Visas pavadinimas: Kipro Petrausko paminklas

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

Unikalus objekto kodas: 20026
Visas pavadinimas: Kipro Petrausko paminklas
Adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., A. Vienuolio g.
Įregistravimo registre data: 1993-04-07
Statusas: Įrašytas į registrą (registrinis)
Rūšis: Nekilnojamas
Autorius: Gediminas Jokūbonis

Kipras Petrauskas yra artimas mano vaikystės draugas. Nesvarbu, kad jis mirė, kai man tebuvo vieni ir tikrai negalėjau jo pažinoti, bet vis tiek atrodo, kad tėvai, vesdamiesi mane, tarkim, į gastronomą, sutikdavo jį prospekte (tuomet dar Lenino) – aukštą, kaip visada elegantišką, su nosinaite „fantazija“ kišenėlėje ir dendiška lazdele rankose. Progai pasitaikius vis dar cituoju prieš miegą garsiai mamos skaitytą Kazio Binkio „Kiškių sukilimą“, kurį mėgsta ir skulptūros autorius.

Autorės nuotrauka

Nors dabar Kipras Petrauskas yra tik skulptūra („Kur, kur stovi toks paminklas? – klausia manęs pažįstami. – A, tikrai, prie Operos ir baleto teatro…“), kirsdama kampą, kur jis išdidžiai žvelgia į Kongresų rūmus, vis persimetu su juo keletu žodžių.

– Žiemą geriau, – sakė jis man visai neseniai, – medžiai taip vaizdo neužstoja, bet dabar liepos žydi, jų kvapas mane svaigina…

Iš tiesų – stovi vieniša maža skulptūrėlė po dviem didžiulėmis liepomis, beveik nepastebima. Medžiai ir priešais, gal būtų galima pasižvalgyti, kas dedasi Tilto gatvės pradžioje, bet deja. Lieka tik Vilniaus gatvėje esančio administracinio pastato siena.

– Batai taip pat prasti, – pasiskundžia maestro, – kaip kokio Petro Cvirkos ar Lenino, sovietiniai, masinės produkcijos.

Žiūriu – tikrai jokios elegancijos, sovietmečio dvasia juntama ir kostiumo raukšlėse, visame siluete, nors skulptūros autorius teigia, kad Kipras Petrauskas „taip apsirengęs vaidino pirmajame „Traviatos“ spektaklyje“. Ką darysi, praėjęs laikotarpis paliko savo žymę ne tik šioje skulptūroje, bet po keistu bronziniu luobu vis tiek slypi ypatingos asmenybės priminimas ir kartais, vakarais, kai aptyla mašinų triukšmas, atrodo, gali girdėti tolimą užmirštų premjerų gaudesį, nuostabaus balso sukeltas ovacijas, pajusti Peterburgo Marijos, Milano „La Scalos“ ar Buenos Airių „Colón“ teatrų spindesį.

Nepasisekė paminklui – iš vaikystės pamenu skaudžią istoriją, kaip Kipro Petrausko skulptūra buvo ištremta iš naujo Operos ir baleto teatro pastato į lauką, kur liko stovėti iki šių dienų. Internete radau paties skulptoriaus Gedimino Jokūbonio pasakojimą: „Buvo baigti statyti operos rūmai. Juose architektė ambicingai nenumatė nei mažiausio plastinio akcento, viską norėdama išreikšti tik architektūra, bet rezultatas gavosi nekoks. Tuometinis kultūros ministras L. Šepetys pasiūlė pagyvinti interjerą keletu operos kūrėjų ir veteranų portretų. [...] Galop sumanymas suiro ir nebuvo įvykdytas, bet mano galvoje įsižiebusi idėja padaryti Kipro Petrausko skulptūrą, kaip paminklą, nedavė ramybės. Užsakymą jai, kaip ir Maironiui, gavau Maskvoje. Skulptūra taip pat buvo dovanota Lietuvai, – konkrečiai Vilniaus miestui, jo lėšomis atlieta iš bronzos ir pastatyta prie operos teatro. Komponuodamas skulptūrą, įsivaizdavau ją stovinčią antrame aukšte erdvaus vestibiulio dešinėje pusėje. Jos pjedestalas turėjo iškilti virš vidury esančių minkštasuolių. Vakare skulptūra būtų buvusi labai gerai apšviesta didžiulių sietynų, ir ratu vaikščiojantys žmonės būtų galėję ją iš visų pusių apžvelgti. Kipras būtų stovėjęs jam būdingoje teatrališkoje aplinkoje.

Deja, skulptūrą teko pastatyti lauke…“

Autorius pasakoja norėjęs sugauti ir užfiksuoti kai ką labai „petrauskiško“ – tvirtą stovėseną, charakteringą galvos linktelėjimą, už nugaros sunertos rankos turėjo suteikti artistiško laisvumo, kas buvo charakteringa Kiprui Petrauskui, tačiau rezultatas išėjo nekoks, kaip Operos teatro architektei, – priėjus arčiau maestro ne linkteli galva, o akmeniniu sovietinio didvyrio veidu žvelgia į tolumą, apvilktas geriausiu atveju kokiame „Lelijos“ fabrike proletarės siuvėjos siūtu fraku, neatrodo nei aukštas, nei elegantiškas, o tik nelaimingas, tačiau vis dėlto tai yra legendinis tenoras, su kurio vardu siejamas nacionalinės operos įkūrimas, garsusis mano vaikystės herojus, privertęs sukilti kiškius, jo dėka Kaune dainavo garsusis Fiodoras Šaliapinas, o tarpukariu net buvo pardavinėjamas tualetinis muilas, pavadintas Kipro Petrausko vardu.

Paminklas buvo atidengtas 1974 metų gruodžio 31-ąją. Dalyvavo tik tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys, operos teatro direktorius Vytautas Laurušas, maestro našlė ponia Petrauskienė su dukra Aušra ir skulptūros autorius Gediminas Jokūbonis su žmona Brone. Kaip sako skulptorius, daugiau žmonių iš teatro neatėjo. Jiems Kipras buvo jau tolimas ir nebesiasocijavo su nūdieniu gyvenimu.

Iš tiesų kur kas labiau tinkantis, prasmingesnis ir nebijantis laikotarpio pasikeitimų yra jo antkapinis paminklas – juodo akmens užuolaida kalba tiek daug ir apie teatrą, ir apie mirtį. Žinoma, nesmagi dabar beveik nepastebimos Kipro Petrausko skulptūros, ištremtos iš Operos ir baleto teatro ir paslėptos po medžiais, istorija, skubiais žingsniais einanti užmarštin. Tačiau kaskart einant pro šalį manęs nepalieka kitos rūšies liūdesys. Nors dainininkas ir nesiskundžia, akivaizdu, kad labiausiai jį kamuoja ne batai, prastai pasiūtas frakas ar nyki siena prieš akis, manau, labiausiai Kiprui Petrauskui trūksta nuostabaus ir nepakartojamo jo balso. Tada tikrai niekas abejingai nepraeitų pro šalį.