Jei randi medaus, valgyk tik tiek, kiek užtenka…
Laiku ir nelaiku
Kai jis man kalbėjo, dvasia įėjo į mane ir pastatė mane ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. Jis man sakė: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, pas maištaujančias tautas, kurios sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS.“ Klausys jie ar atsisakys klausyti, – nes jie yra maištingi namai, – bet tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas.“
Ez 2, 2–5
Į Ezekielį kreipiasi Kažkas, Jis regėjime, kuris ką tik buvo aprašytas ir kuris kėlė ir ilgus šimtmečius žadino vaizduotę, kurstė troškimą išvysti tokį patį regėjimą. Jis aprašytas ne kaip sapnas, ne kaip įsivaizdavimas, bet kaip tikras susidūrimas akis į akį su tuo, ko mirtingas žmogus negali matyti, kol tebėra gyvas. Paprastai tai regima jau esant kitoje gyvenimo vartų pusėje… Tai vadinama Sod (Slėpiniu), pakilimu (ar nusileidimu) į Merkava. Merkava – taip hebrajiškai vadinama tai, ką čia Ezekielis regėjo. Išversti ne taip jau ir paprasta, nes lietuviškas žodis „vežimas“ ar „vežėčios“ skamba pernelyg buitiškai. Bet gali būti vadinama ir VIEŠPATIES Šlovės Sostu: „Viršum dangaus skliauto, kurs buvo virš jų galvų, stūksojo lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė. Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį tartum gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį, su blizgančia pašvaiste visur aplinkui. Kaip vaivorykštė, kai ji pasirodo lietaus dieną debesyse, tokia buvo pašvaistė, kuri jį supo aplinkui. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo išvaizda. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kažką kalbantį“ (Ez 1, 26–28).
Talmude rašoma, kad šias eilutes ne kiekvienas galėjo skaityti ar net klausyti. Pernelyg didelis slėpinys ir pernelyg pavojingas gyvybei. (Lietuviškai nepavojinga, nes pavojų kelia raidės, junginiai raidžių ta kalbų kalba, kuria buvo kuriamas pasaulis, anot šių mistikų, kurios tariami garsai savo virpesiu sukelia neregimas bangas, galinčias sugriauti kalnus ir priversti Dangų nusileisti ant Žemės.) Ir tie, kas po ilgų studijų ir dvasinių pratybų metų išdrįsdavo leistis į tą sielos kelionę link šio dieviško Šlovės Sosto, turėjo būti dideli akiplėšos ir drąsuoliai. Juk tai kelionė į pačios mirties glėbį… Ir pasakojama, kad buvo ten nukeliavę keturi: vienas mirė, kitas pamišo, trečias sukilo ir tik ketvirtas nukeliavo ir grįžo nesudrumstas. Atrodo, kad ir pranašas Ezekielis, regėjęs šią viziją, gal kiek ir pamišo… Talmude taip pat sakoma, kad išminčiai ilgai svarstė, ar šios knygos nereikėtų uždrausti, nes joje yra dalykų, prieštaraujančių Torai. Galiausiai ji buvo palikta. Bet kol kas ne apie tai… Tiesiog apie tai, kad nė vienas, susidūręs su šiuo Dievu, negali likti abejingas. Laukia keturios galimybės – mirtis, pamišimas, maištas ir ramybė. Apie jas Talmude (Hagiga 16a) taip pat parašyta. Pirmąją galimybę paaiškina žodžiai: „Brangi VIEŠPATIES akyse Jo ištikimųjų mirtis“ (Ps 116, 15). Antrąją: „Jei randi medaus, valgyk tik tiek, kiek užtenka, kad kartais nepersisotintum ir nevemtum“ (Pat 25, 16). Trečiąją: „Neleisk savo burnai tavo kūno įvesti į nuodėmę“ (Koh 5, 5). O ketvirtąją – žodžiai iš Giesmių giesmės knygos: „Trauk mane, paskui Tave mes bėgsime“ (Gg 1, 4).
Pranašas Ezekielis, deja, nerado ramybės po šio susidūrimo, negyveno jis nesudrumstas ir patrauktas. Šio regėjimo pabaigoje jam buvo duotas Ritinys, kurį turėjo suvalgyti, ir jis buvo medaus saldumo. Gal ir nepersisotino. Kas žino… Bet žodžių, kuriuos bylojo, medumi netepė… Pernelyg daug juose kartėlio, nuožmaus pykčio ir rūstybės kaip karčiose piliulėse. O todėl negalėjo tie, pas ką jis buvo siųstas, pajusti tokį patį medaus skonį, kad galėtų tuos žodžius gerti ir svaigti iš malonumo. Kartais, kai kam nors kalbi – lyg galvą į sieną daužytum, gal kitaip ir neįmanoma kalbėti, kaip tik šitaip – supurtant, provokuojant, sukeliant pyktį? Pyktį ir prieš save, ir prieš tą, kuris šiuos žodžius siuntė. Maištas ir pyktis – tik kita pusė to, kad „man ne vis tiek“… „Įžūlūs“, jei tiksliau verstume – „sugrubusiais / sunkiais veidais“, „kietaširdžiai“ – „stiprios širdies“, ką galima aiškintis kaip atbukimą ir imunitetą dalykams, į kuriuos turėtų būti atkreiptas dėmesys. Atsižvelgus į kitų Šventraščio knygų retoriką ir paties Ezekielio knygoje randamas nuostatas, tai galėtų būti abejingumas teisumui ir teisingumui. Net jei Lietuvoje šių žodžių reikšmės jau visiškai išdraskytos ir išdarkytos, niekam nebesuprantamos, visiems jas kaip paklodę tampant į savo pusę…
Gal reikėjo tuos atbukusiais veidais, pratusius prie neteisybės, prie gyvenimo svetur, net nesitikint, kad imperijų galios gali būti sugniuždytos, kad nusiaubta protėvių tėvynė kada nors atsistos ant kojų, ir neklausiant, kodėl mes čia, supykdyti, priversti sukilti prieš tokį Dievą… Bet jau kitaip, ne pasyviu abejingumu teisingumui, o pykčiu prieš neteisybę, kuri ištiko protėvius, neieškant kaltų kitur, o tik savyje. Tuo jie ir skiriasi nuo daugybės kitų buvusių tremtinių kad ir kituose kraštuose, kitais laikais ir ypač jų palikuonių, kuriems būna kaltas visas kitas pasaulis, bet tik ne patys ir ne jų protėviai… Reikėtų ir mūsų kraštui tokio šiurkštaus, pikto pranašo, kuris sukeltų pyktį prieš save pačius, ne prieš istorinius amžinus priešus Rytuose ir Vakaruose, kad nustotume vaidinti nekaltą niekuo dėtą amžiną auką…
-akp-
