Susitikimas su buvusiomis

SAULIUS VASILIAUSKAS

Vieną rytą, vartydamas nuotraukų albumą, bylojantį apie išblėsusią aistrą, nutariau su jomis – Ana, Neda, Kornelija, Petonija ir Vaiga – susitikti. Šis penketas paliko neišdildomą žymę mano sąmonėje ir, netgi pasislėpęs už storų sienų, negalėjau lengvai jo iš atminties pašalinti. Sumaniau labiausiai į mano augimą įsirėžusias kadaise bučiuotų lūpų savininkes sukviesti tuo pat metu į tą pačią vietą. Suprantama, su kiekviena susisiekiau atskirai ir keistos manijos prispirtas primygtinai pasiūliau pasimatyti keletui man labai reikalingų minučių. Pareiškiau priešingu atveju nusižudysiąs – pasinaudojau senu paauglystės triuku, kuriuo dar ir šiandien tikima.

Visos penkios, nustebintos netikėto pasiūlymo ir iš pradžių moteriškai pasispyriojusios, pasiryžo išgelbėti buvusiojo gyvybę. Suprantama, nė viena nežinojo apie kitas, to aš ir siekiau – sudėti didžiausius savo įgeidžius, poreikius ir silpnybes į vieną paveikslą, o tada savo pasirinkimų visumą įvertinti.

Gegužės viduryje nusiunčiau visoms el. laiškus su nurodyta tikslia susitikimo vieta – tai buvo jauki miestelio aikštė, kurioje su kiekviena iš jų kadaise skirtingu laiku vaidindavau visiems puikiai nesuprantamą meilę.

Susitikome vidurdienį. Neatsitiktinai pasirinkau laiką, kai skambina bažnyčios varpinė, ne mano laikais kviesdavusi liaudį į mišias arba karą. Dabar gi kiekvienas dūžis atsitrenkdavo į pūvančias žmonių širdis, priversdamas mane kiek nejaukiai ir neįprastai susigraudinti.

Pirmoji vėjavaikiškais penktokės žingsniais atkulniavo Petonija. Ji išties nemėgo savo vardo, jautė didžiulį kompleksą ir ilgai buvo priversta kęsti bendraklasių patyčias: Petruška, Pitačiokė, o kartais ir Putka – visaip ją pramindavo moksleiviai, atsižvelgdami į tos dienos nuotaiką ar kontrolinių darbų rezultatus. Tiesa, kančios tęsėsi neilgai, nes į jos klaikų ir apgailėtiną gyvenimą atėjau aš – drąsus ir tvirtas paukštis, visų damų trokštamas 10c klasės krepšinio dievukas, paskutinis vyriškumo ir atjautos genijus. Išgelbėjau ją, savomis rankomis pamokiau kelis šunsnukius, vėliau, aukodamas brangias jaunystės valandas, išmokiau ją jaustis tvirtą ir nepasiekiamą, įvertintą ir reikalingą, o svarbiausia – saugią.

Stebėjau buvusiąją iš tolumos ir bandžiau įžvelgti, kuo per tuos mūsų bendrystei svetimus metus pasikeitė. Akį rėžė kitokia plaukų spalva, ryški, stilinga apranga ir… ant piršto spindintis žiedas. Turbūt jis ir buvo esmė – ji sugebėjo pamiršti mūsų istoriją, nedrąsius rankų judesius, pirmojo apkabinimo skonį, netobulai tobulą žmogaus fiziologijos pradžiamokslį. Čia stovinti moteris savo pačios pastangomis nugalėjo aitrų praeities dvelksmą.

Netrukus ant vieno iš aikštės suoliukų prisėdo Kornelija. Priešingai nei Petonija, Kornelija – iš prigimimo tvirta ir drūta, savo ateitį kruopščiai planuojanti moteris – prieš dešimtmetį tapo mano išgelbėtoja. Nežinau, kuo ją patraukiau, nes tuo metu, kai susipažinome, iš tvirto paukščio buvau virtęs silpnu ir nepatyrusiu žąsinu: ruošiantis baigiamiesiems egzaminams, mano vidinis pasaulis buvo susvyravęs, keitėsi vertybių skalė, kamavo kažkoks neva egzistencinis nerimas. Pokyčių priežastis – eismo įvykis, sujaukęs ikitolinę būtį. Jis tarsi pasiutęs vilkšunis – net nepažiūrėjęs į akis, nesusirungęs su vidine priešininko stiprybe – užpuolė iš pasalų, netikėtai. Vėliau, nelyginant geroji pasakų sanitarė, žaizdų užgydyti atėjo Kornelija – moteris, restauruojanti sielas. Nebepamenu, kodėl ryžausi ją palikti. Veikiausiai buvo per sunku savo galvoje įrašyti mintį, kad tokioj jaunystėj ir taip netikėtai galima tapti laimingam.

Trečioji į aikštės centrą įžengė Vaiga. Jos veide atsispindėjo skurdas. Ja vieno vakarėlio metu nepateisinamai pasinaudojau. Pamenu, viliodamas (abu buvome kaip reikiant apsvaigę) kartojau – o jai tikrai patiko?! – daug elegantiškų, pseudopoetiškų frazių: tavo delnų pasauliuose galėčiau užauginti širdžiai koją, tavo šilkinių plaukų labirinte pasiklydo buki mano pirštų dantukai, tavo beprotis aromatas pašalino lėtinę slogą, tavo žanduose paslėpiau mažą ir dailų meškiuką, tavo mm… Vėliau iš ryto (prablaivėjęs) pridėjau: tu, tu, t…uštuma. Nulis.

Nulis dabar išties atrodė tuščias – sugriautas ir nereikalingas; nereikšmingas skaičius. Stebėdamas pagalvojau, kad ši moteris įkūnijo mano neblaivią ir neišsipildžiusią aistrą poezijai, kurios niekada neišdrįsau užrašyti, – pamaniau, neįmanoma pasakyti kitaip, nei jau tūkstančius kartų bandyta.

Kontrastą Vaigai sudarė pavėsyje žaismingai prisėdusi Neda, įspūdingų kelionių po pasaulį palydovė. Kartu aplankėme daugybę šalių, todėl jos veido išraiškos man atrodė tarsi žemėlapis, kuriuo galiu keliauti, pasiekti tolimiausius gamtos stebuklus ir prisiminti netikėčiausius pojūčius. Ji turėjo talentą šmaikščiai, vaizdingai bendrauti ir visada pritardavo net patiems kvailiausiems, spontaniškai kilusiems mano sumanymams. Mėgau jos azartą ir polėkį, kas ilgainiui, gyvenimui tapus sėsliam ir lėtai, minutė po minutės, slenkančiam, neteko didesnės prasmės.

Kaip buvo įpratusi, geru pusvalandžiu pavėlavo Ana. Su ja išsiskyrėme vos prieš kelis mėnesius, Naujųjų metų proga. Šventėme kartu, kaip visada mažai kalbėjomės, bandėme tyloje suvaidinti darnią, gražią šeimą. Laikrodžiui išmušus dvylikta, žiūrėdama į beribę dangaus sąmonę, ji paklausė: kodėl? – tai buvo labai svarbus žodis (jis ir dabar tebėra vienas svarbiausių mano gyvenime). Matyt, tą vakarą ji suprato, kad kažkur mūsų vidiniuose varikliuose užsikirto sraigtas, sukantis buvimą kartu, leidžiantis bent akimirkomis pasijusti tikru, mylimu žmogumi. Žinau, Anai itin rūpėjo šeima, vaikai, ramybė, santarvė. Deja, nieko negalėjau jai duoti – nepajėgiau susitaikyti, kad jau metas atsisakyti vienišų, kūrybą skatinančių iliuzijų, kurių kontekste atrodė, kad tu esi visa ko valdovas, negalintis senti ir juo labiau mirti.

Nepriklausomybės aikštėje dabar laukė penkios moterys, kurių vienintelė sąsaja ir esu aš. Pagaliau pamėginau sutalpinti penketą į vieno žvilgsnio plotą. Sekėsi sunkiai. Jos dairėsi į šalis, tarytum ieškodamos mano rankos – delno, kuriame tirpo mūsų dienos ir nedidelė, kukli jaunų žmonių laimė. Dabar jau aš kartojau: kodėl, kodėl, kodėl… Ir, nerasdamas taiklių žodžių atsakymui, pasiryžau netradiciniam veiksmui.

Keista, kai įžengiau į vidurį, jos pirmiausia išvydo ne mane, bet viena kitą. Tada, akimirką sudvejojęs, iš visų plaučių ištariau: jūs mano buvusios! Nesulaukęs reakcijos, dar aiškiau pakartojau: JŪS MANO BUVUSIOS!!! Moterys ėmė nevalingai kvatotis. Jų juoko ištroškusios burnos, jų ilgi, tik nepadoriems bučiniams tinkantys liežuviai pradėjo kelti erzinantį triukšmą. Garsas sklido iš kairės ir dešinės, iš rytų ir vakarų, jis apėmė erdvę, pavertė ją savo žaislu ir sprogdino akivaizdžiai susilpnėjusias mano nervų galūnes.

Ilgiau neištvėręs, nusisukau nuo jų ir pasileidau bėgti. Priešakyje konstravosi gatvės, takai ir takeliai, liejosi besikartojančių praeivių veidai, atrodė, jog viskas čia sukurta taip, kad negalėčiau pasislėpti ar bent jau rasti atstumą, kuris įprasmintų žodį toli.

Galvos nesukiojau, tačiau ausys išdavė, kad kažkas vejasi, kaukši man už nugaros. Ar taip bėga buvusios? Ar taip skamba jų kieti žingsniai, siekiantys pasivyti ir sutrypti pasitraukusį?

Galiausiai užkliuvau už lazdelės ir skausmingai parkritau ant seno, įvairių amžių raštais suskilinėjusio grindinio. Nesupratau tik, iš kur mano rankose atsirado pasiramsčiuoti skirta lazda ir kodėl aš pats turėjau už jos tarsi už likimo ar prakeikimo užkliūti.

Pakėlęs galvą išvydau, kaip penki panašūs šešėliai išsirikiavo viena tiese ir, kas truputį keista, nesijuokė iš mano nelaimės. Pamaniau – tai turėtų būti gailestis, bet tuoj pat suvokiau tokį manymą (kaip ir jo sumanytoją) esant naivų. Užsimerkiau, mat bijojau pamatyti ką nors, kas galėtų šitaip gulintį apakinti. Tada išgirdau penkių oratorijos solisčių balsus: lenkdamos vieną kitą vulgarių žodžių gausa, aukštų tembrų savininkės bandė man paaiškinti, kad viskas buvo kitaip, nei aš bandžiau sąmonėje sukurpti. Jos šaukė, jos aiškiai artikuliavo, jog naudojausi jomis tik tam, kad galėčiau fizinę prigimtį ir iškrypusias kūrybines iliuzijas patenkinti. Jos bandė mane įtikinti, kad niekada nebuvau tvirtas, koks vaidinau esąs, nes tvirtų žmonių požymis – nesugrįžti atgal.

Ore blėso paskutiniai jų balsų likučiai. Vietą, kurioje gulėjo išdavikas, apėmė sūri ir žaizdota tyla. Atsimerkiau. Tolumoje šmėžavo kadaise švelniai glostytos nugaros. Tokiu paprastu būdu jos tolo į praeitį. Į skiltį, kurios nebepajėgsiu atverti.