Iš danų poezijos
PETER POULSEN
Gimė 1940 metais. Kuria poeziją, dramas, noveles, rašo vaikams ir verčia. Debiutavo 1966 metais. Yra išleidęs šešias dešimtis knygų. Šie eilėraščiai – iš naujausios poezijos knygos „Darbinis susitikimas amžinybėje“ (Bestyrelsesmøde i evigheden, 2012). „Poezijos pavasario ’84“ almanachui kelis šio autoriaus eilėraščius išvertė Jonas Liniauskas.
Naujagimiai eilėraščiai
Mano galvoje dūzgia eilėraštis
tarsi vazone pagauta musė.
Jis nori ištrūkti į tikrovę,
nors nežino, kaip ji atrodo
ir kokia ji yra.
Kiekvienas spėliojimas betikslis.
Jis tvirtai apsisprendė
be sąlygų sutikti tą pasaulį.
Ką tik prasikalę eilėraščiai yra maži vaikai.
Nemanau, kad jie žino, kas jų laukia.
Jie kaip kačiukai, gimę prie greitkelio.
Nori akli ištrūkti ant juodo karšto asfalto.
Susitikimas su tobulybe
Tarsi būtum vienas namie
name, kurį nupiešė Gaudi,
bet kuris niekada nebuvo pastatytas.
Be garso svetainėje šoka kėdės;
jos kraipo apvalius klubus
ir dingsta, kai tik aš tave į jas pasodinu.
Turėklai, kurie yra įkyrūs lyg uodai ir slidūs,
staiga tave pagauna,
tarsi norėtų ką nors prispausti.
Gotikiniai lankai krinta lyg domino kauliukai
ir palaidoja tave po tobulybe.
SØREN ULRIK THOMSEN
Gimė 1956 metais. Debiutavo 1981-aisiais poezijos knyga „Miesto slengas“ (City Slang), kuria poeziją ir esė. Šie eilėraščiai versti iš knygos „Sukrėstas veidrodis“ (Rystet spejl, 2011). Kelis šio autoriaus eilėraščius almanachui „Poetinis Druskininkų ruduo 2011“ išvertė Giedrius Tamaševičius.
Radijas pagavo tolimą stotį
kur vaikų choras
gal rusų kalba
atliko kažką kas turėtų būti poezija
ir tai galėjo skambėti kaip vertimas
eilėraščio kokį aš visada svajojau parašyt.
Atleisk aš skambinu tau taip vėlai.
Tas laikas aiškiai jau praėjo
kai aš jaučiausi ypatingas
tebūdamas bet kuo
pasaulio begalinėse tranzito salėse
ir viešbučių niūrumo karštyje
man buvo netgi magijos dalis.
Nes kai aš prieš akimirką
sėdėjau ir žemyn žiūrėjau
į savo jau nebejaunas rankas
mane užvaldė siaubas
kad neužgirsiu gal jau niekada daugiau
aš tavo balso manąjį neatpažįstantį
jei atsigulsiu aš miegot
į šiuos per baltus patalus
1007 kambary.
Jei tamsa vieną dieną pasibaigtų
turėtų būt ji atkurta kaip prabangi vila
su neprieinamu kambariu bokšte
kur pagaliau galėtume trumpam numigti
jei vieną kovo mėnesį visam laikui žiema pasibaigtų
turėtų viso pasaulio šaltis pasislėpti
mūsų pačių sušalusiose sielose
jei siela būtų suraižyta lyg sena plokštelė
turėtų tas negirdimas opuso nulis
būti nuo pradžių vėl ir vėl sukurtas
ir jei būtų nubrėžta linija virš mirties
turėtų visi kurie baigė gyvenimą
būti nunešti į tuos slaptus tunelius
po ta tamsia vila.
Trumpą akimirką kai pabudau
aš pamiršau
kad kaštonas priešais jau nukirstas
ir kad mano žvaigždėtos jaunystės knygos
geltonos ir nelygios
stovi dėžėje gatvėje
po dešimt kronų už dalį
taip nors tu jau seniai pradingus.
Bet kitą sekundę
aš pasivijau visus tuos trisdešimt metų
ir per vakarą
netgi trumpam pajutau ateitį
kol naktis mane susigrąžino.
Vertė Stanislovas Abromavičius
