Teisiųjų vainikai

Laiku ir nelaiku

Juk Dievas mirties nepadarė
ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, –
tam, kad būtų, jis sukūrė visa.
Visi pasaulio kūriniai savaime yra sveiki,
jie neturi mirtinų nuodų,
Hadas žemėje neviešpatauja.
Juk teisumas yra nemarus.
Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus,
padarė jį savo amžinybės paveikslu.
Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį,
ir jo bičiuliai draugėje tai patiria.

Išm 1, 13–15; 2, 23–25

Išminties knygą nuo Kristaus gimimo skiria vos šimtmetis; teigiama, kad tai – paskutinis Senojo Testamento veikalas. Jeigu autorius būtų nutuokęs savo kūrinio lemtį, galėtum laukti iš jo virpančio balso, reikšmingų atodūsių ar aukso vertės tiesų. Dabar gi šios knygos išmintis liejasi ramiai ir sklandžiai turtinga, išpuoselėta graikų kalba, rodos, visai nesikėsindama į paskutinį, lemiamą žodį. Sparnuotų posakių mėgėjai aptiktų čia ne vieną perliuką apie gyvenimo trapumą, nepraeinamą dorybių spindesį ar žemiško klestėjimo apgaulę. Kas rengiasi Seimo rinkimų kovoms ir ta proga ima liepsnoti tiesos bei teisingumo troškimu, savo retoriką galėtų pastiprinti skambiais Išminties knygos šūkiais. Pavyzdžiui: „Meluojanti burna sunaikina sielą.“ Arba stipriau: „Jų nusikaltimai pasmerks juos, žiūrėdami jiems į akis.“ Tikra jėga. O štai gūdi mirties sudorotų nusidėjėlių dejonė: „Kokia nauda mums buvo iš įžūlumo? Ką mums atnešė turtai ir didžiavimasis?“ Jų gyvenimas, pasirodo, buvęs ne daugiau už pralekiančio paukščio danguje paliktą pėdsaką. Ir vėl išmintinga.

Aišku, visa tai tik paviršius, šiek tiek nepatikimas. Mėginant nustatyti Išminties knygos žanrą ir surasti jai deramą vietą Senojo Testamento kanone, ji buvo nelabai mandagiai praminta bibliniu chameleonu. Ir pats jos titulas, ir pasakojimo stilius lieptų ją priskirti vadinamajai išminties literatūrai. Tačiau knygos idėjinis užtaisas ir autoriaus reiškiamas pasaulėvaizdis neatitinka šio žanro reikalavimų ir sakytų, kad tai apokaliptinio pobūdžio kūrinys, nors ir stokojantis antgamtinio fono, kuris įprastas apokalipsėse.

Kaip žinoma, apokalipsės nei ką išmintingai įtikinėja, nei stengiasi perauklėti – jos tiesiog konstatuoja, kas yra kas ir ko iš to turėtų sau laukti vieni bei kiti. Tarkime, chrestomatinis išminties literatūros šaltinis – Koheleto knyga – visur aplink save temato rūkų rūką ir leidžia sau suabejoti, ar žmogus esąs garbingesnis už gyvulį, mat abu kilę iš dulkių ir į dulkes sugrįšią. Apokaliptiniam pasaulėvaizdžiui atsidavęs Išminties knygos autorius atkirstų, kad teisaus žmogaus po mirties laukia atlygis, karališkas vainikas, o mirusius nedorėlius Dievas išraus iš šaknų ir sunaikins. Koheletas aname rūkų rūke siūlė džiaugtis šia diena, valgyti savo duoną ir gerti savo vyną, kol nevėlu, o Išminties knyga panašias rekomendacijas išjuokia kaip kvailybę ir apkaltina tarnavimu mirčiai.

Mirties ir nemirtingumo klausimai, dominuojantys pirmuosiuose knygos skyriuose, pagauna autorių vos jam pradėjus plėtoti dieviškosios išminties temą. Mūsų ausims jo svarstymai apie pomirtinius sąskaitų suvedinėjimus gali atrodyti gerokai nusitrynę, neįtikinami, net iš knygos amžininkų perspektyvos neverti išminties statuso. Vis dėlto vienas teologinis niuansas čia yra naujas ir svarbus: paneigdamas nuo Pradžios knygos besitęsiančią tradiciją, Išminties knygos autorius pačios mirties nelaiko Dievo bausme žmogui už Adomo nuodėmę. Mirties faktas, atsiradęs kūrinijoje, esąs nesusipratimas, anomalija, kurią lemia ne Dievas, bet velnias, veikiąs priešingai Kūrėjo valiai. Tiesa, ši autoriaus nuostata rizikuoja paklibinti Dievo visagalybės sampratą ir nublokšti skaitytoją atgal į mitologizuotą pasaulio suvokimą, kuris regi Dievą nuolatos besigrumiantį su destrukcijos ir mirties jėgomis. Tačiau visa biblinė apokaliptika nesibaimina dualistinių elementų. Ne išimtis ir Naujasis Testamentas, Apreiškimas Jonui, kurio puslapiuose Kristus pasirodo kaip eschatologinis karžygys krauju permirkusiais drabužiais.

Tęsdamas Jobo paliktą klausimą, kodėl kenčia nekaltas žmogus ir kuo skiriasi auka nuo budelio, žūvantis teisusis nuo tarpstančio nedorėlio, nežinomas Išminties knygos autorius, prisidengęs kažin kada prieš jį gyvenusio karaliaus Saliamono vardu, tam tikra prasme iš tiesų padėjo paskutinį ir ypatingą tašką Senojo Testamento dvasinėje kelionėje. Egipte, Aleksandrijos žydų diasporoje, atsiradęs kūrinys, kaip ir visos apokalipsės, nesiekė grandiozinių tikslų. Tariamam Saliamonui rūpėjo paguosti ir sustiprinti savo tautiečių bendruomenę, kurią ketino praryti patraukliomis idėjomis, naujais mokslo ir technologijų pasiekimais apsiginklavusi aplinka, matyt, gerokai įžūli, ciniška, su tikru pragaro prieskoniu. Kad Išminties knygai pavyko pasiekti savo kuklų tikslą, rodo jos pačios išlikimas ir gyvybė.

Praėjus anam paskutiniam šimtmečiui, reikėjo jau visai nedaug, kad šioje apokaliptinės išminties schemoje prigytų Jėzus iš Nazareto, naujasis Jobas, nemariojo teisumo atstovas, dieviškos amžinybės paveikslas. Jo apokalipsė bus pasirengusi kryžiaus žygiui, idant surinktų nekaltą milijonų kraują ir pintų iš jų žalius Joninių vainikus. Be abejo, nematomus. Netekusi paslapties skonio ir tapusi įvykių kronika, apokalipsė nustoja gyvavusi.

-tj-