Superku laiką
REGINA RAGAUSKAITĖ
Superku laiką. Kaip žemuoges, kurias surinko kiti. Prisirpusias vasarvidžio atokaitoj. Mokėsiu brangiai, patikimiausia valiuta – savo laiku, kuris man dar liko. Tai nebus paprasčiausi mainai, nes taip išplečiu jį laiku ir erdve. Jei pakabinčiau tokį skelbimą, tai maža tikimybė, kad jį perskaitytų tie, iš kurių tikiuosi daugiausia. Mirusieji brangina savo laiką. O gyvieji dažnai jį parduoda pusvelčiui: už menką akimirkos „skanėstą“, kurį praryja kaip jauką. Reklamos, apkalbos, skandalai pasigviešia didžiausią jo dalį. (Laiko rijikai. Jie nieko nenori duoti mainais.) Man nereikia tuščio, besvorio laiko. Tokio, kurį žmonės lengvai atiduoda serialams ar nagų atspalvių derinimui…
Brangiausiai mokėčiau už savo prarastą laiką. Prisodrinčiau jį prasmės… Bet jis, ko gero, nudžiūtų nuo tokio didelio išminties tankio… Pasigestų jaunystės sparnų. Ir klystkelių. Išsausėtų kaip upė be intakų. Klaidos klaidelės suneša prasmę, pagilina vandenis. „Tiktai per klystkelius žmogus suranda savo kelią.“ Goethe? „Faustas“? Poetas ir jo kūrinys, pasidalinę laiką, tapo nemirtingi. Abu. Noriu ir aš dalelės nemirtingumo. Viso – neaprėpčiau.
Dar labai norėčiau nusipirkti laiko su tėvu, kuris labai anksti išėjo anapusybėn. Daug ko anuomet nespėjau paklausti. Dabar pati klausiu ir pati atsakau, nes esu už tėvą gerokai vyresnė. Išbarčiau, kad per pigiai išbarstė savo dienas. Savo laiką šioje žemėje reikia gerbti. Šitai žinau ir be Coelho. Mane labiau sudomina aliuzija į laiką „ne žemėje“. Mirusiųjų laikas kitoks – susikristalizavęs. Nusistovėjęs. Suaušęs į metalą, į brangakmenius, į kriaukleles su ošiančia praeities jūra… Laiko metamorfozės jaudino visų laikų kūrėjus. Ten, kur susilieja erdvė ir laikas, prasiveria amžinybė. Norėčiau žvilgterėti į ją pro debesies kraštelį – iš žemės į dangų ar iš dangaus į žemę, kai skrendu lėktuvu virš Tauro kalnyno, virš Ararato kalno, kur dar ir dabar puotauja antikos dievai… Jų laikas amžinas. Gal nieko baisaus, kad atsilaušiu gabalėlį? Nors ką žinai, gal jiems irgi reikia mano laiko?
Egėjo jūroje, Kleopatros saloj, perku Kleopatros laiką… Prisisemiu pilnas rieškutes Antonijaus atplukdyto balto dykumų smėlio. Žarstau delnuose smilteles, kurias ištiko nemirtingumas. Laivo burėse – sustingęs tūkstantmečių vėjas. Ne, Kleopatros laikas tęsiasi – jis nėra suaušęs į nebūtį. Kaip tik dėl šitos laiko savybės galiu jį pirkti, parduoti, dovanoti, iškeisti. Apsisiausti juo lyg skraiste, nuskrieti į tolimiausius laiko kampelius… Taip, kaip sklendžia varinis Terhen paukštis (iš Kaari Utrio romano) į senųjų suomių pomirtinę buveinę, kuri plūkauja vandenyje… Mūsų protėviai irgi tikėjo, kad per vandenį galima susisiekti su anuo – išėjusiųjų – pasauliu… O brolį už rankos paėmęs dar gali išgirsti, kaip vidurnaktį pilkapiuose žirgo griaučiai žvengia. Justinas Marcinkevičius. Supirkęs šitą laiką ir padovanojęs – savo tautai. O aš turiu jį palikti savo vaikams ir vaikaičiams…
Ką skambino Chopinas, kai nebuvo Chopino? Ir ką tapė van Goghas, kai apie jį dar niekas nebuvo girdėjęs? Kosmoso laikas žvaigždėmis ar vyšnių žiedais krinta kas naktį į žemę. Taip gimsta šopenai, mocartai ir čiurlioniai, jei tik šį laiką kas nors prisijaukina, sušildo, parsineša namo…
Dabar perku viską, kas vertingiausia: keliones, paveikslus, knygas, susitikimus, muziką, vasarvidžio naktis, mėnesienas, lakštingalų treles, lietų ir lapų kritimą. Perku liepžiedžius Prousto arbatos puodelyje, pusryčius ant žolės ir žoliavimą Rudnelėje… Tapau didžiausia šykštuole, taupau kiekvieną minutę, bet kartais suabejoju, ar laikas, kurį praleidžiu rašydama žinutes, – prarastas laikas? Ir kiek sumoku už valandas, praleistas prie ligonio lovos? Ar tai tėra tik laiko pjuvenos?
Visa, ką superku, tvarkingai sudedu į lagaminą. Saugau lyg lobį. Tarp albumų, daugybės užrašų, senų dienoraščių ir rankraščių, publikacijų iškarpų, pagyrimo raštų ir kitokių apdovanojimų už puikų pedagoginį darbą (!) esu įdėjusi ir savo sūnaus piešinį (Kalėdų eglutė, o prie jos – didžiulė dėžė su dovanėlėmis), dukters numegztą šalikėlį (buvo pirmokė), anūkės paliktą meškiuką… Nežinau, kuris mano laikas jiems bus vertingiausias. Tai jie turės spręsti, kam gyventi, o kam suaušti į akmenį ar pabirti smiltelėmis. Esu šykštuolė, noriu gyventi per amžius, todėl jau dabar dalinu žemuoges, vasarvidžio saulėje ant žemės delno prisirpusias, kurias kadai supirkau iš Degutytės eilėraščių…
