Viešpaties Tarno žodžiu sukurti Izraeliai

Laiku ir nelaiku

Išgirskite mane, salos,
atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos!
Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, –
dar motinos įsčiose tebesantį,
jis ištarė manąjį vardą.
Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją,
paslėpė mane savo rankos šešėlyje.
Jis padarė mane aštria strėle
ir įdėjo į savąją strėlinę.
„Tu esi mano tarnas, – man pasakė, –
Izraeli, per tave savo šlovę apreikšiu!“
Bet aš pagalvojau: „Veltui aš triūsiau,
tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau;
tačiau mano byla pas VIEŠPATĮ,
ir mano atlygis manojo Dievo rankoje.
Dabar tvirtai nusprendė VIEŠPATS,
kuris mane savuoju tarnu dar motinos įsčiose padarė,
kad aš Jokūbą jam parvesčiau, –
Izraelis pas jį būtų surinktas.
Aš esu pagerbtas VIEŠPATIES akyse,
mano Dievas – manoji jėga!“
„Per maža, – sako jis, – tau būti mano tarnu,
prikelti Jokūbo gimines
ir sugrąžinti Izraelio likučius.
Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa,
kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius.“

Iz 49, 1–6

Tai antroji iš keturių vadinamųjų Viešpaties Tarno giesmių, randamų tik pranašo Izaijo knygoje. Buvo biblistų keltų hipotezių, kad ši knyga buvo rašoma bent trijų autorių trimis skirtingais laikotarpiais, ir Viešpaties Tarno giesmės patenka į antrojo, Tremties, laikotarpio autoriaus ar autorių grupės rinkinį. Ir, kas labai reikšminga, ne šio laikotarpio pradžios, kai nevilties dėl ištikusios katastrofos galėjo būti gerokai daugiau nei tikėjimo laiminga ateitimi, bet pabaigos, dažniausiai siejamos su persų karaliumi Kyru, kuris, pasak legendos, išleido įsaką, įgalinantį visus ankstesnių imperialistų ištremtus tremtinius, tarp jų ir judėjus, grįžti į protėvių žemes. O jeigu taip, tai, be abejo, šio pranašo ištarmės turėjo būti gerokai gaivesnės nei pranašo Ezekielio, kurio kūrybinis laikotarpis siejamas su pačia tremčių pradžia, Judo karalystės ir Jeruzalės šventyklos sunaikinimo katastrofa, istorijos aklaviete ir gyvenimo svetimybėje rūsčiu. Didieji ištisų gyventojų grupių bloškimai ir blaškymai nuo Naujosios Asirų imperijos laikų IX a. pr. Kr. buvo gana dažna imperialistinė praktika iki pat ankstesnes imperijas pakeitusios Persų imperijos VI a. pr. Kr. viduryje. Ir pagal „tradiciją“ tie imperialistai, kaip teigia kai kurie istorikai, siekdami tremiamų užkariautų žemių gyventojų lojalumo, pasitelkdavo propagandą, esą jie yra jų išvaduotojai ir gelbėtojai iš priespaudos ir prispaudėjų primestų dievų, kurių jų protėviai nežinojo ir negarbino. Gal ir Kyras buvo vienas iš tokių, kas jį žino? (Tik kad hebrajiškai jis, ko gero, nemokėjo, tad negalėjo šios giesmės sukurti.) Bet, net jei ir taip, kažkas vis viena buvo kažkur tremta ir išblaškyta. O kažkas surinkta, sukurta kaip nauja, sukūrus gilios kadaise protėvių užmirštos ir paniekintos senovės atmintį.

Šioje giesmėje kažkas, kas pavadinamas Jo (t. y. JHVH) tarnu, įpareigojamas „parvesti jam Jokūbą“ ir „surinkti Izraelį“, „prikelti Jokūbo gimines“ ir „sugrąžinti Izraelio likučius“, be to, „tapti tautų šviesa“. Jokūbas ir Izraelis čia, matyt, vardai, metonimiškai nurodantys tą pačią grupę žmonių, save turinčių sieti su tuo Jokūbu ir Izraeliu, tik sunku pasakyti, kokiu pagrindu (genetiniu, bendros istorijos atminties, tikėjimo?). Iš Pradžios knygos pasakojimų apie patriarchus žinome, kad vienas iš patriarchų, Jokūbas, buvo gavęs ir vardą Izraelis ir kad iš jo sūnų ir anūkų kildinamos legendinės 12 Izraelio giminių, kurių, kaip pasakojama dar kitose knygose, dalis buvo išblaškyta asirų, o likusios paskui pribaigtos babiloniečių. Taigi VI a. pr. Kr. pabaigoje nelabai kas ir buvo likę. Todėl neatsitiktinai vartojami žodžiai „prikelti“ ir „surinkti“. „Prikelti“ (lehākim – pastatyti, įgalinti pakilti, sukurti, iš naujo suteikti gyvybę) suponuoja, kad tai, kas yra prikeliama ar sukuriama, buvo išnykę, mirę, o gal ir visai nebuvo. Galbūt ištirpę ir išsisklaidę tarp kitų. Ir tokiu atveju reikėtų vengti tą (at)kuriamą bendruomenę vaizduotis kaip tautą, nuo pat pradžių suvokusią save kaip išrinktą ir laikinai atsidūrusią tremtyje, sėdinčią ant lagaminų ir laukiančią leidimo sugrįžti. Viskas rodo, kaip būtų galima teigti, remiantis tūlu dabartiniu istoriku ir biblistu, kad tas kažkas, anoniminis autorius, save kukliai pavadinęs Viešpaties Tarnu, bet nelabai kukliai įtikėjęs, kad buvo išrinktas dar motinos įsčiose, turėjo (at)kurti tą tautą, t. y. sukurti beveik iš nieko, galbūt iš kažkieno atminties nuotrupų, likučių. Bet pirmiausia – naujos žinios apie tą Dievą, kurio iki tol iš tiesų taip ir nepažinojo, net jei jo vardas ir buvo žinomas. Tai buvo didis užmojis, kurio jam gal ir nepavyko gyvam esant realizuoti, bet jo pasėta sėkla, palaistyta galbūt ir jo krauju, kaip galima spėti iš ketvirtosios Kenčiančio Viešpaties Tarno giesmės (Iz 52, 13–15 iki 53, 11–12), sudygo ir išaugo. Ir ne į vieną, bet į daug Izraelių, besisavinančių šį Žodį ir surinktų kadaise išblaškytų Izraelio likučių, tikrojo Izraelio, statusą (tarp jų puikuojasi ir krikščionys, Viešpaties Tarną interpretuojantys tai kaip Jono Krikštytojo, kurio šventė dabar ir švenčiama, tai kaip paties Jėzaus provaizdį ar pranašystę). Kad ir kaip žiūrėtume, šio pranašo žodžiai tikrai išsipildė: jis, kad ir anonimiškas (o galbūt kaip tik dėl to), tapo tautų šviesa iki pat žemės pakraščių.

Nors daug kam gal ir nieko nebesako žodis „išganymas“. Aiškiau, be abejo, būtų, jei vertėjas būtų pasirinkęs ne tą krikščioniška teologija angažuotą žodį, o žodį „išgelbėjimas“, ką hebrajiškai ješua, čia vartojamas, ir reiškia. Šis žodis vartojamas Biblijoje kalbant apie išgelbėjimą kaip pagalbą, klestėjimą. (Ir, kaip daug kam jau ir žinoma, bibliniai vardai Jozuė, Izaijas, Ozėjas, Jehošua, Eliziejus ir galiausiai Jėzus yra tos pačios šaknies variacijos.) Jei „išganymą“ bandytume suprasti kaip žodį, vartojamą piemenų, galėtume jį aiškintis kaip ypatingą rūpinimąsi ganomais galvijais, kad jie nuolat būtų sotūs, saugūs ir laimingi. Taip interpretuojant, ir tas vertime atsidūręs „išganymas“ gali pasirodyti gana vykęs ir atskleidžiantis pirminę žinią, kurią turėjo nešti šis Viešpaties Tarnas: šis Dievas gali būti tas, kuris teikia gyvenimo pilnatvę. O jau kaip kas tą gyvenimą ir pilnatvę supras ir aiškinsis (žemišką, pomirtinį, dvasinį, vartotojišką kapitalistinį ar komunistinį) – visai kita istorija, savo konkrečiais pavidalais dažnai temdžiusi tą šviesą.

-akp-