Santaros pavidalai

ŽYDRŪNAS DRUNGILAS

Internetas ir laisvė rinktis

Kai prieš keturiolika metų tada dar ne visagalio interneto paklausiau, kas yra „Santara“, jis man rimtu veidu mestelėjo nuorodą į kažkokią amerikietišką parduotuvę ar įstaigą. Neatsimenu, ar muilo, ar gėlių, ar dvasios harmonijos. Norėjo suklaidinti. Dabar tokių santarų (specialiai patikrinau) interneto vandenyse yra kur kas daugiau.

Lietuviškoji „Santara-Šviesa“ turėtų būti unikali ir vienintelė. Taip ir yra, jei ne faktas, kad jų yra bent kelios. Dviaukščiu autobusu laigant Aukštaitijos kalneliais į Alantą sužinau, kad jau ir Anglijos lietuviai santarauja, nors suvažiavimo vieta jiems per daug atoki ir brangu atvykti. O kur dar Lemontas ir Kaunas. Ar ne Algio Mickūno idėja turėti daug mažų santariškų (ne Santariškių) bendruomenių? Kas mūsų laukia?

Štai ta viena didelė, į kurią iš trečio karto įlinguoja autobusas. Organizacija be organizacijos, bet su pusryčiais, pietumis ir vakariene*. Be direktorių ir buhalterijos, bet su 20 metų nesikeičiančiu lyderių branduoliu. Čia, svetingoje Alantos verslo ir technologijų kolegijoje, turėtų būti viskas, ko reikia „neaiškiam“ žmogui, apie kurį prabils Egidijus Aleksandravičius. Atvykusiųjų laukia trijų lygių nakvynė: patyrusiems „Santaros“ vilkams – viešbutis, ne tokiems reikliems – bendrabutis, studentams ir moksleiviams – sporto salė ir laukas. Visi gali laisvai ir atsakingai pasirinkti.

Veidu į lubas

Visada yra lubos. Šiuo atveju jos laiptuotos. Aktų salė perskirta kėdžių sklastymu, baldų plokštėmis išklota dešinė siena su langais, kairėje – masyvios užuolaidos, priekyje scena su simpatiškai nenusakomos spalvos uždanga. Spėčiau – aštuntojo–devintojo dešimtmečio interjeras. Fengšui turėtų būti geras. Jeigu būtume seimas, mane deleguotų į centro kairę. Ten ir atsisėdu.

Autoriaus nuotrauka

Daugiau apie interjerą ir eksterjerą sužinau sekmadienio paskaitose. Architektai (Linas Tuleikis ir Rokas Kilčiauskas) atskleidžia, kokios įtampos gali tvyroti tarp paveldo saugotojų ir architektų, tarp šiltų ir šaltų tonų, tarp interjero, smegenų ir sąskaitos banke. L. Tuleikio paskaitoje paveldosauga yra įgijusi karvės pavidalą. Galvoju: tada architektai turėtų būti melžėjos, o gal mėsininkai. Naujoji architektūra vs. paveldas šiaip jau yra erzinanti tema, tarsi raudona marška buliui, nes, kaip ir turėtų būti, supykina keletą senųjų santariečių. Suprantu tik tiek, kad transformacijos visada kam nors būna skausmingos. Kartais pastatams, kartais žmonėms. Paprastai žmonėms.

Savo gyvavimo pradžioje, JAV šeštajame dešimtmetyje, susijungusios „Santara“ ir „Šviesa“ pasirinko šūkį „Veidu į Lietuvą“, ieškodamos sąlyčio su sovietine Lietuva taškų, atsiverdamos jos mąstymams ir kūrybai, tačiau dabar, kai Lietuva priartėjo tiek, kad tapo nepakeliamai sunki, tenka ieškoti kitų, gal kiek paprastesnių identifikacijų, kad ir „atsigręžti į žmogų“ (Valdas Adamkus). Ar tai visada pavyksta? Ne. Beje, kiek pamenu, amerikietiškoje „Santaroje“ aistros, ginčai ir žaibai pranešimų metu prasiverždavo daug dažniau, tačiau bendravimas po paskaitų būdavo kur kas šiltesnis, ypač vyresnės su jaunąja karta. Čia daugiau formalumo ir šalčiau, jaunimas tarsi paliktas nuošaly. Bet gal taip tik pasirodė.

Šeštadienį, pavėlavęs į paskaitą, pritykinu prie vienos susikaupusios klausytojos ir pašnibždom klausiu, ar galiu atsisėsti šalia, tačiau tuo labai ją išgąsdinu. Vietą atsisėsti gaunu, bet tuo metu pagalvoju, kad norėčiau perbėgti tomis salės lubomis.

Liberalizmas ir galia

Anot Andriaus Navicko, „Santara-Šviesa“ turi dvi problemas: „Santaros“ tapatybę ir liberalizmą. Šis leitmotyvas vyravo viso penktadienio pranešimuose. „Kodėl „Santara“ mėgsta kalbėti apie „Santarą“?“ – klausė ir pranešėjas Mindaugas Bundza.

Tikrai, kodėl? Ko ieško susirinkę intelektualai? Ko jiems trūksta? Kodėl mėgsta kapstytis po („Santaros“) praeitį? Kur ta jos ateitis? Ką reiškia nuolatinė savirefleksija? Ar pavyks tokiu būdu save motyvuoti? – tokiais klausimais mane atakavo penktadienis. Gerai tai, kad „Santara“ mėgsta klausti.

Tai savotiška neurotiškų žmonių psichoterapija, juokavo A. Navickas; reikėtų nepamiršti ir pedagoginio motyvo, priminė A. Mickūnas; Gintautas Mažeikis iškėlė kūrybingumo principą, netapatumą sau pačiam. „Santara-Šviesa“ G. Mažeikiui – linksmybės vieta. O Mykolas Drunga, be Garliavos istorijos, priminė ir skirtingas organizacijas – „Santarą“ ir „Šviesą“ – suvienijusius principus, iš kurių vienas svarbiausių buvo laisvė.

Kad viską dar labiau komplikuotų, E. Aleksandravičius įvedė „neaiškaus“ žmogaus problemą. Santariečiai, pasak jo, – spiečius neaiškių žmonių, kurie bando išsiaiškinti neaiškiame laike. Galios, anot pranešėjo, jiems nereikia.

Tačiau, Dariaus Kuolio nuomone, jei neturėsime galios, tos galios imsis kiti. Jis yra pasiryžęs telkti skirtingus žmones laisvės kely. „Atlaikyti savo kritišką žvilgsnį, nukreiptą į save.“

Vadinasi, santariečiai apie galią pasvajoja. O gal tikrai: koks diskusijų tikslas, jeigu negali daryti įtakos visuomenės procesams? Kitados „Santara“ buvo prezidentinė, dabar gali tapti ir partinė. Kas žino, gal kitais metais „Santara-Šviesa“ bus panaši į partijos suvažiavimą? Įdomu, ar gaučiau tą pačią vietą atsisėsti?

Susirinkęs spiečius neaiškių žmonių spiečiasi apie liberalizmo idėjas, kalba apie toleranciją, laisvę, humanizmą, nors nėra viskas taip aišku ir paprasta. Bent jau ne visiems. Pasak A. Navicko, liberalai (esantys valdžioje) nereaguoja į neteisybę, kaip pavyzdys pateikiami disidentai (Baltarusijos, Tibeto). „Kodėl nebepatrauklus liberalizmas?“ – klausia filosofas ir europarlamentaras Leonidas Donskis. Pasak jo, pirmoje šeštajame dešimtmetyje JAV išleistoje rinktinėje „Lietuviškasis liberalizmas“ jaučiamas optimistinis tonas, nors tarsi ir nebuvo dėl ko labai džiaugtis, o naujausioje „Lietuviškojo liberalizmo“ rinktinėje jau kur kas liūdnesnės nuotaikos.

Iš aukštų idealų (filosofai Lietuvoje kūrė liberalų partiją) žnektelėta į stašaitišką, verslo veikiamą ir sausą administratorišką politiką. Tiesą pasakius, nelabai įsivaizduoju, ko kito galima tikėtis šioje socioekonominėje sistemoje.

Politinėms partijoms rūpi ekonominis pagrindas ir galios žaidimai (Arūnas Sverdiolas).

O gal tiesiog trūksta pagarbos, savitvardos (Rytis Bulota).

Priešai ir draugai

Kaimyninės šalys – dar vienas nesibaigiantis santarietiškų diskusijų objektas. Kokie yra ir kokie turėtų būti santykiai su mūsų kaimynais? Kaip šį kartą juos barsime ir ką jiems patarsime?

Konstatuota, kad Lietuvos diplomatiniai ir politiniai santykiai su Rusija ir Lenkija šiandien yra atšalę.

Svečias iš Rusijos, matematikos profesorius Andrejus Piontkovskis, pasakojo apie mirštantį autoritarinį Putino režimą, kuris turi sąsajų su 1917 metų revoliucija. Putino, labiau verslininko, o ne politiko, režimas perėjo visas stadijas, šiuo metu yra paskutinėje. Nebėra aistringo palaikymo. Kalbėdamas apie opoziciją, svečias teigė, kad Rusijos nacionalistai mano, jog reikia koncentruotis į rusiškąjį etnosą, kad dėl plėtimosi energija yra iššvaistyta. Tarsi jau numatydamas Putino sistemos žlugimą, pranešėjas teigia šviečiantis žmones, koks turėtų būti perėjimas (transition) pasibaigus Putino režimui.

Kazys Almenas pažvelgė į Rusiją per „tamsų zerkolą“, mėgindamas susidaryti vaizdą iš interneto komentarų. Komentaruose rusai kelia klausimus: kas mes esame? Sovietai ar rusai? Stačiatikiai ar ateistai? K. Almenui buvo įdomu, ką rusai kalba apie kaimynus, kaimynines šalis. Žinoma, pagal statistines apklausas patenkame tarp Rusijos didžiausių nedraugų.

Jūratė Kiaupienė, tarsi papildydama nedraugiškumo iš Putino pusės temą, susijusią su 1612 metų rusų išsivadavimu iš lietuvių ir lenkų okupacijos, vis dėlto siūlo pažinti kitas šalis ne per žiniasklaidos kanalus, ne iš vienpusiškai pateikiamų žinių. Pridurčiau – ir ne vien iš komentarų.

Santykiai su lenkais pasirodė kur kas švelnesni. Krzysztofas Czyżewskis ir po jo gana ilgai kalbėjęs Lenkijos PEN klubo prezidentas Adamas Pomorskis pasakojo apie būtinybę tiesti kultūrinius tiltus tarp Lietuvos ir Lenkijos, apie mažų bendruomenių principą, kuris yra gajus Lenkijoje. Buvo užsiminta apie lietuvių poezijos antologijos leidimą, kurio dar, pasirodo, nėra. Kaip alternatyvą Cervanteso, Goethės institutams L. Donskis iškėlė idėją steigti Miłoszo institutą, galėsiantį atlikti ir lietuvių ir lenkų vienytojo vaidmenį.

Kaip prišaukti lietų

Per Jonines lietaus šaukti nereikia ir jeigu nesate A. Mickūnas – vis tiek nepavyktų. Lietų jam pavyko prišaukti Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir aš visiškai tuo neabejoju. Dar daugiau: A. Mickūnas šeštadienio popietę sugebėjo įsikūnyti į Rytį Juozapavičių ir prabilo neatvykusio pranešėjo tema: apie pasitikėjimą. Teigė nepasitikįs niekuo, kas negeria alaus. Papasakojo pasaką apie katės ir pelės pasitikėjimą, kurios moralas: pasitikėti kitais tenka tada, kai nebelieka nieko kito, tik priversti pasitikėti. Pasitikėjimas – išsivadavimas iš visokių prietarų. Pasitikėjimui nereikia ir žodžių, pakanka kūniško dialogo.

Mintautas Gutauskas, kitą dieną kalbėdamas apie cinizmą, tarsi tęsė (ne)pasitikėjimo temą. Visada lengviau patikėti, kad kitas yra kaltas, o ne kad neteisingai apkaltintas. Cinizmas – įtarus žvilgsnis, žiūrėk, kad neliktum kvailio vietoje. Labiausiai į akis krinta ciniškas juokas. Kai kalbame apie galią, galime kalbėti ir apie cinizmą. Valdovo cinizmas, kai sakomos dvi tiesos: viena skirta liaudžiai, kita – sau. Ciniškas protas, pasak pranešėjo, negali įprasminti naujų vertybių.

Pasitikėti nebuvo sunku klausant esto, puikiai kalbančio lietuviškai. Reinas Raudas, neslepiantis anarchistiškos laikysenos valdžios atžvilgiu, teigė nepritariantis valstybės norui kištis į tai, kaip žmogus turi mylėti savo šalį. Valstybė nori, kad pasitikėtume ja kaip parapija. Pasakodamas apie savo debatus su vienu iš Estijos ministrų, R. Raudas teigė, kad emocijos, tokios kaip meilė, negali būti institucionalizuotos. Sekiuritizacija – blogas būdas spręsti problemas. Žmogus visada turi teisę pats keisti situaciją, aklai nepasitikėti valstybe. Tautinės valstybės, anot jo, nebėra.

Apie pasitikėjimą, pvz., valdžia, policija ar šeima galima spręsti iš moksleivių kolektyviai rašomų detektyvų. Pristatydamas savo leidyklos projektą „Ar turi alibi?“ Saulius Žukas pasakojo, kaip moksleivių rašomi detektyvai atvėrė jų aplinkos socialines problemas. Moksleivių detektyvuose teigiamų herojų nėra. Kiek keistokai pasirodė juokais nuleistas teiginys, kad moksleiviai nusikaltimo motyvaciją sieja su aplinka. Negi turėtų kaltinti genus?

Rugiuose tarp dorybių

A. Sverdiolas, kalbėdamas apie kardinalines ir teologines dorybes, braižė tieses, kurių galuose buvo principinis ir tikrovinis, pragmatinis, utopinis mąstymai. Dorybė – tai nebūtinai moralės dalykas. Sakydami „dora mergina“, visų pirma įsivaizduojame moraliai dorą merginą. Dorybė, kita vertus, tai ir sugebėjimas derėti prie kažko. O išminties dorybė – gebėjimas pasverti vertybes, nustatyti saiką, darną. A. Sverdiolo kardinalių mąstymų tiesėse išmintis kaip taškelis pakimba maždaug ties viduriu.

Tačiau ar levituojant saugiu atstumu nuo radikalių ir ne tokių „išmintingų“ mąstymų nėra pagundos stipriai įsikibti į hierarchijos vertikalę, ypač kai prasprūsta tokie pasakymai kaip „lygiavinė stichija“? Saugų atsiribojimą nuo socialinių klausimų būtų galima atleisti tik Jurgiui Gimberiui, linksminusiam istorijomis apie „mokesčių mokėtoją“ (!). O štai į moksleivės klausimą, kaip galima pasitikėti valstybe uždirbant 600 litų ir augant kainoms, atsakymų nebuvo.

„Santarai-Šviesai“ apskritai labai praverstų jauni, radikalūs balsai, orientacija į ateitį, tam tikras supurtymas, kad ji neužsidarytų „išminties dorybių“ kiaute. Be nostalgiškų padūsavimų apie praeitį, kurie vis kartojasi. Aišku, mikrofoną kaip estafetės lazdelę perduoti kitiems nėra taip lengva, pedagoginė motyvacija vis dėlto ima viršų. Liberalo tolerancija irgi turi ribas. Bet gal pavyktų? Juo labiau kad apie tai kalbėjo ir jauniausias pranešėjas M. Bundza – jis klausė, kodėl suvažiavimą organizuoja ir moderuoja dažniausiai tie patys žmonės (jeigu tai organizacija be organizacijos). Pranešėjo nuomone, kiekvienas dalyvaujantis privalo kalbėti, o kūryba, literatūrinė ir meninė dalis, turi grįžti iš vakaro į dienos programą, suprask, iš pramogos sekcijos.

Vien dėl šios priežasties kai kurias pramogas turėjau nukelti į sapnų laiką. Sapnavau, kad vienas europarlamentaras dainuoja bitlų dainas, pritariant „Nerijos“ ansambliui. Tas sapnas vaizdais gal ir nepasižymėjo, bet užtat buvo ryškiai įgarsintas.

___

* Pirmasis klausimas iš salės prasidėjus suvažiavimui buvo: „Kur galima bus pažiūrėti futbolą?“ Į tai buvo replikuota, kad čia nėra aptarnaujančio personalo, nėra klientų (A. Sverdiolas).