Aleksandras Sokurovas: manijos ir didybė

STEVE ROSE

Intriguojančio pokalbio su rusų kino režisieriumi Aleksandru Sokurovu, vykusio per vertėją ir mano intelektines galias įtempusio iki negalėjimo, o jo tik vos vos išjudinusio, pabaigoje išgirstu stulbinantį pareiškimą: „Aš daug labiau literatūros, o ne kino žmogus. Iš tikrųjų ne taip jau labai mėgstu kiną.“

Nesupratau? Jis ne taip labai mėgsta kiną? Tai tas pats, kas išgirsti Davidą Attenborough prisipažįstant, kad jam ne itin patinka gyvūnai. Štai žmogus, kurį dėl jo filmų persekiojo komunistai; žmogus, padovanojęs mums įstabią vaidybinę „Rusų arką“ (2002), kurią sudaro vienas vienintelis nepertraukiamas kadras; žmogus, kuris yra didžiojo Rusijos kino palikimo sergėtojas. Ką jis būtų nuveikęs, jei iš tikrųjų mėgtų kiną?

Sokurovo filmams būdingi poetiniai vaizdiniai, dvasinės aspiracijos, didžiosios temos ir ilgi ilgi kadrai. Jo kūriniai gali būti ne iki galo perkandami, bet jeigu jau paveikia, tai poveikis pritrenkiantis, netgi transcendentinis. Tarptautinio pripažinimo sulaukęs jo 1997-ųjų „Motina ir sūnus“ su vos pora aktorių ir tapybišku kraštovaizdžiu stipriai užgavo dvasines ir emocines stygas. „Po dešimties minučių aš tyliai pravirkau ir ašarojau likusias 73 filmo minutes“, – taip savo įspūdį aprašė Nickas Cave’as.

„Rusų arka“, virtuoziška ekskursija po Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų ir jo istoriją, greičiausiai yra mažiausiai suvokimo pastangų reikalaujantis Sokurovo darbas. Tačiau visa ką šio menininko karjeroje nustelbia jo „valdžios tetralogija“, magnum opus, sumanytas dar 1980-aisiais ir baigtas tik šiais [2011] metais. Pirmuose trijuose filmuose susitelkiama į XX amžiaus politinius lyderius – Hitlerį „Moloche“ (1999), Leniną filme „Jautis“ (2001) ir Japonijos imperatorių Hirohitą filme „Saulė“ (2005), – kurie užspeičiami uždaroje, beveik abstrakčioje buitinėje aplinkoje. Paskutinis darbas, laisvas sekimas Goethės „Faustu“, yra beveik visiškas nukrypimas nuo ligtolinės linijos.

„Faustas“ – haliucinogeninis, sumaišties, klegesio, kūniškumo ir, kaip įprasta, nepamirštamų vaizdų kupinas meno kūrinys. Įvadiniuose kadruose kamera per kalnuotą kraštovaizdį nusileidžia iš dangaus į viduramžišką kaimelį ir sustingsta ties genitalijomis lavono, iš kurio daktaras Faustas lupa organus, ieškodamas žmogaus sielos. Įsimintinas, tačiau ir intelektinės įstangos reikalaujantis filmas laimėjo pagrindinį šių metų Venecijos festivalio prizą.

„Tai be galo rimtos ir svarbios temos, – sako Sokurovas. – Iš esmės tai panašu į didelį romaną, o romanai trunka ilgai.“ Vien „Saulei“, kresno, žylančio, graudžių mėlynų akių kūrėjo teigimu, prireikė 10 metų tyrinėjimų. „Aš nuolatos važinėjau į Japoniją. Gyvenau skirtingose šalies vietose. Susitikinėjau su istorikais, su artimai imperatoriaus šeimą pažinojusiais, politikoje dalyvavusiais žmonėmis, su rašytojais, tyrinėtojais, televizininkais… Kita vertus, Goethei parašyti „Faustą“ prireikė mažiausiai 40 metų!“

Kodėl trys filmai apie istorinius asmenis, o paskutinis – apie fikcinį? „O kaip jums atrodo?“ Darau prielaidą, kad Faustas buvo savotiškas kitų trijų pirmtakas. „Gali būti“, – linkteli rusų režisierius. O gal pirmuosiuose trijuose nagrinėjami valdžios netekimo klausimai, o „Fauste“ rodomas jos įgijimas? „Bet Faustas niekada taip ir neįgyja valdžios, – sako Sokurovas. – Neįmanoma jos įgyti, nes iš tikrųjų jos nėra. Jos yra tiek, kiek žmonės pasirengę jos perleisti. Valdžia nėra materiali.“ Bet ar nebūna taip, kad kartais neturi kito pasirinkimo, kaip tik paklusti galiai? „Ne. Visados gali rinktis. Netgi stalininio teroro metais žmonės turėjo pasirinkimą. Jie, pavyzdžiui, galėjo išduoti arba neišduoti.“ Jis nori pasakyti, kad žmonės buvo labiau įtikinti, nei priversti paklusti galiai?

„Aš formuluočiau dar tiksliau: jie norėjo paklusti. Nes daugumai taip patogiausia. Mums patinka, kai esame verčiami ką nors daryti. Taip nusikratome atsakomybės naštos. Žmonės nieko taip nebijo kaip atsakomybės. Ypač tos visa apimančios atsakomybės už savo šalį, už savo žmonių saugumą, už karą ir taiką. Milijonai išgyveno tik dėl to, kad atsisakė tos atsakomybės. Pavyzdžiui, balsavo už Hitlerį, pakentė Staliną. Milijonai nieko nedarė, kad sustabdytų kultūrinę revoliuciją Kinijoje. Taip kaip dabar daugelis mūsų nenorime gilintis į krikščioniškos ir musulmoniškos civilizacijos konfliktą.“

Bet ar nebuvo tie žmonės tiesiog aukos? Sokurovas uždeda savo ranką ant manosios. „Be abejo, – šiltai sako jis. – Kaip tik taip.“

Sokurovo filmuose aukų mes beveik nematome. Jo istoriniuose tyrimuose susitelkiama į pagrindinius veikėjus, kurie vaizduojami kaip trapios, klystančios, beveik juokingos būtybės, turinčios nebedaug valdžios. „Moloche“ Hitleris – pasipūtęs hipochondrikas, lindintis su Eva ūkanotoje kalnų slaptavietėje. Filme „Jautis“ Leninas liguistai jautrus ir bejėgis, ištremtas į kaimą prastumti paskutinių gyvenimo dienų. Hirohitas – užguita buvusi dievybė, priblokšta kare sutriuškintos Japonijos tikrovės. Tam tikra prasme, pasak Sokurovo, jie taip pat yra aukos. „Jie irgi pasidavė. Pasidavė savo tėvynainių troškimams, savo pačių silpnybei, savo pačių manijoms. Tikrovėje didybė ir valdžia nesuderinamos.“

Vis dėlto supratimą apie politinę galią Sokurovas įgijo ne vien tik tyrinėjimais. Jis susuko du dokumentinius filmus apie Borisą Jelciną, dar prieš šiam tampant Rusijos prezidentu, o tai jam užtikrino šiltą vietelę poperestroikiniame šalies politiniame chaose. Nepamirština ir asmeninė Sokurovo patirtis. Gimęs Sibiro pietryčiuose, būsimasis režisierius augo po sovietų imperiją klajojančioje kariškių šeimoje, kol įstojo į prestižinę VGIK kino mokyklą Maskvoje. Jo studentiški filmai kritikuoti dėl „formalizmo ir antisovietinių pažiūrų“, tačiau debiutinis vaidybinis „Vienišo žmogaus balsas“ (1979) sulaukė palankaus garsiojo Andrejaus Tarkovskio įvertinimo. Šis padėjo jam susirasti darbą. Keista, bet Sokurovui buvo leista toliau kurti „antisovietinius“ filmus visą 9-ąjį dešimtmetį.

„Totalitarinė valstybė nesiekia sunaikinti menininkų, tik priversti paklusti jos valiai, – aiškina jis. – Dešimtys menininkų pasidavė ir darė tai, ko iš jų buvo tikimasi. Nedaug kas atsilaikė. Bet aš nepalioviau priešintis. Smagu su menininkais žaisti katę ir pelę – iki tam tikros ribos.“ Sokurovas žinojo, kad prie tos ribos artėja. Jis buvo kviečiamas į apklausas KGB. Žinojo, kad kolegos apie jį rašo raportus. „Su kai kuriais iš jų dar ir dabar susitinku, sveikinuosi. Jie nežino, ką aš žinau.“ Sokurovui netgi žinoma, į kurį Sibiro sunkiųjų darbų lagerį jį būtų išvežę. „Bet staiga Dievas mums atsiuntė Gorbačiovą. Priešingu atveju dabar nesikalbėčiau su jumis.“

Ironiška, kad kurdamas kiną šiandieninės laisvosios rinkos sąlygomis Sokurovas susiduria su daugiau sunkumų nei sovietiniais laikais. Tai viena iš priežasčių, kodėl tiek užsitęsė tetralogijos statymas. Sokurovas kaip tik ruošėsi filmuoti „Faustą“, finansiškai brangiausią savo darbą, kai užgriuvo ekonominis sunkmetis, todėl negalėjo rasti finansavimo. Bet staiga atsirado netikėtas gelbėtojas – Vladimiras Putinas. Sokurovas su Putinu susitiko Rusijos ministro pirmininko kaimo sodyboje. „Pasakiau jam, kad, praleidęs galimybę sukurti šį filmą dabar, niekada jo nebepastatysiu. Po kelių dienų man pranešė, kad reikiama pinigų suma bus skirta. Kaip ir kodėl taip nutiko, aš nežinau. Galbūt jis labai gerai išmano vokiečių kultūrą ir istoriją. Nemanau, kad tai dėl manęs. Niekuomet nesu rodęs palankumo jo partijai.“

Ar pats Putinas nebūtų geras vaizdavimo objektas? „Aš niekados nekursiu filmų apie tokius žmones kaip Putinas, nes jie man neįdomūs.“ Ar bendradarbiaujant su Putinu nereikia daryti kompromisų? „Kai neseniai su juo susitikau, jis paklausė, ar neketinu „Fausto“ dubliuoti rusiškai. Galbūt tai galima suprasti kaip savotišką netiesioginį nurodymą. Bet aš nepabijojau jam pasakyti „ne“. Filmui skirti valstybės, o ne Putino pinigai. Aš nežinau, ar jis pats turi pinigų. Sprendžiant iš jo oficialaus atlyginimo, neturėtų turėti. Atsakomybę galiu jausti tik žiūrovams, štai ir viskas.“

Be žavėjimosi politine galia, Sokurovas gausioje savo kūryboje teigia ir kultūroje slypinčią jėgą: jo filmuose inscenizuota daugybės menininkų – pradedant Antonu Čechovu bei Fiodoru Dostojevskiu ir baigiant Gustave’u Flaubert’u bei George’u Bernardu Shaw – kūrinių. O dokumentiniuose filmuose Sokurovas įamžino ir įtakingiausius Rusijos menininkus: kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių, rašytoją Aleksandrą Solženicyną, violončelininką Mstislavą Rostropovičių, ką ir kalbėti apie Andrejų Tarkovskį, kurį su meile pagerbė 1998-ųjų „Maskvos elegija“.

Sokurovas, galima sakyti, pats priskirtinas šiai didžiai rusiškai tradicijai, nors save laiko „labiau europiečiu“. „Dickensas, Flaubert’as, Zola – štai mano pasaulis. Štai kas mane išugdė.“ Būtent šiame kontekste suprastinas jo pareiškimas, kad jis ne taip labai mėgsta kiną. Ir, nepaisant nuolatinių lyginimų, jis nelaikąs savęs Tarkovskio sekėju. „Aš niekados nenorėjau būti jo mokinys. Aš jį mylėjau kaip žmogų. Jo mirtis buvo didžiausia netektis mano gyvenime. Aš buvau perpus jaunesnis, bet Andrejus su manimi elgėsi kaip su sau lygiu, apgaubdamas begaline šiluma ir pasitikėjimu. Mane tai trikdė. Tai buvo panašu į susižavėjimą, kurio iš tikrųjų aš nenusipelniau.“