Kai belieka vos du
PAULIUS NORVILA
Kai belieka vos du atokvėpiai, sunkiausia parinkti tinkamus žodžius. Visi jie atrodo aštriabriauniai ir nepatogūs. Visus juos norisi apeiti. Paprasčiausiai nutylėti tai, kas neišvengiamai artėja ir nuo ko nesame apsaugoti. Vos du atokvėpiai ir sapnas išsisklaidys, o vanduo užpils ne tik akis, bet ir tai, kas vaidenasi ketvirtą valandą ryto, kai vaikštai nepažįstamo miesto gatvėmis ir matai jas tarsi išsigelbėjimą, kuris pats tave susirado. Ieškojo ilgai ir nuobodžiai, skambino barų tualetuose užrašytais telefonų numeriais, kabino skelbimus gatvėse, rašė straipsnius į laikraščius, kol galiausiai supratai, kad tai negali tęstis amžinai. Kad reikia susikrauti kuprinę, susišukuoti, užsisagstyti languotus marškinius ir, patikrinus, ar išjungtas vanduo, dujos bei elektra, išvykti. Tai vienintelis būdas išsigelbėti, vienintelis būdas nustoti kalbėti apie tuos pačius įvykius tais pačiais žodžiais. Vienintelis būdas suprasti, kad visi įvykiai ir žodžiai kartojasi ir tavo murmėjimas po nosimi geležinkelio stotyje yra nulemtas iš anksto. Tai sunku paaiškinti, tačiau dar sunkiau ignoruoti, todėl renkiesi tarpinį variantą, sėdi į traukinį ir užmerki akis, kad nematytum, kaip už stiklinės terariumo sienos sukasi kino juostos, primenančios kažkada nutekėjusią vaikystę. Tuomet kur kas aiškiau pradedi girdėti svetimų žmonių pokalbius, įtarti jų nerimą ir bejėgystę. Ji lygiai tokia pati kaip ir tavo. Lygiai taip pat glaudžia rankas prie įkaitusio grindinio ir lygiai taip pat džiaugiasi, kai pasimiršęs smengi gilyn į smegduobę, atsivėrusią, nes per paskirtą laiką neišsprendei visų nurodytų uždavinių, neatrakinai visų užvertų durų ir neprakalbinai visų sutiktų žmonių. Smengi gilyn ir šypsaisi, nes šiame mieste tavęs niekas nesupras ir niekas negelbės. Niekas nepamatys tavęs žiopčiojančio ant kranto išmestos žuvies akimis ar stovinčio nesibaigiančiose eilėse į fotografijos ir sporto muziejus. Niekas neišties tau rankos, nes šis miestas – tai kitas gyvenimas, kurį tu bandai pralaužti bejėgiškai kapodamas savo žaisliniu kirveliu nesibaigiantį kiaušinio lukštą. Kapodamas su viltimi, kad vieną dieną šis lukštas trūks ir jau nebereikės kas rytą daryti mankštos, gerti arbatos, vilktis marškinių, bėgti vis dar apytuštėmis gatvėmis ir snūduriuoti cigaretėmis atsiduodančiuose traukinių vagonuose. Tokia viltis plevena visai netoli mūsų aureolių, ji prišaukia lietų ir nerimą, baimę ir džiaugsmą. Tokia viltis mane ir tave kas kartą atgena į šį miestą, kurio mes nepažįstame ir kuriame susitinkame tik trumpiausiai iš akimirkų. Tik tam, kad pasisveikintume, pasidalintume rytinėmis žiniomis, pasikeistume abejonėmis, kurios visuomet šalia. Visuomet neduoda ramybės ir liepia virpėti žengiant gatvėmis, šaukiančiomis tave niekada nepažinotų žmonių vardais. Taip virpa smuikininko rankos, kai jis prašo išmaldos. Taip virpa mūsų balsas, kai prisipažįstame klydę, melavę ir pykę. Taip virpa oras, įkaitęs ir drėgnas, spaudžiantis kiekvieną prie žemės, prie gulto, prie gaivinančio fontano srovės. Tai netikra srovė. Netikras miestas. Netikras bandymas išsisukti, pabėgti, pamiršti savo praeitį. O blaškydamasis tarp praeivių supranti ir tai, kad niekada netapsi toks kaip jie. Niekada neliksi šiame mieste iki gyvenimo pabaigos, nevaikščiosi jo gatvėmis prisimindamas jaunystę ir nesapnuosi jo šaltų rankų, kurios švelniai glunda prie tavojo kaklo ir nespėjusios atsiprašyti pradeda spausti. Kai belieka vos du atokvėpiai, pirmieji žvejai sugrįžta į krantą ir neskubėdami kyla šlaitu, kuriuo, žino, kitą rytą vėl nusileis. Apsuks dar vieną ratą ir pakartos viską iš naujo. Dar ir dar kartą. Net neįtardami, kad tai yra pasaka, kuri nesibaigia kūdikiams užmerkus akis, o moterims palinkus prie spalvotų žurnalų. Net neįtardami, kad tai yra gyvenimas, kurio kažkas ieško kituose miestuose, beveidėse geležinkelio stotyse ar apleistose aludėse. Tai apčiuopiama tik nusprendus, kad semti vandenį jau per vėlu ir valtis privalo nuskęsti. Tai apčiuopiama ne ranka ir ne akimis, o tylėjimu, kurio taip trūksta norintiems susikalbėti ir suprasti tai, kas slypi po painiomis svetimšalių žodžių kaskadomis, fontanais ir kriokliais. Tai svetima ne tik tau, bet ir jiems, tačiau tik tu gali tai pastebėti. Tik tu į šį miestą įžengei tarsi į kambarį, kuriame nebėra kuo kvėpuoti, ir nusprendei praverti langą. Niekas to nesupras, kaip nesupranta tavo tariamų žodžių, atkartojančių tavo gyvenimą kažkur toli nuo čia. Ten, kur tau pažįstamas kiekvienas atodūsis, lietaus debesis, šokančios dulkės. Tik patekęs į kitą kajutę supranti, kad laivas niekada nekeičia krypties, ir visai nesvarbu, ar tai kitas kambarys, miestas, o galbūt kūnas – laivas visuomet plaukia ten, kur tamsiai mėlynos bangos žaidžia su besileidžiančios saulės spinduliais. Jų šokis gali atsikartoti ne tik ketvirtą valandą ryto ar pirmą valandą nakties. Ne tik ten, kur pirma privalu atsiklausti, o tik tada atstumti valtelę nuo kranto. Ne tik ten, kur skandini save žodžiuose ir kituose skysčiuose, negalinčiuose atstoti kūno. Net jeigu tai tik praeivis, kuris kiekvieną rytą tau palinki geros dienos, o tu jam atsakai paprasčiausia šypsena. Viskas sukasi ratu, todėl šlaitu kylantis žvejys žino, kad sugrįš čia ir kitą dieną, lygiai kaip kraujas, kuris sustingsta tik tam, kad sukurtų save iš naujo, apvilktų kitais drabužiais, pabučiuotų į kitą skruostą ir palinkėtų nakties, kokios dar nesi sapnavęs ar nugirdęs svetimuose pokalbiuose. Taip, jie blunka tarsi debesų dėmės papūtus lengvam pietų vėjui. Blunka ir palieka tik rankas, kurios jau nebėra šaltos, jau nebėra alkanos tavo dėmesio. Tuomet tu jas pastebi. Rankas, kurios glaudžiasi prie įkaitusio grindinio ir skaito jame tavo ateitį. Bet taip paprastai, lyg skaitytų pirmadienio laikraštį. Ir tada tu atsidūsti. Ir tada belieka vos vienas
atokvėpis.
