Tą valandą

GYNĖ DINEIKAITĖ

.

Raibas padangių paukštukas
gūžtą many susukęs
pragydo.

Taip aš prie Slėpinio
nedrąsiai prisiliečiau.

.

Perbridau praeitį
lyg jūrą.
Išlipau į krantą.

Saujoj šyla
nugludintas akmuo.

Gal apsiplunksnuos?
Gal išmoks giedoti?

.

Ištryškusiam eilėrašty
taškaus džiaugsmo purslais
atpažinus Tave
kaip neišsenkančią Verdenę.

.

Išgirdau
švelnų Tavo žodį
tarsi pūkuotą
šilagėlės pumpurą
besiskleidžiantį many.

.

Rimkūnų pievos vidury
manęs vis laukia
tamsioji linmarka,
į kurią vaikystėj
ilgai žiūrėdavau,
jausdama kvietimą
nerti stačia galva,
kad susiliesčiau
su gelme,
žavinčia nežinomybe.

Maža buvau,
nenutuokiau,
jog tikra Nežinomybė –
tai perskverbiantis
šventas dvelksmas
nežinia iš kur ateinantis
ir kur link grįžtantis.

.

Kur dingo vaikystės ožiai?

Jie pasiplonino balsus,
paslėpė ragus po skrybėlaite,
muzikaliai kaukšėjo
aukštakulniais
kada reikia ir kada nereikia.
Vargšas vargšas
Gedimino prospektas – – –

.

Lūkesčių laiveliui
sutemoj pradingus
plečiasi tuštuma
skaudi ir skambi
lyg krištolas.

Taip siela stato
Dievui namus.

.

Per kiaurą naktį
monotoniškai lietus barbeno:
„Blogį nugalėk gerumu
gerumu,
gerumu…“

Švystelėjus žaibui
atpažinau palaimintojo Jurgio
skvarbų žvilgsnį:
„Ar visada blogį
nugali
gerumu?”

.

Šaukiu Tave vardu.

Skamba vardo aidas
mano nieke
lyg baroko skliautuos.

Tau smagu
skliautus pripildyt
Dangaus džiaugsmu,
kuris tą aidą
lyg šapelį kilnoja.

Pavakary įsižiebia
nauja žvaigždė.
Su ja kartoju
Tavo vardą.

.

Į delną nusileido
septynios įvairių formų
snaigės –
iš septynių giminių –
ir ištirpo.

O iš dangaus
krito ir krito nauji būriai.
Nežiūrint skirtingų formų,
sluoksnis po sluoksnio
jos uždengė grindinį
vienybės puriu baltumu.

.

Kai būsi įvesta vidun
ir lyg kūdikis
gersi antgamtės šviesą,
nesidairyk
į slenkančius šešėlius
ir nesisavink spindulių –
nes pasijutus nuoga
slėpsies kaip Ieva.