Kaip dažnai nutinka, gerovės ir ramybės apsuptyje ilgainiui suveši ir visos įmanomos nuodėmės. Pranašo akis fiksavo Izraelyje pasibaisėtinus neteisingumo, žmonių išnaudojimo, tuščios prabangos ir ūžavimo faktus: „Jie parduoda teisųjį už sidabrą, o beturtį už sandalų porą. Žemės dulkėse jie mindžioja vargšų galvas ir verčia kukliuosius trauktis iš kelio.“ Tėvas ir sūnus einantys pas tą pačią kekšę. Net Samarijos moterys, kurias pranašas išvadina Bašano karvėmis, spardo elgetas ir vis prašo savo vyrų išgerti. Amosas be gailesčio atakuoja ir religines apeigas, kurios, ignoruodamos socialinio gyvenimo kontekstą, yra bjaurios Dievo akyse ir tampa tik dar viena nuodėme savo puikybės ir godumo apakintai tautai.

Izraelio nuopuolio panorama Amoso knygoje atskleista tobulai. Nė vienas kitas pranašas nėra rodęs tiek užuojautos ir palankumo turtuolių engiamiems vargšams. Niekur kitur Biblijoje nerasi tiek kritikos ir pasišlykštėjimo žmoniškumą praradusių didžiūnų atžvilgiu. Autorius ne veltui yra vadinamas socialinio teisingumo pranašu. Iš tiesų socialinio teisingumo ir solidarumo patosas šioje knygoje liejasi per kraštus. Kad pranašo pateikta neteisybių kronika nėra jo vaizduotės vaisius, įrodo vos ne pažodžiui besikartojantys pavyzdžiai iš vienos ar kitos epochos, vieno ar kito krašto. Šio pasaulio turtingųjų ir galingųjų papročiai mažai tesikeičia. Kaip ir religinių institucijų polinkis ieškoti karalių palankumo ir privilegijų, o kritikus varyti lauk.

Visa tai Amoso knygai laiduotų amžiną aktualumą. Senieji ir naujieji revoliucijų, sukilimų, perversmų lyderiai savo laikysena ir retorika nuolat sieks užuominos į biblinius pranašus. Konfliktuojant su veikiančia sistema, griaunant nusistovėjusias normas ir aistringai tikint permainų galybe, aliuzijos į biblinius pranašus paskleidžia paslaptingą ir masinančią dangiškosios kovos, kone paties dieviškumo aurą. Visi Biblijos pranašai atsirado kaip staigmena ir netikėtumas. Tarsi iš aukštybių. Juos stūmė pirmyn ir įkvėpdavo ne institucinės programos, bet mįslinga ir žmogui nepavaldi Dievo valia.

Tačiau kaip tik dėl šios aplinkybės Amoso knyga niekada negalės pretenduoti į socialinių reformų vadovėlį ar revoliucinį manifestą. Ne tik Amosas, bet ir kiti tiesos ir teisingumo šaukęsi Biblijos pranašai nebuvo jokie reformatoriai ar revoliucionieriai. Užuot analizavę visuomenėje susidariusią situaciją ir ieškoję naujų būdų, kaip įgyvendinti socialinio teisingumo principus, jie viso labo kvietė sugrįžti atgal, prie Dievo sandoros pažadų ir įpareigojimų. Akstinas Izraeliui siekti teisingumo buvo ne čia ir dabar, bet toli praeityje, tautos istorijos įvykiuose, susietuose su Dievo gerumu ir ištikimybe. Lyg priegiesmis pranašų raštuose išnyranti eilutė apie svetimšalių, našlių ir našlaičių globą turėjo priminti Izraeliui, kad jis pats buvo beteisis ir bejėgis Egipto nelaisvėje, kol patyrė Dievo stebuklą. Jokios naujos moralės pranašas Amosas neketino sukurti. Siaubingas tautos nuopuolis jo akyse pirmiausia buvo atminties išdavystė, savo šaknų nepaisymas.

Turbūt nieko nėra konservatyviau už tokią moralę. Kolektyvinės kaltės ir kolektyvinės atsakomybės skelbimas. Bendruomenės ateitis susiejama su jos ištikimybe praeičiai. Pranašo Amoso knygoje nerasi nusidėjėlių sąrašo. Dėl neteisybės tvano kaltas ne blogas karalius, korumpuoti kunigai, godus ir ištvirkęs elitas. Kaltas Izraelis. Bausmė už nedorybes kris ant visų. Išgydyta ir atnaujinta bus visa tauta. Atsivertusi į savo Dievą.

Šalia visų kitų būdų suvokti ir interpretuoti savo keblias, grėsmingas situacijas kiekviena visuomenė gali turėti ir pranašo Amoso orakulus.

-tj-