Įkvėpti ir iškvėpti
PAULIUS NORVILA
Kažkas rūko kaimynų balkone. Godžiai traukia paskutinę cigaretę ir stebisi po lietaus ryškiai žalią spalvą atgavusiais medžiais. Kiekvienas toks smilkymo procesas išvalo kūną ir paruošia jį stebuklui, kuris nutiks po to. Po to, kai baigsis cigaretė, kai prasivers balkono durys ir visa grįš atgal į savo skaudžiai ribotas erdves. Po to, kai už sienos vėl verks vaikai ir bus stumdomi baldai. Kiekvienas toks smilkymo procesas yra nesibaigiantis noras ištrūkti iš nebūties, kuri vis labiau pjauna ir spaudžia pavargusį – ir nebūtinai žmogaus – kūną rodydama jam tuos pačius paveikslėlius, žadančius amžinojo poilsio išsipildymą. Tie paveikslėliai skiriasi tik išoriškai, tačiau viduje, poodiniuose sluoksniuose, visuose juose plyti ta pati sala, tas pats smėlis, tos pačios mėlynos bangos. Visos šios aplinkybės – tai krantas, kurio taip beviltiškai siekiame. Būtent šis krantas yra paskutinis dėmuo mūsų pilnatvės liudijimuose. Paskutinis, o kartais ir vienintelis žingsnis, atotrūkis nuo realybės, kurį gali pakeisti tik garuojantis kūno indas. Pilnatvė, virstanti dūmais, ir dūmai, virstantys pilnatve. Kad ir kaip apversime šį reginį, niekas jame nepasikeis. Kad ir kiek kartų pateksime į tą krantą, visuomet pajusime, kad tai dar ne tas krantas, dar ne toks jo smėlis, dar ne taip paruoštas stalas, ant kurio plaikstosi gėdingą kapituliaciją menanti balta staltiesė. Kad ir kiek kartų irsimės per tas mėlynas bangas, niekuomet nepasieksime kranto, kuris užbaigtų mūsų istoriją ir išplėšęs mus iš mūsų rankų atiduotų tarsi dovaną šiam vėjyje besiplaikstančiam gyvenimui. Taip, dabar jis veržiasi pro pravirą langą, pinasi nematomais dūmais aplink mano akis, šaukia, kad niekada nesuprasiu tos paslapties, kurią rūkantieji dalinasi tarpusavyje. Paslapties, kurios nesuprasi neišskrodęs žuvies ir neištraukęs pernelyg giliai įsmigusio kabliuko. Paslapties, kurios nepajusi nekeliavęs temstančio miesto gatvėmis ir nesutikęs ten savo antrininko. Žmogaus, šaukiančio neįtikimiausias istorijas tiesiai tau į veidą. Šaukiančio dūmais, pūvančiais lapais ir nerimu. Visa tai blaškosi pavėjui, kol galiausiai nieko nelieka. Kol galiausiai kaimynas su visomis neperskaitytomis knygomis, nepamylėtomis moterimis ir neišgertais alaus buteliais persikrausto į tave. Į tavo plaučius, kurie patiria jau tik antro kvėpavimo skonį. Taip, kažkas rūko kaimynų balkone, šypsosi prisiminęs juokingą istoriją, nutikusią, kai pirmasis vaikas dar nemokėjo vaikščioti. Šypsosi ir net pats to nejausdamas pradeda linguoti į dūmų ritmą. Pradeda pritarti šiems prisiminimams, jų reikšmei, išlikusiai atminties plokštėse, ir džiaugsmui, kuris dabar spaudžia, kuris dabar pamirštas po visai kitomis gyvenimo linijomis. Pamirštas, tačiau nepamirštamas. Sėdintis kaimyniniame inkile, plačiai atsivėręs langus, stumdantis žaislines raides, mėginantis sudėlioti žodžius ir sakinius, kurie bus pasėti jo širdyje, išaugs per skrandį ir sužydės jo lūpose. Arba jo vaiko lūpose. O galbūt anūko. Tačiau tai visiškai nesvarbu, nes tam neįmanoma pasiruošti. Neįmanoma numatyti visų ėjimų ir klausimų, kurie kada nors bus užduoti. Lygiai taip neįmanoma atverti visų atminties plokščių ir kada tik panorėjus mėgautis jų gaivinančia paguoda. Viskas vyksta truputį kitaip. Pirmiausiai atsiranda ugnis – ją gali atstoti gyvybės užuomazgos, – tuomet į rankas paimama tokia maža tūtelė – ją galima pakeisti smulkintomis žodžių nuotrupomis arba irklais, padėsiančiais nepaklysti srovės sūkuriuose, – tuomet reikia įkvėpti – tai galima padaryti netgi miegant ar mylintis, – tuomet gimsta dūmai – juos dažnai atstoja vaikai, neperskaitytos knygos, išgąsčio kupinos akys – ir tie dūmai keliauja į mus – raitosi ir banguoja tarsi sulėtintame kino filme – kol pasiekia tolimiausias gelmes ir tamsiausius kraštus – apsigyvena, sukuria šeimas, bendruomenes, miestus, valstybes – pasiekia ir plečiasi, kol užpildo visus tūrius – puodelius ir puodus, kaistančius ant viryklės, bijančius drebančių rankų ir tankiai mirksinčių akių, – o tuomet visa tai reikia iškvėpti, išpūsti tolyn nuo savęs, nuo patyrimų ir stebėjimų, kuriuose paskendo ši akimirka, – tai primena šokį pagal seniai nutilusią muziką, šokį, kuris tave veikia čia ir dabar, tik šią vieną, šią paskutinę akimirką, iki vėjas papūs ir visi judesiai, kuriuos ką tik išmokai, išnyks tarsi akys ar rankos, kitados netikėtai palietusios, suspaudusios, supurčiusios. Ir visa tai kartojasi, nuolat, kol smilkstanti tūtelė susmilksta, kol vaikai pradeda eiti į mokyklą, kol pasiveja tave, o pagaliau ir praauga. Visa tai kartojasi savaime, netgi nebūtina stengtis ar laukti, kol ateis ta akimirka ir tu vėl galėsi pažadinti ugnies šokį baltuose vakaro debesyse. Nebūtina laukti. Nebūtina gintis ar pulti. Tereikia kartkartėmis prisiminti tą krantą ir smėlį. Karštus jo glostymus ir maloniai vėsinančias jūros bangas. Įkvėpti ir iškvėpti. Štai kur visa paslaptis šio gyvenimo. Neskubėti, mėgautis, laukti savo eilės. Nesistumdant, nesikeikiant ir nesipiktinant. Šypsantis visam tam abejingumui ir paklusnumui, kurie niekada nepalieka. Netgi didžiausių kovotojų ir revoliucionierių. Reformatorių ir maištininkų. Jų kraujas lygiai toks pats kaip ir tavo, sėdinčio kambaryje ir mėginančio nuspėti, ką pro pravertą langą tau nori papasakoti nematomas tavo antrininkas. Jis pjauna be skausmo, laimina be apeigų ir juokiasi be priežasties. Jis toks kaip ir tu, rūkantis lovoje ir negalvojantis, kada susmilks ir užges šis drabužis, šis kūnas, šis tūris.
