Ekvinokcinės ašaros

ELIZABETH BISHOP

Netikintysis

He sleeps on the top of a mast.

Bunyan

Jis miega stiebo viršūnėj,
akys kietai užmerktos.
Po juo žemyn krenta burės
kaip didžiulė paklodė,
palikusi miegančio galvą nakty kyšoti.

Jį miegantį ten užgabeno,
miegodamas jis susirangė
į aukso kamuolį viršūnėje stiebo
ar įsirangė
į aukso paukštį, ar pro miegus raitom atsisėdo.

„Esu ant stulpų marmurinių, –
debesis tarė. – Nejudu niekad.
Matai, ten stulpai jūroj rymo?“
Tikras dėl to, ką įžvelgia,
jis į savo atspindžius vandeny žvelgia.

Po juo prigludo žuvėdra
ir pasakė, kad oras
„kaip marmuras“. Jis tarė oriai:
„Iš aukštai, kur tik dausos,
aš sparnų marmurinių dairyte dairausi.“

Bet jis miega sau stiebo viršūnėj,
akys merkte užmerktos.
Žuvėdra sapnan jo žvilgt.
O sapnas toksai: „Kad nenukristi pavyktų.
Žėrinti jūra nori, kad man nepavyktų.
Kaip deimantai ji kieta; mums visiems jinai linki pikto.“

Sekstina

Rugsėjo lietus krinta ant namo.
Apyblausėje šviesoj senelė
sėdi virtuvėje su vaikaičiu
šalia Mažosios Stebuklingosios Krosnies
ir skaito pokštus iš kalendoriaus,
juokias ir plepa, kad nuslėptų ašaras.

Ji mano, kad jos ekvinokcinės ašaros
ir lietus, barbenąs į stogą namo,
buvo išpranašauti kalendoriaus,
bet tai žinojo tik ji, senelė.
Geležies virdulys šnypščia ant krosnies.
Ji atriekia duonos ir taria vaikaičiui:

Laikas arbatos; bet josios vaikaitis
stebi mažutes virdulio ašaras,
padūkusiai šokančias ant karštos krosnies,
panašiai, kaip kad šoka lietus ant namo.
Apsiruošdama virtuvėj senelė
už virvutės kabina kalendorių.

Tarsi koks paukštis, tasai kalendorius
pusiau atsiskleidęs kybo virš vaikaičio,
kybo viršum jojo senelės,
virš josios puodelio, pilno rudų ašarų.
Ji sudreba ir sako mananti, kad namui
darosi šalta, meta malkų krosnin.

Taip turėjo būt, sako Stebuklinga Krosnis.
Žinau, ką žinau, atsako kalendorius.
Vaikaitis kreidelėmis piešia namą
ir vingiuojantį taką. Tuomet vaikaitis
dar nupiešia žmogų su sagom kaip ašarom
ir, išdidus, tai rodo senelei.

Bet paslapčiom, tuomet, kai senelė
triūsia apie savąją krosnį,
maži mėnuliukai pabyra kaip ašaros
iš tarpu lapų to kalendoriaus
tiesiai lysvėn gėlių, kurią vaikaitis
kruopščiai nupaišė priešais namą.

Metas sėti ašaras, sako kalendorius.
Senelė dainuoja nuostabiajai krosniai,
o vaikaitis jau piešia kitą keistą namą.

Kovo pabaiga

Johnui Malcolmui Brinninui ir Billui Readui: Duxbury

Buvo šalta ir vėjuota, vargu ar tiko
tokia diena pasivaikščiojimui tuo ilgu paplūdimiu.
Viskas buvo atsitraukę kiek tik įmanoma,
susitraukę: potvynis atslūgęs, vandenynas susigūžęs,
paukščių tik vienas kitas.
Padrikas ledinis vėjas nuo kranto
stingdė vieną mūsų veidų šoną;
sujaukė vienišą
vorą Kanados žąsų;
ir ginė atgal žemas begarses bangas
plieniniam rūke.

Dangus tamsumu pranoko vandenį –
jis buvo kaip taukuotas, nefrito spalvos.
Guminiais botais žengdami šlapiu smėliu
ėjom didžiulėm šuns pėdomis (tokiom
didžiulėm, kad labiau panėšėjo į liūto pėdas). Tuomet aptikom
šlapią baltą virvelę, nutįsusią mylių mylias,
kilpuojančią palei potvynio liniją, palei vandenį
iki begalybės. Pagaliau tai baigėsi:
storas baltas gumbas, žmogaus didumo, plūduriuojąs,
pakyląs su kiekviena banga, peršlapęs vaiduoklis,
vėl krintąs, peršlapęs, išleidžiantis dvasią…
Aitvaro virvelė? Bet – jokio aitvaro.

Norėjau pasiekti savo giliausių svajonių namą,
savo slapčiausių svajonių namą, tą sukrypusią dėžę,
kėpsančią ant polių, dengtą žaliom malksnom,
žalumo kaip artišokai, net dar žalesnėm
(artišokai virti su soda?),
nuo pavasario potvynių ginamą tvoros iš,
iš – ar tai buvo pabėgiai?
(Daug kas šioje vietoje yra įtartina.)
Norėčiau užsisklęsti tenai ir neveikti nieko
ar bent beveik nieko, visąlaik, dviejuos tuščiuos kambariuos:
žvalgytis pro žiūronus, skaityt nuobodžias knygas,
senas storas storas knygas, šį tą beprasmiškai užsirašinėti,
kalbėtis su savimi ir, ūkanotom dienom,
žiūrėti, kaip krinta nuo šviesos apsunkę lašai.
Vakare – grog à l’américaine.
Padegčiau jį degtuku,
ir daili perregima melsva liepsna
virpėtų, dvejindamasi lange.
Ten turėtų būt židinys; juk yra kaminas,
kreivas, bet surištas viela;
ir elektra, reikia manyti,
šiaip ar taip, kitoje pusėje – vėl laidas
nutįsęs jungia visą įrenginį
su kažkuo, kas yra už kopų.
Šviesa skaitymui – nuostabu! Bet – neįmanoma.
O tądien vėjas buvo kur kas per šaltas,
kad atsikastume nors iki čionai,
ir, žinoma, namas buvo užkaltas lentom.

Grįžtant stingo kita mūsų veidų pusė.
Saulė žvilgtelėjo tik minutėlei.
Tik minutėlę, gauždamiesi savuose smėlio lizduos,
pilki, šlapi, išsimėtę akmenys
tapo įvairiaspalviai,
o tie, kuriems pakako aukščio, metė ilgus šešėlius,
skirtingus šešėlius, o paskui juos įtraukė.
Jie, ko gero, erzino saulę liūtę,
nepaisydami, kad ji jau buvo už jųjų –
saulę, praėjusią paplūdimiu per paskutinį atoslūgį,
palikusią tas milžiniškas didingas pėdas
ir, matyt, numušusią skrendantį aitvarą, kad pažaistų su juo.

Iš: Elizabeth Bishop. The Complete Poems, 1927–1979.
New York: Farrar, Straus and Giroux, 1999
Vertė Alfonsas Andriuškevičius