Prigimtis

ŽANETA STANKEVIČIŪTĖ

Kartais širdis daužosi taip smarkiai, kad, rodos, tuoj išbėgsiu pro duris. Stovėsiu basa ant įšalusios rudens žemės apsigaubusi vien balta skraiste, nunerta iš nerimo žiedų. Tik, deja, niekaip neatsimenu, kur man reikia eiti, kur tas kelias ir kryptis, užminti nakties pasaulyje. Jei turėčiau vilkės uoslę, gal šis šaltas vėjas man atsiųstų tavo kvapą lyg laišką, kurio neparašai. Žinau viena: tu labai toli. Jaučiu tave. Tai jūra ar net vandenynas, kuris galingai atsimuša į kranto uolas, plaudamas akmenis, nes bučiuodama tavo kūną sapne jaučiau sūrią druską.

Tu labai toli ir savo mintimis, ir jausmais. Mano vaizduotėje tu esi žvejys, toks barzdotas ir susenęs žvejys, kuris vakarais aludėje išgėręs keletą bokalų traukia į pamarį žvejoti undinių. Kiek kartų tave sutinku sapne, tu visuomet atrodai nė kiek nepasikeitęs. Dėvi juodus drabužius, kurie tave apsiaučia paslapties skraiste. Tamsiai pilki trumpai nukirpti plaukai ir skaidrios mėlynos akys, aistringai žvelgiančios į mane. Apžavėdavai lyg Apolonas, skleidei dieviškus kerus. Bet dabar, gyvenant laukimu, tavo portretas blunka, keičiasi. Lyg šis prabėgęs laikas, valandos, virstančios mėnesiais, o dienos – metais, sendintų tave. Apie tai galvodama aš lyg vilkė vaikausi savo uodegą, beviltiškai sukdamasi ratu.

Mudu dažnai susitikdavome naktimis. Mėgome kvėpuoti šaltu ir grynu oru, vaikščioti tyloje po parkus, alėjas, slapta nuo kitų. Tuomet mums priklausydavo visas pasaulis. Kartą tu mane vedei siauru takeliu, einančiu stačia atšlaite kalvos, kuri tartum krioklys leidžiasi į smėlėtą pajūrį, į Vilkų įlanką. Pasakojai, kad ten, stovint ant tilto, atsiveria neįtikėtinas vaizdas: šviečiantis mėnulis vandenyje lengvais potėpiais nutapo sidabrinį kelią, vedantį tolyn į jūrą. Dangaus platybė virsta neaprėpiamo amfiteatro skliautu. Viskas atrodo kerinčiai, paslaptingai ir didingai, būnant tik dviese šiuo dideliu stebuklu su niekuo daugiau nesidalini. Čia taip pat gali išgirsti kaukiant vilkus. Pirmąkart juos išgirdome nuo kalvos, apaugusios pušų ir eglių tankme. Jų kaukimas giliai palietė mūsų sielas. Vėliau ilgai ėjome pakrante iki medžiotojų trobelės ir ten kartu sulaukėme pražystančios aušros.

Ar paveldėta lemtis yra užburtas ratas, kurio nesuardysi savo valia? Tu gali labai mažai. Tik eiti, bėgti, retkarčiais skristi ir dažniausiai skaudžiai nukristi. Taip nukrentama iš svajonių. Aš tylėjau ir laukiau, kol pagaliau prabilsi ir pasakysi, kas tą vakarą neleido tau pažvelgti man į akis. Tavo plaukai buvo susitaršę, kelios marškinių sagos ištrūkusios. Akys klaidžiojo aplinkui bėgdamos nuo manęs, nuo neišvengiamos tiesos. Tu jau iš anksto žinojai, kada ir kur turėsi išvykti. Bet viską palikai paskutinei akimirkai. Po šešių valandų tau reikės išvažiuoti, o tu dar nesusikrovei daiktų, dar neatsisveikinai su manimi, dar neištarei man nė žodžio. Tu nemėgsti atsisveikinimų, o juk ne visam laikui išvyksti iš savo šalies. Tu neklausei manęs, kaip aš jaučiuosi. Manei viską žinantis ir suprantantis.

Rugsėjo naktys beprotiškai žvaigždėtos ir nostalgiškos. Tu jas palieki. Tai nebuvo „iki“, tai nebuvo „sudie“. Tu tik pažvelgei į mane, stipriai apkabinai, kad vos bepajėgiau kvėpuoti. Kalbėjai trumpai, įtikinamai, žemu ir tvirtu balsu. Nenorėjau klausytis, girdėti tavęs. Nenorėjau, kad tavo akių mėlis smelktųsi į mane. Tave užtildžiau tik priglaudusi savo virpančias lūpas prie tavųjų. Atsisveikinus pabučiavau tau kaktą, kad būtum saugus kelionėje. Mačiau tave paskutinį kartą – tolstantį lyg mažą laivelį.

Saulė vis mažiau atsuka savo veidą, o šalnos alsuoja į langus ir barbena savo plonais stikliniais pirštais. Naktys ilgėja, tampa vis šaltesnės. Guliu prie židinio ir klausausi laikrodžio tiksėjimo. Lapkritis. Radijas praneša apie artėjantį nuo šiaurės sniegą. Nusipurtau, lyg jis būtų ką tik nukritęs ant manęs. Apsigaubiu juodais sabalų kailiniais ir švelniai glostau jų rankovę. Tau patinka juoda spalva. Tau patinka švelnumas. Sėdžiu ir šildausi viena prie židinio medinėje nedidukėje medžiotojų trobelėje. Tačiau man per daug šios erdvės, persmelktos prisiminimų, prikimštos vaiduokliškų praeities paveikslų. Atrodo, net dulkės skausmingai atgyja man vienai čia esant. Man reikia tavęs. Man reikia įkristi į tavo glėbį lyg į šiuos kailinius, kad tavo myluojama užmigčiau kaip kūdikis. Nebesijausčiau viena, nesaugi, nebebūtų taip šalta. Bet tavęs čia nėra. Tu neįžengsi staiga pro duris ir nepažadinsi manęs iš šio sąstingio. Nepriversi šiurpuliukų bėgioti mano oda, giliau kvėpuoti, širdžiai mušti būgnais. Tai tampa slogia praeitimi, tuštuma, kurią reikia kuo nors užpildyti.

Pirmosios snaigės į mano namus atnešė ne tik džiugią nuotaiką, bet ir netikėtą svečią. Jis visai nepanašus į tave. Nerūpestingas, plačios šypsenos šviesiaplaukis, kuris mėgsta kasdienę buitį, o vakarais man skambina pianinu. Jis man priminė mielą, pūkuotą padarėlį, klūpantį priešais mane. Lyg žaistume: aš pavizginu uodegą, o jis gaudo. Taip, jis švelnus, galantiškas, išsilavinęs, bet neprilygsta tau vidine jėga. Jis neįtarė, kad gintarinės akys ir balti kailiniai priklauso man – vilkei.

Vakar prie vyno taurės vėl išgirdau tą muziką, ir ašaros krito lyg maži karoliukai. Juk muzika tai ne žodžiai, kurie yra lyg logika, taisyklės, o jausmas, kurio su niekuo nesupainiosi. Toks jausmas, kuriame gali žaisti šimtai spalvų, kuriame gali nebūti nieko. Prisiminiau tave. Tu man esi pašvilpavęs šią melodiją, kai sėdėjome mano sode ant sūpynių. Tu prisipažinai, kad nemoki gražiai dainuoti, groti net paprasčiausia dūdele. Aš klausiausi šios melodijos, lyg būtum ją skambinęs arfa. Ji bangavo ir plaukė oru. Man rodės, kad natos yra lyg maži balti paukšteliai, skrendantys vienas pas kitą ir tampantys debesimi. Bet ta muzika nesklido iš tavęs, tu jos neskleidei savo šiluma per svetimos šalies tolius it radijo bangomis, norėdamas mane aplankyti, ne. Ta muzika buvo mano širdyje. Švelni melodija, kiaurai verianti tartum kruopščiai užaštrinta rapyra. Ji visiškai nedera su mano šypsena, veidu, būdu ir elgesiu. Tu nenorėjai, kad laukčiau, o aš ir nenorėjau laukti. Juk dažnai grįžta ne tai, ko laukei, o grįžtantysis neranda to, ką paliko. Niekada nežadėjome būti ištikimi apkabinimais, bučiniais, mintimis.

Janas nepatraukė mano dėmesio pigia ir kasdieniška replika, nevykusiu sąmoju, vyrišku šiurkštumu. Jo elegancija ir rafinuotumas švytėjo aplink jį tartum auksinė aura.

– Pastebėjau, kad tapote dažna mano koncertų viešnia, – Jano balsas skambėjo kaip ir jo atliekama muzika – kerinčiai.

– Esu klasikinės muzikos gerbėja.

– Tikriausiai nemoku atkreipti dėmesio į save. Per koncertus girdite mano muziką, o kai nevilkiu frako – net nepastebėjote, kad esu jūsų kaimynas.

– Nejuokaukite taip. Aplinkui tvyro šventinė nuotaika, esu šiek tiek užsisvajojusi.

– Sakyk man „tu“. Gal pasidalintum su manimi savo svajonėmis? Pastaruoju metu man trūksta įkvėpimo.

Atskleidžiau jam savo naivumą, idealizmą, papasakojau apie širdies troškimus ir tik viena palikau paslapty – savo vilkišką prigimtį. Tad iš tiesų su juo nepasidalinau niekuo, kas buvo tikra, neatskleidžiau jam savęs. Jis matė, kaip aš kartais neramiai žvilgčioju pro langus vartų link. Klausydamasi jo girdėdavau jūros šniokštimą. Bet mudu tapome artimi. Vis daugiau laiko praleisdavome kartu. Janas inteligentiškas, jam niekada nepritrūksta žodžių. Vyras gyvybingumu žėrinčiomis akimis priklausė nuo manęs, nes tapau jo mūza. Nežinau, ką jam įkvėpiau, bet jo muzika pasikeitė, tapo daug sunkesnė, gilesnė, painesnė. Ar jis įžvelgė mano sielą tokią, kokia ji yra? Aš nešvytėjau jokia aura, veikiau ją gėriau į save.

Janas dažnai prašydavo atsisėsti priešais ir tiesiog žiūrėti į jį. Jis kūrė naktimis, kartais iki paryčių. Jo ploni ir trapūs pianisto pirštai aistringai glamonėdavo baltus ir juodus klavišus. Jo tobulybė man buvo šalta. Kartą jis žiūrėjo į pianino klavišus visą pusvalandį prie jų visai neprisiliesdamas ir tarė:

– Aš žinau daug būdų, daug galimybių, kaip pakeitus vieną natą sugroti begalę melodijų. Kiekviena mano melodija turi savo spalvą, šilumą, aš jas pažįstu lyg savo vaikus, unikalius, išsiskiriančius charakteriu, nes pažįstu save. Pianinas ir klavišai – man praminti keliai, nėra jokios mįslės. Bet tu…

Klausydamasi jo žodžių sustingau, lyg būčiau sučiupta meluojant, lyg būčiau jį apgavusi saldžiais žodžiais ar pažadais.

– Tu man esi paslaptis. Atrodytų, esi paprasta ir aiški, bet tave supa ir dengia šešėliai. Aš nematau kiaurai tų šydų, nežinau, kokios tavo tikrosios spalvos, aš nerandu kelio pas tave. Kiekvieną vakarą kuriu, bet tai vis ne tu.

– Gal aš neturiu spalvų? Gal nėra jokio kelio pas mane? Tu sakai, kad pažįsti save, o aš – ne. Žvelgiu į veidrodį, bet kas rytą ten matau vis kitą veidą. Ar tai mano kaukės, nes slepiu tikrąją save, ar neturiu veido, nes vis gyvenu kaip kitas žmogus? Tu sakai, kiekvieną vakarą kuri, nes tai ne aš. Tu ir nesukursi muzikos man, nes aš pakeisiu savo veidą.

– Nejau siūlai man sugroti liūdnus akordus? Kalbi taip, lyg tavęs išvis nebūtų.

– Todėl ir noriu pasakyti, kad nieko tau nepažadėsiu. Tiesiog būk šalia manęs, mėgink mane suprasti.

– Dabar viskas atrodo tuščia ir apgaulinga. Nieko tikra.

– Aš esu. Tikrų tikriausia, tik vis kitokia. Ir nepradingsiu staiga kaip sapnas.

Mano ir jo akyse sublizgo maža vilties švieselė, kad mums pavyks būti kartu, nors jis gyvena savam menininko pasauly, yra pedantiškas, mėgsta vegetarišką maistą, kolekcionuoja pašto ženklus, turi savo arbatos puodelį, nors mano širdis nežino, ko nori, nors aš esu ir vilkė.

Galbūt tu ir nepagalvoji, nes ten daugybė kvapų, skonių ir grobio, bet aš pagalvoju apie tave. Mes du vilkai, kažkada susitikę, pasidalinę guoliu ir prieglobsčiu nuo lietaus. Tu palikai šią teritoriją ir išvykai į tolius, į naujas žemes. Ten nėra mano pėdsakų, o tavųjų čia apstu. Mes abu vilkai ir nesiilgime vienas kito, nes mūsų kraujas ir poreikiai šaukiasi medžioklės. Tu žinai ir jauti, kada grįši. Tau norėsis ieškoti senų pėdsakų, aptiksi naujų, ieškosi manęs, norėsi aplankyti mane lyg pasiklydęs praeivis, klausiantis kelio, bet ar rasi mane, ar atpažinsi? Bus per vėlu, nes ateis žiema. Mes prasilenksim lyg svetimi. Užmiršim tai, kas neužmirštama. Nes taip turėjo būti.

Kodėl vilkai kaukia priešais mėnulį? Buvau įlankoje viena. Nebemačiau sidabrinio tako, dangus buvo tamsus, aptrauktas debesų marška. Nieko, kas buvo anksčiau – nebeliko. Ir kas neduoda ramybės? Ko ieškoma grįžtant į tas pačias vietas? Nerimą kelia jaučiamas ryšys, kuris neturi ateities, o praeitis menka ir… jau gerokai pamiršta.

Vilkai lieka vilkai. Vilkai lieka vieni.