Praeities šmėklos

VYGANTAS VAREIKIS

Grupė Lietuvos intelektualų ir mokslininkų paskelbė viešą pareiškimą, kad neseniai įvykusi Lietuvos laikinosios vyriausybės lyderio Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo ceremonija Kaune buvo didelė moralinė klaida, nes ši 1941 metų vasarą veikusi vyriausybė vykdė naciams palankią politiką. Pagaliau ir pats Birželio sukilimas buvo lydimas antisemitinės retorikos, vokiečiams palankių atsišaukimų ir žiaurios prievartos prieš žydų tautybės Lietuvos piliečius.

Atsakydama į tai kita intelektualų grupė paskelbė kitą viešą pareiškimą, jame J. Ambrazevičių-Brazaitį pavadino iškiliu patriotu ir valstybininku ir pasiūlė nevertinti jo veiklos supaprastintai, vadovaujantis tik „dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis“.

Atrodytų, kad, tiek metų praėjus po karo, būtų laikas pradėti istorinės amnezijos procedūras, tačiau kaip Lietuvoje vis atrandama vokiečių ar rusų karių palaikų, nesprogusių minų ar šaudmenų, taip nuolat iškyla praeities šmėklos. Atmintis yra agresyvus aktas.

Nėra kolektyvinės kaltės, yra tik individuali atsakomybė. Taip teigia ne tik teisė, bet ir Šventasis Raštas. Kiekvienam bus atseikėta pagal darbus. Tačiau kartais tarp žydų, kilusių iš Lietuvos, ar iš Simono Wiesenthalio centro pasigirsta kalbų, kad vos ne visi Lietuvos partizanai karo metais buvo įsitraukę į Holokausto vykdymą. Tačiau partizanų Lietuvoje buvo apie 50 tūkstančių, o dvejus metus dirbusi Lietuvos istorikų grupė nustatė apie tūkstantį lietuvių, kurie prisidėjo prie žydų Holokausto. Tarp pasaulio teisuolių, gelbėjusių žydus, lietuvių suskaičiuojama 831 – daugiau negu Rusijoje, Vokietijoje ar Vengrijoje.

Bet ne skaičiai yra svarbiausia. Visos tautos nacių okupacijos metais, galbūt išskyrus tik danus, pateikė naciams tam tikrą aktyvių žydų žudikų skaičių. Tuo pat metu kiekvienoje vokiečių okupuotoje šalyje atsirado šimtai ir tūkstančiai herojų ir pasaulio teisuolių (Lenkijoje jų suskaičiuojama daugiau kaip 6000), kurie rizikavo savo ir savo šeimos narių gyvybe stengdamiesi padėti žydams. Visur aktyvių nacistų kolaborantų, kaip ir aktyvių rezistentų bei žydų gelbėtojų, buvo mažuma, o dauguma gyventojų stengėsi išlikti nepalankių aplinkybių akivaizdoje nekolaboruodami, bet ir nesipriešindami nacistams. Taip buvo ir Lietuvoje, tad, matyt, lietuviai nebuvo nei geresni, nei blogesni už kitas tautas.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę pasigirdo balsų, kaltinančių vos ne visą tautą bendradarbiavimu su nacistais. Atsakydamas į tai, disidentas, sovietologas, Hilsdeilio koledžo politikos mokslų profesorius Aleksandras Štromas 1992 metais „Los Angeles Times“ paskelbė Lietuvą ginantį straipsnį. Visa A. Štromo šeima žuvo Kaune gete, o jį patį po karo išaugino Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus šeima.

Pažymėjęs, kad 1941 metais, kilus karui, kai kurie lietuvių antisemitai kartu su kriminaliniais elementais ir įvairiomis visuomenės atmatomis, naudodamiesi valdžios nebuvimu, žudė ir plėšė žydus, jis rašė: „Tiesa yra ir ta, kad buvo daug lietuvių, kurie pasiaukojančiai gelbėjo žydus bendrapiliečius nacių okupacijos metais. Pabėgęs iš nacistų mirties stovyklos netoli Kauno, aš, pavyzdžiui, buvau slepiamas bukinisto Antano Macenavičiaus namuose, jis dalinosi skurdžiu karo laikų maisto racionu ir gerai žinojo, kas laukia jo ir jo šeimos: jeigu mane suras – jis, jo žmona ir dukra būtų buvę nužudyti kartu su manimi. Mano sesuo, jos vyras ir uošvė buvo slepiami dviejų vaikų tėvo, fabriko meistro Vytauto Rinkevičiaus namuose. Mano pusbrolis buvo globojamas keturių vaikų motinos, o šį gelbėjimą lėmė ir kunigų, kurie slepiamus žydus paskirstydavo tarp parapijiečių, veikla.“

Tad istorija nėra vien juodos ir baltos spalvos kaleidoskopas, o praeities šmėklos geriau tegul ilsisi ramybėje. Rusijoje, net ir praėjus beveik 70 metų po karo, Didysis Tėvynės karas lieka rusų emocinės atmosferos dalimi, o valdžia nuolat palaiko karo atminimo gyvybingumą. Bet ar ši valstybė yra mums pavyzdys? Psichologai gerai žino, kad geriausias dalykas, gydantis sunkias emocines traumas, yra laipsniškas užmiršimas.

Lietuvos radijo komentaras (VI.18)