Apsėstasis aš, apsėstasis tu

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Witold Gombrowicz. Apsėstieji. Romanas. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 383 p.

Knygos viršelį puošiantys teriantropai dailiais apdarais – puiki viso romano iliustracija, sufleruojanti apie ekstravagantišką žodinį turinį. Ir išties, perskaičius pirmuosius keletą puslapių, abejonių dėl to nebelieka.

Witoldas Gombrowiczius lietuvių skaitytojams geriausiai pažįstamas iš anksčiau išleisto bene garsiausio savo kūrinio „Ferdydurkė“. Nors į lietuvių kalbą išversti dar keli jo kūriniai, rašytojas nėra itin populiarus tarp mūsų skaitytojų ar bent jau (kol kas) nėra vainikuojamas laurais visaip kaip postmoderniai nusiteikusių beigi avangardą ar bet ką, kas juo kvepia, aukštinančių jaunuolių.

Ir vis dėlto nieko keisto, kad šis autorius, kaip ir Samuelis Beckettas ar Jorge Luisas Borgesas, buvo apdovanotas Prix international de littérature. Tiesa, ne už „Apsėstuosius“, o už „Kosmosą“, kuris tiek forma, tiek turiniu gerokai skiriasi nuo aptariamo romano. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitus autoriaus kūrinius – jie visi stebėtinai negiminiški „Apsėstiesiems“. Galbūt toks įspūdis susidaro dėl pasakojimo trečiuoju asmeniu, mat kitose savo knygose Gombrowiczius kalbėdavo pirmuoju, lyg ir savo vardu, o šį romaną išleido netgi pasislėpęs po slapyvardžiu.

Prisiminus klasifikaciją, knyga neabejotinai dedama į gotikinių romanų lentyną. Gotika, kurios elementus drąsiai skolinasi ir bando galutinai nupopsinti šių dienų plastikinių vampyrų kūrėjai, bent kiek labiau išprususiam skaitytojui labiausiai asocijuojasi su niūriu Edgaro Allano Poe žvilgsniu. Ir gerai, jei asocijuojasi, galima pasidžiaugti, kad dar ne visų venomis teka kečupas.

Bet ką gi bendro turi Gombrowiczius ir gotika?

Siaubinga apylinkių dykynė, maliariškas, nesveikas klimatas, liūdesys ir meldais apaugusių pelkių, kur ne kur perkirstų užtvankomis, apleistumas dar stiprino tragizmo ir mistinio paslaptingumo nuotaiką, gaubiančią senovinį lizdą – besibaigiančios keistuolių giminės, kartu su pilimi virstančios griuvėsiais ir mirtimi, buveinę.

(p. 34)

Taigi, štai taip meistriškai kuriama mistiška, paslaptinga nuotaika nepalieka skaitytojo iki pat paskutinio puslapio. Apgriuvusi pilis, joje gyvenantis išprotėjęs kunigaikštis, šiurpus kambarys, į kurį beveik niekas nedrįsta įžengti (kadangi jame, savaime suprantama, vaidenasi), neleidžia nė akimirkos atsipalaiduoti. Įtampa auga į šalimais esantį dvarą atsikrausčius teniso treneriui Leščiukui, kurį su kilmingąja Maja sieja neįprastas panašumas. Štai ir meilės istorija, pagrįsta metafiziniu dviejų žmonių panašumu ar veikiau tų dviejų žmonių neatskiriamybe. Sakoma, priešingi poliai traukia, bet šiuo atveju jie yra pernelyg panašūs, kad būtų veikiami traukos jėgos, ir kartu per daug skirtingi, kad nebūtų. Tokios gamtos, nors veikiau antgamtiškos išdaigos ima it uraganas siaubti jaunuolių gyvenimą. Pakilimai ir nuopuoliai vejasi vienas kitą žaibišku greičiu ir, nespėjus nė nusižiovauti, tenka lyg nenoromis versti paskutinius puslapius.

Atrodo, (nesibaigianti) kova tarp gėrio ir blogio pagaliau baigėsi. Mistika ima sklaidytis, kilti į nematomus tolius tarsi kamino dūmai. Nugali skepsis: „Žmogus pats yra savo likimo kalvis. Lemia charakteris, suvokimas, tikėjimas, o ne akli ir tamsūs fluidai“ (p. 377).

Analogiškais žodžiais romanas ir užbaigiamas. Jie skamba pakiliai, įtikinamai. Taip paprastai išsklaidoma romano magija. Verta susimąstyti – gal jos net nebuvo? Galbūt šiek tiek kiču dvelkiantis išorinis romano apvalkalas tebuvo raktas, skirtas atrakinti neatrasto pilies kambario duris, už kurių slypi gerokai svarbesni dalykai?

Šiaip ar taip, vertinu šį kūrinį teigiamai. Nors ir gotikinis, sėkmingai apsieita be kraujo upių ir kitokių pavalgius-skaityti-nerekomenduojama elementų. Rašymo stilius neįpareigoja narplioti kiekvieno sakinio po kelis kartus, yra lengvai suprantamas, akys vikriai vejasi žodį po žodžio, todėl gailėtis sugaišto laiko tikrai nereikės. O tarp apsėstųjų galbūt surasite ir save. Suradus linkiu neišsigąsti.