STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. Eilės
Mindaugo Lukošaičio piešinys
Jono Aisčio kelionės
1.
kapsi į vandenį
mėlyni Žiglos pušų lašai
ne nuo pavargusių spyglių
o nuo nežinojimo
nuo pražydusio iš sielvarto
žemuogės žiedelio
per Šilėnų kaimą
pasaulis jam
linguoja gyvate
moja kelio dulkėmis
apsigaubusi pavakarė
kalbina raudonom vyšniom
dejuoja Belazaro kieme
neišdygusi moliūgo sėkla
ir begėdiškai kerta medį
vidurvasario saulė
eina trimetis berniukas
pro išdžiūvusį upelį
nuo šiaudais dengto kumetyno
paskui vienkinkį vežimą
prikrautą ryšulėlių
vilties
ir sopulio
įsikurti miestelyje
Simanavičių kieme
prie baltosios radastos
ir raudono upelio
nori vaikas ant mamos rankų
nors toji neša mažąją sesutę Veroniką
tik brolis Juozukas ramus
užsimetęs ant pečių meškerę
su valu
iš kaimyno bėro arklio uodegos
akmenimis nusėta
Nemuno pakrantė
kaip ir visas
būsimas Aisčio gyvenimas
2.
šile prie karčemos
liaudies buities muziejuje
man vaidenasi
Jonas Aistis
o tada dar Kuosiukas
stovintis be pjūklo ir kirvio
žiūrintis į išlakias
ir girgždančias pušis
su bėgančiomis
per kamuolinius debesis
jų viršūnėmis
atėjo jis čia samanų taku
mamos Marijonos sulopytais
lininiais marškiniais
kelnėmis be diržo ir basas
nes tėvas Kazimieras
atidavė taisyti jo vienintelius batus
miestelio šiaučiui Jonui Šimkūnui
prie Kokalnio jau nėr
tėvelio kalvės
o sesuo Anastazija jau Išlaužoje
laisto rasodą
tokiu tamsiu
durpynėlyje iškastos kūdros vandeniu
bet reikia leistis nuo kalno namo
kelias tolimas
nes iki šios dienos dar teks eiti
devynias dešimtis metų
3.
seklios Nedėjos pakrantėmis
basomis kojomis
atlapotais baltais marškiniais
ir eilių prikimštomis galvomis
vaikšto Aleksandravičius
su Miškiniu
kaip būtų gerai sako vienas
prigulti alksnių pavėsyje
kur nėra dar pripildytų liūdesio
linguojančio vakaro pėdų
žiūrėti į bėgančius debesis
paskui išsimaudyti Nedėjos sietuvoje
užrašyti gegutėlės raudą
iš kur tos pėdos ir rauda
nustemba kitas
jeigu mano languotas sąsiuvinis
į kurį rašau eiles
dar guli Meiškės krautuvėje
tarp silkių duonos
ir kvietinių miltų
4.
kaip toli matyti
sako būsimasis poetas
įsiropštęs į Kokalnį Joninių naktį
dairosi į tolį kur vingiuoja Nemunas
išsibarstęs Kampiškių kaimas
mėlynas pušynas
ieško bėgiojančio ir žvengiančio
tynu balnoto ir auksu kamanoto žirgo
vieno
be raitelio
mato tik klegantį Pravienos upelį
medinį tiltą per jį
Klimų sodybą
sunerimsta ir pusbalsiu priekaištauja seneliui
kuris tą istoriją pasakojęs
ir užlipti ant kalno raginęs
paskui atsidūsta
o gal dar atjos tas raitelis
gal užsodins vaiką
ir nuneš už jūrų marių
tik ką aš ten veiksiu
dar pagalvoja
5.
sekmadienio rytą
nuo Gastilonių iki Kapitoniškių
aidi bažnyčios varpai
tėvas Kazimieras sėdi prie kalvės
ir sako paaugliui vaikui
maniškis Kazimieras zvonija
o gal Petras
suabejoja jo žmona Marijona
Kazimieras garsesnis
nežinau Kazimieras ar Petras
bet gal tai skambiausias Jonas
nepasiduoda Kazimieras
nutraukia ginčus Ona Simanavičienė
baikit niekus kalbėję
jau gera adyna
kai atvedęs arklį pakaustyti laukia Ulozas
paskui ji vėl neiškenčia
tik kas ir kodėl tuos varpus pavadino mūsų vardais
sekmadienis
tai ir gaudžia Rumšiškių bažnyčios varpai
6.
per pietus Kazimieras ir sako Marijonai
daug kopūstų nepilk
Itos Volpienės arbatinėj silkės valgiau
pasaulio stebuklas
nusistebi pati
verdam puodą kopūstų
o jis paskutinius litus arbatinėj palieka
pragyvensim
nenusimena Kazimieras
pirmadienį Jonas algą banke gaus
gal dar ir kiaušinių
Bliunkovo restoranui parduosim
jei arklių kaustyti nieks neatves
2008–2011
.
kai tu stovi
o skrenda pakelės
medžiai horizonte
ir kamuoliniai debesys danguje
tai nebūtinai svajonė
kai saldumas apkarsta
gerumas neranda langų ir durų
minkštas guolis tampa medinis
o pyktis rasoja krūtinėje
tai nebūtinai sapnas
kai kieme nedygsta žolė
juokas užrakintas
svetimas arčiau tavo vaiko
o širdis daužos lyg į užtvanką
tai nebūtinai pasaulio pabaiga
2012
.
pasijutau aš senas pirmą kartą
kai Erika Drungytė poezijos pavasary – 2011
pagal amželį sugrupavus poetus
mane priskyrė prie nueinančių
nors grupėje kitoj jaunoji Labokė Irna
tik mėnesiais keliais jaunesnė už mane
ak mama
gimiau po karo jau
ar negalėjai nusinešt mane į valsčių registracijai
nors mėnesiais bent keturiais vėliau
juk nieks prie lovų žvakių tuo metu nedegino
dabar būčiau greta tų
kurie smaragdinių papievių veidrodėliuose*
mirties koridorių sulūžę kūnai ramsto**
ateina povo plunksnomis iš ateities kurios nepamatysi***
kamuojasi su nėščiomis katėm
išprievartautomis anksčiau nei morčius****
ir plėšo meną nuo gražiausių paskenduolių*****
tik aš vis ir einu
į vaikystę prie bevardžio upelio
į gatvę be pavadinimo
į namą be numerio
2011
_____
* Irna Labokė
** Eglė Juodvalkė
*** Rimantas Vanagas
**** Aldona Ruseckaitė
***** Romas Daugirdas
Portretas
išnuomotas kūnas
seni skarmalai
ir mintys į galvą
kaip vinys susmigę
vienam tu esi dar
kitam jau buvai
vienam plynas laukas
kitam piramidė
išretink likime
žoles išravėtas
išdžiūvusį medį
žvilgsniu atgaivink
ir būki tu savas
ir būk atkerėtas
akims išvarvėjus
dairykis aplink
matyti juk visko
nereikia nebūtina
tu jam ne sūnus
o jinai tau ne motina
prie lovos paveikslas
prikaltas kreivai
pilkajam fone
stūkso tolumos baltos – – –
išnuomotas kūnas
seni skarmalai
ir mintys į galvą
kaip vinys sukaltos
2011
