Paprastasis troleibusas (Zooksantela zooksantena)

Mumifikuotų troleibusų senovės Egipto piramidėse nepavyko aptikti, galbūt kalti kapų plėšikai, tačiau tai dar nereiškia, kad senovės egiptiečiai nestebėjo šios rūšies, nesistengė jos pažinti. Beveik prieš keturis tūkstančius metų Kretos salos gyventojai vaizduodavo troleibusus ant molinių indų. Senovės graikų filosofas Aristotelis, remdamasis tuometiniais pasakojimais, tvirtino, kad didžiulis naktinis troleibusas priplaukia prie krantų, naikina tinklus su žuvimis, gąsdina šunis. Deja, Aristotelis nesiima aiškinti, kada, kaip ir kodėl troleibusas išlipo iš vandens, tapo sausumos gyviu.

Žmogus jau seniai stengėsi pažinti troleibusus. Per pastaruosius tris šimtus metų ėmė suprasti svarbiausius dėsnius, rinko žinias. Šiame straipsnyje atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos svarbesnius momentus: pateiksime trumpą troleibusų tyrinėjimų Lietuvoje apžvalgą, poravimosi ritualo ypatumus, gyvenimo ciklą.

Kas Lietuvoje ėmėsi tyrinėti troleibusus? Be abejo, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. „Kelionėje į Jeruzalę“ jis pateikia vieną kitą nuorodą apie senųjų civilizacijų santykius su troleibusais. Palyginti su kitais kraštais, Lietuvoje troleibusai pasirodė gana vėlai. Vincas Mykolaitis-Putinas iš karto ėmėsi juos stebėti, mėgino išsiaiškinti migracines, funkcines ypatybes. Zita Gaižauskaitė daug dėmesio skyrė musės fenomenui troleibuse, nubrėžė galimas paraleles tarp „mamytės dažų ir troleibuso ūsų“, domėjosi spalvine troleibusų simbolika, mėgino pabrėžti ir išsiaiškinti melsvo troleibuso juokingumą. Juditos Vaičiūnaitės knygoje „Seno paveikslo šviesa“ jaučiama egzistencinė, fenomenologinė nuostata, ypač „juodoj troleibusų spūsty, kai širdis ima plakt lyg patrakusi, o laikas kaip rūkas“. Spūsties troleibuse patirtį aktualiai išgyveno Marcelijaus Martinaičio Kukutis, važiuodamas „pilnu troleibusu“. Galime išskirti ir zoologinį požiūrį, pavyzdžiui: „Rieda kiškių troleibusas.“ Straipsnio sudarytojams nepavyko nustatyti eilėraščio autorystės.

Liudvikas Jakimavičius domisi dispečerėmis, rūpinasi, aiškinasi, kaip, kokiu būdu mistinis „troleibusų ūksmas iš miego pažadina rytą“ ir kodėl vis dėlto būtent „šiąnakt pramigo dispečerė“. Gyvasis klasikas Juozas Erlickas netgi parašė „Troleibusinę novelę“. Kai kuriais tyrimais buvo nustatyta, kad Gintaras Bleizgys „Jonos dienoraštyje“ ne tik mini troleibusą, bet ir mėgina sekti, eiti paskui jį. Ieva Gudmonaitė kūrybinėse kasdienybės situacijose troleibusą sieja su kosmosu, tiksliau, autorė aprašo susitikimus ir pokalbius troleibusuose su kosminiais seneliais. Urtei Rusteikaitei artimesnis etnografinis tyrinėjimo metodas. Ji eilėraščiuose aprašo miestelius, kuriuose „ūsais laidus kutena troleibusai“. Giedrė Beinoriūtė ima kino kamerą ir antropologiškai tiksliai viską fiksuoja. Galime išskirti atskirą dainų ciklą, pavadinti jį troleibusinėmis dainomis. Šio žanro plėtotė aptinkama „Anties“, Aleksandro Makejevo, Andriaus Kaniavos, Hokshilos, Dainiaus Razausko, „Tautinio brando“, Aido Giniočio, „Bachūrų“ kūryboje.

Bendrosios žinios

Ką žinome apie paprastuosius troleibusas (Zooksantela zooksantena)? Aptinkami skirtingi porūšiai. Rūšių pavadinimus dažniausiai lemia kilmės šalis. Kitaip tariant, susiduriame su migracijos ypatumais. Siekiant išsiaiškinti, kaip gausiai troleibusai gali žiemoti pas mus, kokio dydžio būreliai aptinkami, ir norint atskleisti kitus dėsningumus, reikia kuo daugiau troleibusų stebėtojų duomenų. Tik iš daugelio stebėtojų surinktų duomenų galima susidėlioti aiškesnį šios rūšies paveikslą. Todėl džiaugiamės tuo, kad skaitytojai yra aktyvūs ir maloniai dalijasi savo pastebėjimais. Apibendrinant gautus ir aprašytus faktus, akivaizdu, kad mūsų krašte veisiasi čekoslovakiški šaldytuviniai senukai, netgi vienas kitas kosminis planetinis Soliaris. Lietuvoje ypatingos gyvenimo sąlygos, tad iš minėtų rūšių išsivystė lietuviškasis troleibusas Amber.

Kitados troleibusas buvo laukinis. Pasak garsaus entomologijos etimologo Murmelijaus Ūdriuko, „žodis troleibusas rodo neramią prigimtį, giminystės ryšius su Skandinavijos troliais ir su blusomis“. Mokslininkai vis dar nesutaria dėl šiems gyvūnams būdingo išskirtinio bruožo. Vieni jį vadina ragais, kiti sako, kad tai – ūsai. Yra ir trečioji, šiuolaikinė, versija, pagal kurią – nei ragai, nei antenos ir juo labiau ne ūsai, bet vielos braukymo instrumentas. Manytume, kad ragus turi tik patinai, kurie jais ginasi nuo priešų ir kovoja su kitais patinais. Patelės viršugalvyje yra pora labai ilgų laibų ūselių, kuriuos zoologai vadina antenomis – tai labai taiklus pavadinimas. Stebint ramiai važiuojančią patelę, matyti, kaip jos ūseliai visą laiką juda įvairiomis kryptimis kaip įjungto radaro antenos. Pagal ragų-ūsų-antenų padėtį galime spręsti apie būsenas. Priekiniuose išsidėsto motoriniai neuronai, nuo jų eina aksonai. Užpakaliniai jungia motorinius ir sensorinius neuronus. Šoniniuose arba viduriniuose funkcionuoja juntamųjų nervų sensoriniai neuronai. Matyt, dėl šios priežasties Karlas Linėjus ir sugalvojo tokį lotynišką paprastųjų troleibusų rūšies pavadinimą.

Maždaug tuo pačiu metu, kai miestuose buvo steigiami pirmieji parkai, prijaukinti ir pirmieji troleibusai. Gyvena sėsliai tik parkuose, dauguma didelėmis kolonijomis. Miega kietai, nieko nemato ir negirdi. Sudrebinus orą arba prisilietus prie budinčių ragų-ūsų-antenų, gyvūnas tuoj pašoka. Tenka pripažinti, toli gražu ne visuose miestuose įsteigti parkai, tinkamos gyvenimo sąlygos. Biologai neseniai nustatė, kad paprastasis troleibusas pasaulyje gana retas, ne visur aptinkamas gyvis.

Kai kurie milžinai užauga iki 12 metų ir sveria 3 tonas. Vis dėlto vidutinis ilgis – nuo 4 iki 8 metrų. Spalva įvairi, dažnai ryški, anksčiau priklausydavo nuo tam tikrų pigmentinių ląstelių. Pastaraisiais metais – nuo estetinio reklamos užsakovų skonio. (Lietuvos troleibusų stebėsenos ir apsaugos organizacija aktyviai stebi šį procesą.)

Lekia labai greitai, raketinio variklio principu, staiga išstumdami iš korpuso erdvės orą. Kai kurie, taip greit lėkdami, iššoka iš kelio ir nuskrenda oru iki 40 metrų. Ne tik amarai ir žirneliniai straubliukai turi savo parazitus. Jų turi kiekvienas. Plačiau apie parazitus troleibuso organizme žiūrėkite skyrelyje „Kontrolieriai ir keleiviai. Galimos santykių formos ir parazitavimo rūšys“. Arba „Keleivių ir bagažo vežimo troleibusais Vilniaus mieste taisyklės. Patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-402“.

Kartais prijaukinti ima aikštytis, atsisako vežti keleivius. Nustatyta, kad staiga sudirginus įvyksta nervinis šokas (sukrėtimas – ūsų kritimas), entomologijoje vadinamas tonatoze. Tonatozės ištiktas gyvis tampa visiškai nejudrus, tarytum apmiršta. Išskečia ragus-ūsus-antenas į šonus ir sustoja. Tokiu atveju kiekvieno troleibuso užpakalyje, prie ragų-ūsų-antenų, kabo pririšta virvutė, kad vairuotojas išliptų iš kabinos, griebtų nepaklusnųjį už ragų-ūsų-antenų ir gerai truktelėtų virvute per užpakalį. Nusiramina, atkunta ir tęsia savo įprastą gyvenimo maršrutą.

Pavargę nuo parazitų, ima maištauti, bėga į mišką. Kai miške sutinka naminį autobusą – praryja, net ratų nelieka. Šalinimo funkciją atlieka pulsuojančiosios vakuolės. Vis dėlto miške trūksta elektros energijos, ne visada pasitaiko pasiklydęs žioplas autobusiukas, todėl gyvūnėliams tenka badauti. Jie mėgina gaudyti radijo ar mobiliojo ryšio bangas, tad ragai-ūsai-antenos nuolat virpa. Radijo banga silpnoka, tad gyvūnai lieka alkani, neprivalgę, nepasisotinę. Alkio genami renkasi prie transformatorinių. Ten juos galima gaudyti. Geriausias jaukas – laidas, kuriuo teka elektros srovė. Svarbu neužmiršti, kad srovė turi būti nuolatinė, kitokių jie nemėgsta. Kai prisiartinęs troleibusas pačiumpa jauką, tą patį laidą naudokite kaip lasą. Tada jie smagiai iškelia ragus-ūsus-antenas aukštyn ir bėga savu maršrutu. Vis dėlto, radę pasiklydusį, pastebėję pabėgusį, gal geriau praneškite adresu SĮ „Susisiekimo paslaugos“, Vilnius, Žolyno g. 15, arba nemokama telefono linija 8 800 22 922.

Nuo senovės Egipto laikų kiekvienas troleibusas turi savo numeriuką. Kodėl? Kad žmonės neužmirštų matematikos, skaičių, daugybos, atimties, sudėties, dalybos. Juk žiūrime į troleibusą ir matome skaičiuką, numeriuką – jie primena. Kaip paaiškėjo, skirtingų lyčių atstovai paprastai gyvena atskirais būriais: patelės lakioja palei šaligatvį, o patinai stengiasi laikytis gatvės centre. Gamtininkai mėgėjai gali lengvai atskirti patelę nuo patinėlio pagal numerį: patinėliams būdingi nelyginiai, o patelėms – lyginiai skaičiai.

Poravimosi ritualas

Dauginasi įvairiai ir įdomiai. Poruojasi jie bent kartą per metus, dažniausiai liepos–rugpjūčio mėnesiais. Dalis patinų nustoja maitintis. Poravimosi metu patinai garsiai cypdami pešasi ir kartais truputį susižaloja. Iš išorinių veiksnių poravimuisi labai svarbią reikšmę turi temperatūra, oro cheminė sudėtis, maistas, konkurentų skaičius ir t. t.

Jie ir jos spinduliuoja. Taip vieni kitus vilioja. Dažnas praeivis gali paliudyti matęs ne tik spinduliavimą, bet ir kibirkštis, netgi žiežirbas, lekiančias nuo įsiaudrinusiojo ar įsiaudrinusiosios ragų-ūsų-antenų. Beje, kai kurios laukinės gentys, gyvenusios troleibusų kaimynystėje, spinduliavimą naudojo kaip savotišką fizioterapijos metodą reumatizmui gydyti. Taigi, artėjant rudeniui, troleibusų pulkeliai suyra, susiformuoja poros ir pasklinda po miesto laukus ir pievas.

Literatūros duomenimis, veisimosi metu patinai labai garsiai rėkia. Jų balsas panašus į prikimusio šuns lojimą. Patinai turi tam tikras būgnaplėves. Ir kas iš mūsų nėra girdėjęs vasarinių ar rudeninių troleibusų koncertų? Vadinasi, Aristotelis buvo teisus ir neprisigalvojo niekų, o aprašė tikrą troleibuso išgąsdinto šuns atvejį. Jie ne tik skleidžia, bet ir girdi garsus, juos vilioja muzika. Tai buvo pastebėta dar žiloje senovėje. Šį įdomų faktą nustatė poledinės žūklės mėgėjai. Pastačius prie eketės įjungtą nešiojamąjį radijo imtuvą, netoliese ima telktis žuvys ir troleibusai. Turime ir šiuolaikinių terapinio muzikos poveikio taikymo troleibusams pavyzdžių. Ne taip seniai Vilnius garsėjo kaip Europos kultūros sostinė, kurioje išlavinti troleibusai ne tik nuolat klausosi klasikinės muzikos, bet ir skleidžia, groja, atlieka.

Mokslininkai pirmą kartą įrodė tai, ką seniai įtarė. „Meilės reikaluose“ troleibusai – kuklūs slapukai. Kišti nosies nepatartina, nebent vargina reumatas. Žinotina tik tiek, kad troleibusų motina paaugusių jauniklių ilgai nepalieka vienų. Ištikus pavojui, vienas troleibusiukas įsikabina motinai į ragus-ūsus-antenas, kitas pirmajam ir taip sukimba visi. Tada motina nusiveža juos į saugią vietą.

Gyvenimo ciklas

Nors jau 1716 m. olandų gamtininkas Antonijus Levenhukas, tirdamas 108 cm ilgio karpį, iš žvynų nustatė, kad jis yra 40 metų, mes nesiimame spręsti apie troleibusų amžių. Kaip jau buvo minėta, jie pasižymi savita regeneracija, jų organai ne atauga, o yra įdedami. Jie visi turi kažką panašaus į organų transplantacijos korteles ir… smagiai rieda kitas, juk troleibusai budistai. Kaip rašo Algis Mickūnas, staiga visiškai atsitiktinai dalelės ima ir susidėlioja. Taip pat detalės visiškai atsitiktinai išsisklaido, išyra, išnyra. Kai kurios gal ir suyra ir vėl visiškai atsitiktinai susidėlioja.

Dar žr.: komposteris, stotelė, grafikas, sraigė, „talanielis“, antstolis, vienkartinis, sriegiai, bauda, mėnesinis.

Sudarytojai: Rita Kruopštaitytė-Kruopštaitienė,

Murmelijus Ūdriukas, Vidas Du