Pasirodo, poetas

JURGITA LUDAVIČIENĖ

Nieko panašaus, čia visai nebus apie verbalinius poetus. Ir apskritai poezija dabar (ir ne tik dabar, ką jau čia) – labai komplikuotas dalykas. Jau vien todėl, kad poezijai, regisi, nereikia jokių priemonių ir jokių amato įgūdžių. Nei tau pirkti drobių, nei žinoti, kokiomis proporcijomis skiesti ir su kuo maišyti dažus, nei vargti, mokantis anatomijos. Imi sau rašiklį (arba sėdi prie kompiuterio) ir dėlioji sau žodžius vieną prie kito. Surikiuoji eilutėmis ir kas nors vis tiek iš to išeina. Jeigu žodžiai vienas greta kito – jie kažkokiu būdu vienas kitą veikia. Ir keista, kiek daug žmonių patiki, kad tai ir yra poezija. Ir keista, kiek daug žmonių mano, kad kuria poeziją. Tuo tarpu poezija, mano kuklia nuomone (tiksliau, vienintele, kurią šiuo klausimu turiu), yra visiškai, nė iš tolo ne tai. Ne žodžių dėliojimas vieno prie kito. Poezija – būdas kalbėti apie esminius gyvenimo dalykus. Pamatinius. Apie tokius, kuriems prozos neužtenka ir kurių ja nepapasakosi. Viena sudėtingiausių poezijos sričių – lyrika, kur, be misijos, t. y. pasaulio pagrindų statymo, dar reikalingi ir kiti du būtini komponentai: intymumas, t. y. drąsa atsidurti su klausytoju / skaitytoju vienoje lovoje – tokiam, koks esi, ne su paradiniu munduru, o kokia nors… ką aš žinau, negražiai išberta nugara ar išdavikiškai drebančiu nuo riebalų pilvu. Ech, kaip aš čia neromantiškai. Bet teisingai. Nes intymumui reikia drąsos, kas bandė – žino. Bet ne tik. Dar lyrikai reikalinga absoliuti muzikinė klausa. Pauzės jausmas. Kad galėtum sukurti pasaulio fragmentą, kuriame nepasakymas irgi yra visumos dalis. Kuriame tyla yra svarbesnė už garsą.

Vytautas Matulionis. Šokis. 2011

Išties visai ne mano kompetencija kalbėti apie poeziją – nebent kaip vartotojai, gerai, kad nors tuo aspektu galiu. Gerai, kad to daryti ir nesiruošiu; dar kartą sakau – čia nerašysiu apie poetus, kuriančius žodžiais. Nes poezija yra ir gerokai platesnis dalykas. Jau sakiau, kad daugybė žmonių įsivaizduoja kuriantys poeziją, kai iš tiesų tai tėra žodžių dėliojimas. Tačiau būna ir atvirkščiai: ne visi ją kuriantys žino, kad tai daro. Kaip tik taip (tam ir buvo reikalinga visa ši ilga, bet būtina įžanga) elgiasi juvelyras Vytautas Matulionis.

Autorius žinomas kaip vienas žymiausių šiuolaikinių vyresniosios kartos lietuvių juvelyrų, tradiciškai baigęs, kaip dauguma praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje, iš pradžių anuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą, o paskui – anuometinį Estijos valstybinį dailės institutą (dabar – Estijos dailės akademija). Žinomas kaip aktyviai kuriantis menininkas, daugiausia kūrinių grupinėse ekspozicijose – iš gintaro, sidabro, aukso, dramblio kaulo. Dar buvo žinomas kaip vienas iš Auksakalių gildijos galerijos įkūrėjų, kurią 1993 m. buvo atidaręs drauge su Arvydu ir Maryte Gurevičiais, Žilvinu Bautrėnu, Sigitu Virpilaičiu, o dabar žinomas kaip Užupio galerijos šeimininkas, jį galima ten sutikti ir pamatyti ką nors tyliai sau dirbantį. Meninei visuomenei Matulionis žinomas kaip tylus, ramus, mąslus kūrėjas, labai retai rengiantis asmenines parodas. Tačiau nesuklysiu pasakydama, kad jis beveik visiškai nežinomas kaip išskirtinis piešėjas; jeigu ne vienintelė piešinių paroda, atsitiktinai surengta dabar nebeegzistuojančioje „Rojaus kalno“ galerijoje, kurią pamatė keletas atsitiktinių žiūrovų (ir dabar džiaugiuosi, kad atsitiktinai pasitaikė eiti pro šalį), – tikrai būčiau apie tai nesužinojusi. Tuo tarpu tai neabejotinai buvo viena ryškiausių piešinio parodų per pastaruosius du dešimtmečius. Matulionio piešiniai – tobulai balansuojantys tarp realybės ir idealaus vaizdo. Tarp įvaldytos ne tik anatomijos ir piešimo technikos, bet ir prasmės ir gyvenimo grožio, kurį galima perteikti pieštuku popieriaus lape. Kur nepasislėpsi už medžiagų kokybės ir techninių gudrybių, kur iš karto viskas aišku – sugeba autorius ką nors ar ne. Jei ne ta atsitiktinė paroda, niekas taip ir nebūtų iškilę aikštėn. Bet dabar, žinodama apie slaptą autoriaus kaip piešėjo amplua, labai įtariai ir smalsiai žiūrėjau į skelbimą, pranešantį apie Matulionio emalių parodą, šiuo metu vykstančią Užupio galerijoje. Nes Matulionis dar yra žinomas kaip žmogus, labai retai rengiantis asmenines parodas. Ir jeigu jau taip įvyko, vadinasi – ne šiaip sau. Kaip ir jo kolega Sigitas Virpilaitis; šie autoriai viešai prabyla tik tada, kai tikrai turi ką pasakyti. Bet emaliai?

Matulionis emalius pristato nebe pirmą kartą, dalyvauja emalio bienalėse, jo kurtos emaliu dengtos mįslingos keistai ramios kaukės kabo Užupio galerijoje. Taigi šiaip jau kaip emalio kūrėjas jis ganėtinai žinomas, bet retai ir šykščiai rodantis tai, ką sukūrė. Užtat dabar galerijoje net dvidešimt viena emalio plaketė – naujausi per praėjusius metus sukurti darbai. Plaketės, kuriose vienodai svarbu tiek piešinys, tiek faktūra. Tiek technika. Tarsi spalviniu ir emociniu atžvilgiu skirtingi trys ciklai: mėlynas, rusvai žalias ir auksinis, jungiami piešinio. Ne to paties piešinio, kuris pieštuku popieriuje stebino „Rojaus kalno“ galerijoje, – gyvo pulsuojančio štricho, sutankėjančio, kuriančio realias apimtis ir ištirpstančio. Dabar taupios linijos, rėžiančios emaliu padengtą plokštelę, keliais brūkšniais nužymi gulinčios moters, paukščio ar namo siluetą. Šie emaliai atrodo sakantys daugiau nei paveikslai ar vien tik piešiniai: sukurti remiantis dešimt metų pieštais eskizais, jie parodo skirtumą tarp linijos popieriuje ir linijos metalo plokštėje. Vienoda pieštuko linija slysta per popierių, užsimindama apie lakštą apgyvenusius personažus. Tuo tarpu emalyje piešti sunkiau; linija kartais lygi, kartais dantyta, apkandžiota ir kur kas emocingesnė. Ji gali susilieti su emalio fonu, gali išryškėti jame kaip peilio rėžis odoje. Gali išdildyti medituojančios figūros galvą, panardindama ją į rūką („Malda“), gali sutapti su gruoblėtomis paviršiaus faktūromis, žyminčiomis miesto grindinį („Lapkričio Vilnius“), gali išrėžti personažą, pripildydama tuščią siluetą tragizmo („Lijundra kaime“). Skirtingai nei beveidis blyškus popierius, emalis čia dalyvauja tomis pačiomis teisėmis kaip ir siužetą kurianti linija. Kaip muzika, kur tyla – toks pat svarbus elementas kaip ir garsas. Kaip haiku, kur keletas žodžių prieš akis nupiešia pasaulio vaizdinį. Emalio fonas žaliai gumbuotas ir taškuotas kaip rupūžės oda. Kaip lietaus lašai ant Išganytojo gatvelės namų stogų. Dar jis trūkinėjantis ir skeldėjantis, padengiantis ryškiai mėlyną foną karštligiškomis krakeliūromis. Paradoksalus fono santykis su linija: kai pastaroji brėžia nuogo kūno kontūrą, fonas tampa gyslotas ir raukšlėtas tarsi oda. Kai pasakoja apie liūdesį, vienišumą ar nerimą – supleišėja, o kai linija nužymi eilėraščio personažą ar senamiesčio fragmentą – virsta tirštu ir tapybišku.

Personažai, gyvenantys šiame tirštame emalio fone, priklauso „nieko bendra neturinčiųjų bendrijai“. Moterys, išstatančios modiljaniškus nuogus kūnus, neprisidengusios niekuo, net paukščiais – šie tupi greta vienišumui ir egzotiškumui pabrėžti. Žmogiški ar vaiduokliški pavidalai, žvilgčiojantys pro durų plyšį („Emigrantas“) ar praeinantys Užupio gatve pro šalį („Svečias“). Besimeldžiantys ar medituojantys, tylūs ir susikaupę („Malda“). Visi išoriškai dekoratyvūs, stilistiškai primenantys japonų graviūrų ar Modigliani figūras, o vidujai susitelkę ir nutilę. Išlaiko pauzę ir niekam nesako, ką galvoja. Apie buvusią aistrą, kurią dar atsimena grakštūs nuogi kūnai, apie pušies spyglį, kuriame atsispindi visas pasaulis, apie Achmatovos eilėraštį („A. Achmatovos ketureilis“). Įdomu, kurį. Faktiškai beveik kiekvienas jų kažką sako apie Matulionio emalius.

Tik, ko gero, autoriui svetimi eilėraščiai visiškai nebūtini. Nes jis pats kuria poeziją. Faktas, kad ją kurti galima ne tik žodžiais, ir to įrodymas kabo Užupio galerijoje. Dvidešimt vienas nedidelio formato faktas. Nes Matulionio emaliuose – tobulai įvaldytas pauzės ir pasakojimo santykis; muzikinė klausa, išsispraudžianti į paviršių linijomis ir faktūromis, tikrovės fragmentai, kalbantys apie visumą. Ir poezijai būtinas (žr. teksto pradžią) pasaulio pamatų pojūtis. Tų, kurie vieni sau stovi „…в глухой провинции у моря“, ir kur sėdi žinomas juvelyras ir nežinomas poetas Vytautas Matulionis; apsikabinęs rankomis kelius ir nuleidęs galvą. Tiksliai taip kaip pavaizduotas plaketėje.

Vytauto Matulionio emalio darbų paroda „Arti – toli“ Užupio galerijoje veiks iki liepos 16 d.