Plytinės inskripcijos

VIDAS POŠKUS

Gilintis į architektūrinio statinio istoriją, panašiai kaip ir bandyti išgauti žinių apie žmogaus praeitį, galima keliais būdais. Vienas iš jų – dokumentų patikrinimas. Žmogaus atveju tai būtų duomenys, užfiksuoti gimimo liudijime, pase, socialinio draudimo pažymėjime, sveikatos istorijoje ir panašiai. Aiškinantis vieno ar kito namo istoriją, pravartu pavartyti pardavimo ir / ar dovanojimo aktus, privilegijas ar paprasčiausias valdos, inventorizacijos ar kitas bylas.

Tačiau įmanomas ir kitoks – objekto pažinimo per įvairius fizinius veiksnius – būdas. Žmogų pažįstame pagal veidą, kūną, drabužius (žinia, kad tik palydime pagal protą). Statinį – atlikę pirminę ir giluminę fasadų, interjerų ir kitokių struktūrinių elementų apžiūrą.

Kaip pavyzdį pasitelkime konkretų statinį. Stovi jis Alytuje, teritorijoje, senbuvių vadinamoje Madridu (apie šį rajoną yra rašęs ir Jurgis Kunčinas), Ulonų gatvėje, ir yra pažymėtas šeštuoju numeriu. Svarbiausios Alytaus Madrido vietos yra nebefunkcionuojanti geležinkelio stotis (didžioji jos dalis išsprogdinta Antrojo pasaulinio karo metu, o bėgiai išardyti jau nepriklausomoje valstybėje) ir vos gyvos kareivinės (dabar čia įsikūręs garbingu kunigaikštienės Birutės titulu pagerbtas motorizuotasis pėstininkų batalionas). Kareivinės skaičiuoja jau gerą šimtmetį. Tokį patį jubiliejų mini ir aptariamas namas, sudėtinė karinio komplekso dalis, stovinti jo vakariniame, arčiau miesto esančiame pakraštyje. Tai geltonų plytų dviaukštis stačiakampio plano pastatas su dviem įėjimais, įrengtais priešinguose siauruosiuose fasaduose. Vieną aukštą nuo kito skiria masyvus karnizas, dar masyvesnė horizontalė vainikuoja sienas. Per laukujes duris patenkama į laiptines, vedančias iki pat palėpių, o laiptus iš išorės ženklina nežymūs rizalitai, vainikuojami kresnų frontonėlių.

Autoriaus nuotrauka

Kas bent kiek domėjosi rusų caro laikų architektūra, nesunkiai atspės, kad kalbama apie tipinį vadinamojo plytų stiliaus statinį – tokių paskutiniais XIX ir pirmais XX amžiaus metais buvo pristatyta visose imperijos gubernijose. Atrodytų, ką apie tokį ir kalbėti… Tačiau tokių statinių grožis ir vertė slypi bent jau laike. Juk jie jau pergyveno net pačius ištvermingiausius šimtamečius žmones. Štai ir kaip pavyzdys pasitelktas pastatas nugyveno margą ir spalvingą gyvenimą. Atsirado jis smėlėtame pušyne generolo Valerijono Dobužinskio (garsiojo dailininko Mstislavo Dobužinskio tėvo) dėka, nes šis, būdamas inžinerijos generolu, vadovavo visai Alytuje dislokuoto 43-iosios artilerijos brigados (iš Vilniaus į Alytų persikėlusios 1899 metais) kareivinių statybai. Rusų kariuomenė Alytų paliko 1915 metais. Ją pakeitė kiti okupantai – vokiečiai, čia jie išsilaikė iki 1919 metų balandžio. Tuomet dalis komplekso atiteko civiliams – keliuose korpusuose įsikūrė įvairios organizacijos. Taikus gyvenimas pasibaigė 1939 metais, kai į Lietuvą bolševikai įvedė savo Trojos arklį – karines bazes. Pirmąją nacių ir sovietų karo dieną čia jau pasirodė vermachtas, 1944 liepos mėnesį estafetę perėmė sugrįžę „išvaduotojai“. Kariniame miestelyje 1959 metais ilgesniam laikui apsistojo iš Valgos (Estija) atsikėlę desantininkai – 76-osios oro desantinės Černigovo divizijos 97-asis parašiutinis-desantinis pulkas. Paskelbus Nepriklausomybę, 1992 metais juos pakeitė lietuviai. Pokario metais minėtasis pastatas neįėjo į karinio dalinio teritoriją, tačiau jame gyveno įvairaus plauko atsargos karininkai, invalidai ir kitokie su sovietine kariuomene reikalų turėję asmenys. Devintajame dešimtmetyje pastatas tapo tikra menininkų kolonija – dar tarybinė miesto valdžia jiems suteikė erdves studijoms.

Tačiau pastato praeitį galima pažinti ir be istorinių datų. Kartais verta tiesiog įsižiūrėti į namo ,,veidą“ – jo išorines sienas, kuriose andainykščiai įbrėžimai kalba lyg daug mačiusio ir patyrusio keleivio ar kareivio randai. Šio namo išorėje ženklų paliko čia gyvenę ir dirbę, tarnavę, tiesiog pro šalį praėję žmonės. Visus namo „randus“ galima sugrupuoti į kelias grupes.

Pirmajai priklausytų paveldėtos žymės – plytų gamintojų ir mūrininkų palikti įspaudai arba atspaudai. Remiantis Kauno tvirtovės statybų analogija, galima spėti, kad plytos visoms Alytaus kareivinėms (o ir geležinkelio stočiai) galėjo būti gaminamos netoliese. Juolab kad šiek tiek vėliau, 1937 metais, ne taip toli nuo miesto, Geištaruose, buvo įsteigta plytinė (ji veikia iki šiol). Konkretų gamintoją nurodyti būtų sunku: jeigu ir buvo kokių ženklų, juos paprastai spausdavo viršutinėje plytų dalyje, todėl tam reikėtų išardyti patį pastatą. Savo pavidalais mūrininkų pirštų įspaudams artimi statybininkų atspaudai. Tik šie palikti prie plytų prisilietus (jas klojant) skiediniu aplipusiomis rankomis. Pagalvojus – daktiloskopijos išradėjui Williamui J. Herscheliui, kad sugalvotų žmogaus identifikavimo pagal pirštų atspaudus metodą, nė nereikėjo belstis iki Bengalijos, tokia idėja savaime būtų susiformavusi ilgiau žiūrint į senas, pirštų įspaudais ir šliūžėmis nužymėtas plytas. Dabar žiūrint į namo plytas belieka įsivaizduoti buvusius darbininkus – dauguma iš jų vietiniai (Alytuje iki šiol menama – carinis projektas leido neblogai užsidirbti), apsivilkę tais laikais būdingais rūbais – drobiniais marškiniais be apykaklių, kelnėmis iš namie austos medžiagos, rūkantys suktines iš savo pačių užsiauginto tabako, užsimaukšlinę kepures (būtinai su snapeliais).

Autoriaus nuotrauka

Kiti namo „randai“ – tai įrašai, palikti vėlesnių kartų. Juos galima skaidyti pagal medžiagas, technikas, turinį, idėjas. Lengva pastebėti, kad dauguma jų palikti vyrų (lyčių teoretikai galbūt turėtų ką pasakyti šiuo atveju), išimtį sudarytų nebent vėliausios, sovietmečiu vaikų padarytos inskripcijos, tarp kurių galbūt esama ir mergaitiškų.

Tai, kad pastatas, kaip ir visas kraštas, patyrė įvairiausias – ir okupacijų, ir išsivadavimo – stadijas, lėmė dvikalbę įrašų situaciją. Chronologiškai juos galima suskirstyti į kelias grupes: a) caro laikų įrašai, b) tarpukario inskripcijos, c) pokario (beveik viso sovietų laikotarpio) įsiamžinimai. Dėsninga, kad nepavyko aptikti vokiškų žodžių, nors vokiečiai prie namo sienų XX amžiuje stovėjo po kelerius metus du kartus. Tą turbūt galima paaiškinti šiai tautai būdingu tvarkos pojūčiu – įsiamžinti čia siekta kitais būdais, o ne braižant ar rašinėjant ant sienų. Pastaraisiais metais taip pat niekas nerašinėja tokiomis priemonėmis, kokiomis buvo įprasta anksčiau, – mados viršūnėje viešpatauja aerozoliniai dažai (telieka džiaugtis, kad joks entuziastas grafomanas čia dar nesiautėjo), tačiau senieji įbrėžimai neabejotinai yra dabartinių grafičių pirmtakai, atlikę tokią pačią funkciją kaip ir dabartiniai „tagai“. Jų paskirtis – visų pirma – įsiamžinti.

Visi senieji įrašai atlikti dviem pagrindiniais būdais: braižant plytose kokiu nors aštriu daiktu (turbūt dažniausiai naudota vinis) arba cheminiu (pačiu paprasčiausiu) pieštuku. Galima įžvelgti vyraujančias technikos tendencijas: caro laikais dominavo pieštukas, o tarpukariu mielai ir rašydavo, ir braižydavo (beje, „tarpukariniai“ įbrėžimai ypač gilūs). Po karo populiariau buvo braižyti. Tai būtų galima taip pat hipotetiškai aiškinti carinio tvarkingumo ir sovietinio abejingumo švarai argumentais.

Caro ir Nepriklausomybės laikų įbrėžimai turiniu yra giminiški – paprastai juose įrašoma data, vardas ir vieta. Štai vienoje vietoje galima pamatyti įbrėžtą keturženklį skaičių: 1894 – galbūt tai yra ne kas kita, kaip statybų pabaigos data. Ant kitos plytos yra užrašas kirilica: „У ов… 1913 год.“ Šis pieštuku rašytas sakinys, kaip ir daugelis tokių, yra sunkiai įskaitomas – tam įtaką padariusi ir greita, nepreciziška rašysena, ir laiko nulemti įvairiausi nuzulinimai. Baigiantis carinei okupacijai, rusų traukimosi iš Alytaus dienomis, ant kitos plytos užrašyta (irgi pieštuku): „Здесь стоял / Дневалномъ Пр… / Ильин Фадей 1915 г / Июля 27 дня.“ Pabandžius nustatyti, kas galėjo būti tas Fadejus, pavyko rasti, kad virtualioje erdvėje (http://lists.memo.ru/index9.htm) publikuotuose Sovietų Sąjungos įvykdyto politinio teroro aukų sąrašuose yra įrašyti du Iljinai – F. I. (gimęs 1894 metais, gyvenęs Novgorodo srityje, sušaudytas 1935-aisiais) ir Fadejus Ivanovičius (gimęs Pičileikos kaime Čiaadajevo rajone, 4-ajame dešimtmetyje represuotas „dėl klasinės priklausomybės“, t. y. kaip „buožė“). Galbūt vienas iš jų (dėl amžiaus greičiau pirmasis) ir lankėsi Alytuje ir paliko jį menantį ženklą. Ant kitos, šalimais įmūrytos, plytos greičiausiai eina to paties pranešimo tęsinys (arba apie save priminė Fadejaus Iljino tarnybos draugas): „Здесь стоял / Дневалномъ Пр… / Ильин Фадей 1915 г / Июля 27 дня. [neįskaitoma] / 24… / Германии войны [neįskaitoma].“

Ant tolėliau esančios trumpainės plytos pieštuku užrašyta storai ir aiškiai: „Абрамовъ / 7.VII.17.“ Žinant, kad 1917 metais Alytus priklausė kaizerinei Vokietijai, galima daryti prielaidą, kad šioje vietoje „užsiregistravo“ belaisvis arba kad metai užrašyti ne rusišku, o europietišku stiliumi ir tai yra 1907-ieji. Kadangi pavardės gale dar rašomas carinei rašybai būdingas kietasis ženklas, tikėtina, kad teisingesnė ankstyvoji data. Neviltimi dvelkia kitas įrašas (galėjęs atsirasti ir po Antrojo pasaulinio karo, galbūt paliktas jau ne kareivio, o kokio kalinio – juk šalia įsikūręs nuo karo laikų iki šių dienų veikiantis kalėjimas: „…4 года и не представляю когда кончу“ („…4 metai ir neįsivaizduoju, kada baigsiu“). Dar viename, taip pat sunkiai perskaitomame fragmente užfiksuota rašiusiojo gimtoji gubernija: „Костромской губ. / [neįskaitoma] уезда [neįskaitoma] / Н. Шавалов [?].“

1915 metais datuotinas dar vienos plytos įrašas. Prasideda jis jausmingai: „Братцы еду с войны 1915 побылъ и… [toliau tekstas neįskaitomas].“ (Galima išversti: „Broliai, vykstu iš karo, 1915 metais pabuvau ir…“) 1915 metais ir konkrečia liepos 27 diena datuojamų užrašų yra daugiau – kas įvyko būtent tą dieną, šiuo metu sunku rekonstruoti, tačiau aišku, kad po mėnesio šiame fronte 10-oji rusų armija pradėjo trauktis ir Alytų paliko vokiečiams.

Nepriklausomybės laikų įrašai, kaip minėta, įrėžti, todėl juos lengviau ir perskaityti. Kita vertus, paties rašymo sunkumas, medžiaginis pasipriešinimas lėmė šių inskripcijų lakoniškumą. Tai daugiausia vardai ir datos, suteikiančios peno apmąstymams – ar tai kokio ulono, ar kurios nors Alytuje veikusios mokyklos (miškininkystės, žemės ūkio ar amatų) moksleivio pėdsakas. Antai viena data liudija tautininkams sėkmingai pasibaigusio perversmo metus: 1926, kitur užsirašė JONAS, dar kitur – V. ŽADEIKA / 1936 M. Ypač kaligrafiškas yra užrašas (pirmosios V raidės varnelė išbrėžta su ypatinga, tiesiog meilia ekspresija), sukurtas prieš sovietų įsigalėjimą Lietuvoje: VD. L 6 / IV 1940.

Istorine data laikytina nacių ir sovietų konfliktą ženklinanti 22 VI 41. Po šiuo nervingai įbrėžtu įrašu išrėžtas žodis БАНДНТ – galbūt žydiška pavardė? Jeigu taip, tai vardą rašiusiojo likimą galima daugmaž nuspėti – netoliese esančiame Vidzgirio miške netrukus buvo sušaudyti visa Alytaus miesto žydų bendruomenė. Pats įvykių fonas (pačią pirmą karo dieną Alytus smarkiai nukentėjo nuo vokiečių aviacijos, o naujų okupantų daliniai miestą pasiekė jau po pietų) turbūt nesuteikė galimybių autoriui rūpintis įskaitomumu ir suprantamumu.

Greičiausiai prieškario laikų ir karinio pobūdžio yra pieštuku paliktas užrašas: „Ryšių komanda“, tuo tarpu geografiniai pavadinimai (visi išbraižyti – PILVIŠKIAI, VARĖNA, PUČKORNĖS, MATUIZAI, PANEVĖŽYS) didžiąja dalimi turbūt yra pokario metų. Tai liudytų panašios stilistikos užrašas ARIOGALA/ 1971 arba kirilica – ДЕВЕНИШКЕС / 1975 Г. Remiantis bendru kultūriniu kontekstu (tarptautinę šlovę filmo personažas Fantomasas pelnė Jeano Marais ir, visų pirma, Louis de Funèso dėka 1964 metais), galima spręsti, kad vėlyvas yra gana nešvankus ir deklaratyvokas pareiškimas: „Viktoras / Bybio iškamša / ФАНТОМАС.“ (Apskritai nešvankumo tematika ypač populiari XX amžiaus antrosios pusės įrašuose – tokių čia yra ir daugiau, parašytų tiek rusiškai, tiek lietuviškai. Vienu seniausių būtų galima laikyti dar carinį: „Хуй съ пиздои [toliau neįskaitoma]“, kuriuo nežinomas asmuo pademonstravo kuklius poetinius gebėjimus (tekstas užima net keturias eilutes) ir / arba išreiškė liūdesį dėl caro kariuomenės atsitraukimo 1915-ųjų vasarą.

Karo ir pokario metus ženklina tokie iš Rytų atkeliavusios armijos kareivių įrašai kaip СКОБЕЛЕВ К. В. 1924 г. 1944-31-8 (dvidešimtmetis kareivis įsiamžino frontui tik persiritus per Nemuną) arba 20.4.1946 (užrašė neįskaitoma pavarde ir H. M inicialais įsivardijęs asmuo). Iš to laikotarpio apie save praneša kažkoks Vikentijus („Викентий“), čia atvykęs iš Rovno miesto Ukrainoje, ir atkaklusis Stroninas iš Penzos (ant dviejų plytų net kelis kartus pakartota: „СТРОНИН / ПЕНЗА / Стронин / Пенза“).

Vėlyvojo laikotarpio įrašams priklausytų trumpi, lakoniški lietuviški užrašai ir piešiniai. Pagal naivų jų pobūdį ir tematiką galima spėti, kad tai yra vaikų kūryba. Kita vertus, vienoje plytų eilėje ritmiškai sukomponuoti arklių atvaizdai, saulės spindulius primenantys brūkšniai (išeinantys iš vieno taško ir sudarantys trikampes arba apskritas figūras) ar tiesiog stichiški, ekspresyvūs pabraižymai liudija, kad meninės kūrybos instinktas, siekis įsiamžinti yra universalus, jis slypi Homo sapiens prigimtyje, tie patys dėsniai galioja tiek paleolito olų, tiek pastarųjų dienų plytų piešiniuose.

Užrašai dengia visas pastato sienas. Jų ypač daug vakarinėje, pietinėje ir rytinėje pusėse. Šiaurinė, deja, nukentėjo devintajame dešimtmetyje vykdytų rekonstrukcijų metu, kai smėliu buvo nuvalytas į Ulonų gatvę (carinio Vilniaus–Alytaus plento tęsinį) atgręžtas fasadas. Grįžtant prie namo sienos ir žmogaus veido sulyginimo, tai primena raukšles išsilyginti užsimojusią šimtametę – techniškai tai gal ir įmanoma, bet dirbtinumas akivaizdus. Nes tikri ir daug matę dalykai būna pažymėti laiko atspaudų. Būtent tokios ir yra plytinės inskripcijos, suteikiančios statiniui papildomų verčių.